Pilietinės visuomenės karikatūra
Amerikos lietuvis filmininkas, poetas