Televizijos tikrovės pločiai ir gyliai

Vakarų humanistikoje linijiniu mąstymu jau kelis šimtmečius įprasta vadinti tokias žmogaus mąstymo struktūras, kurios formuojasi knygų ir tradicinės spaudos skaitytojo akims kaskart keliaujant nuo naujos teksto eilutės pradžios iki pabaigos. Kuo daugiau tokį poveikį asmuo yra patyręs, tuo labiau išsilavinęs ir kultūringas jis yra. Žinoma, ant linijinio mąstymo pagrindo vėliau statoma analitinė ir kritinė mintis.

Televizorius_Frank_Okay_Unsplash_com

Frank Okay / Unsplash.com nuotr.

Be minėto pamato žmogus yra pasmerktas ne kalbėti ir rašyti, o tik vograuti ir samprotauti labai fragmentiškai, nesuvokiant to, kokius mintijimus norima perduoti kitiems. Iki XVIII amžiaus su rašytinio teksto kultūra susiję buvo tik tie europiečiai ir dalis kitų žemynų gyventojų, kurie mokėjo skaityti ir rašyti. Pagal šį požymį diferencijavosi masės ir elitas. Atėjus Švietimo epochai, raštingi tapo beveik visi, todėl linijinis mąstymas pasidarė prieinamas kiekvienam norinčiajam. Kultūringumas, būdingas tokiam žmogui, apibrėžia ne vien geras manieras prie valgomojo stalo ar svečiuose, bet, pirmiausia, tai, kad toks žmogus yra pajėgus kurti ir taip papildyti ilgų šimtmečių Vakarų šalių kultūrinį paveldą, išreikštą daugiausiai raštu ir tapybos priemonėmis. Vis dėlto dailės darbai, net ir daugeliui vakariečių įgijus klasikinį išsilavinimą, liko prieinami kur kas mažesniam kiekiui žmonių, nei rašytinės kultūros artefaktai. Klestėjo raidės ir rašto kultūra.

Televizijos atsiradimas ir vadinamasis „vizualusis posūkis” Vakarų žemynų žmonėms pirmiausiai reiškė tai, kad atsiranda konkurencija raštui – judantys paveikslėliai, išreikšti kino kalba. Fotografija, kinas, televizija – tokia raidos seka žymi perėjimą iš pradžių prie vaizdo masiškumo įsivyravimo, vėliau – prie to vaizdo judėjimo ir pagaliau prie televizoriaus aparato, kuris didžiajai daliai žmonių visiškai atstojo knygų lentynas ir jų turinį, buvusį kone privalomu gerų namų požymiu. Iki šiol senosios Europos sostinių senamiesčiuose, kurių namai turi didelius langus, galime pastebėti aukštų lubų kambarių butus, kuriuose nuo grindų iki pat šviestuvų puikuojasi knygos, dabar atliekančios jau ir interjero, o ne vien tikrojo domėjimosi rašto kultūra funkciją. Tokiuose namuose televizorius beveik nereikalingas iki šiol, tačiau ne todėl, kad jų šeimininkai būtų antikvaro mėgėjai, o todėl, kad net ir ten, kur knygų gausu, vis tiek pasiekia internetas ir socialiniai tinklai, beveik fiziškai ir, atrodo, visiems laikams tuose namuose „išjungę” televizoriaus aparatą.

Tačiau tarp kino ir interneto vis dėlto buvo ir iš dalies dar tebėra „atšalusi” medija – televizija, ilgus metus reiškusi žmogaus priverstinę ir nuolatinę būseną – jo kaip subjekto užvaldymą vaizdais ir garsais, siekiant indoktrinuoti jį vienokia ar kitokia ideologija. Televizija yra paskutinioji medija, kuri savo žiūrovams vis dar sekė „pasakas” – socialiniai tinklai suskaldė žmogaus sąmonę, atėmė nuoseklų pasakojimą ir net jo galimybę. Televizorių žiūrintis žmogus vis dar tikėjo, kad yra aukštesnės už jį moralinės, filosofinės ir net praktinės jėgos, verčiančios dėl kažko dar pasistengti šiame gyvenime. Televizija vis dar rodė tikras ir išgalvotas dramas, vertusias žiūrovus sulaikyti kvapą ir išplėsti akis. Tol, kol toks subjektas tikėjo televizoriaus sekama „pasaka”, dar buvo galima kalbėti apie žmones jungiantį bendrumą.

Nesenais laikais, prieš maždaug penkiolika metų, Lietuvoje dar buvo įprasta, kad valstybinės ar savivaldybės įstaigos darbuotojai, pradėję darbo dieną, su kolegomis aptaria, ką iš vakaro matę per televiziją. Šiandien toks masinis elgesys būtų lengvai pavadintas anachronizmu. Televizija tiesiog anuomet dar turėjo galią žmonių subjektyvumus vienyti į tam tikrą bendrą, loginį pagrindą turintį objektyvų simbolinį pasaulį, kuris klasikinėje sociologijoje apibrėžiamas kaip reikšmių visuma tam tikroje gausesnėje subjektų terpėje – šeimoje, darbo vietoje, restorane, socialinėse grupėse, visuomenės sluoksniuose.

Televizijai būdinga ir tai, kas vadinama vaizduotės laipsnišku siaurinimu: nuo rašto kultūros žmogaus televizijos žiūrovą skiria tai, kad vaizduotė veikia jau ne taip aktyviai, žiūrovas vartoja gatavus vaizdus. Populiariajame diskurse ilgą laiką manyta, kad televizija išplečia žmogaus tikrovę, pavyzdžiui, gulint ant sofos Lietuvoje, galima nesunkiai matyti Afrikos dykumas. Tai, kad žmogus yra nuo seno praeitį pamirštanti būtybė, patvirtina laipsniška rašto kultūros amnezija: juk tais Afrikos vaizdais anksčiau mėgavosi knygų skaitytojai, tačiau dėl to privalėjo truputį įsitempti ir priversti savąsias smegenis dirbti aktyviau. Taigi, iš tiesų televizija susiaurino ir standartizavo vaizdų pasaulį ir pavertė jų kiekį artimu begalybei, tačiau teoriškai vis tiek suskaičiuojamu. Knygų skaitytojų susikurti vaizdai iš tiesų pretendavo į begalybę, kurios matematiškai suvesti į skaitmenis buvo neįmanoma.

Šiandien televiziją žiūri daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės (dažniausiai dėl užimtumo senatvėje stokos) ir tie specifiniai specialistai, kuriems įdomi tam tikra laida ar filmas, visiškai atmesdami visą kitą televizinio turinio pasiūlą.

Iliuzija iš dalies tebegyva – dažnai išgirstama, kad televizija vis tiek parodo tai, kas šiaip žmogui yra konkrečiu momentu nepasiekiama. Ilgus šimtmečius kaip savotiška laiko mašina žmoniją veikusi poezija yra pavaduojama kvadratinio ekrano. Ir tik tuomet, kai asmuo iš arti pamato, kaip gimsta televiziniai kūriniai, tampa suprantama, kad televizija mums rodo tokį siaurą realybės plotį ir tokį plokščią realybės gylį, kad tampa atgrasu toliau mėgautis vaizdų transliacijomis į mūsų televizorių aparatus. Jei filmuojama pokalbių laida, prieš ją prodiuseris ar laidos vedėjas beveik „įdeda” pašnekovams į lūpas žodžius ir vertinimus. Kai stebime tiesiogines transliacijas iš studijos, atrodo, kad dėl mūsų matomo vaizdo stengiasi didelis būrys profesionalų. Deja, gražiais baldais apstatytoje aplinkoje mes rūpime vienos rankos pirštais suskaičiuojamam žmonių kiekiui. Televizija kuriama vis labiau atmestinai ir atsainiai.

Televizija – viena pirmųjų medijų pasaulyje, nereikalavusi iš žmogaus linijinio mąstymo: žiūrovo akys ne seka eilutes, o žiūri į vieną ekrano plotą. Ilgus amžius kurta rašto, spaudos ir knygų kultūra netenka dominuojamo vaidmens. Televizija neišnyks, tačiau neabejotina, kad internetui ji neprilygs jau niekad – medijos nesivysto retrogradiškai. Drįsčiau prognozuoti, kad po šimto metų geruose namuose, kur dar bus gyva bent šiokia tokia atmintis, stovės retai įjungiamas, tuomet jau antikvarinis televizoriaus aparatas. Kol taip neatsitiko, televizija šiandien vis dar išlieka vienu iš vizualiosios antropologijos studijų šaltiniu ir nepakeliamo lengvumo būdu būti ir pagaliau mirti.

Leave a Reply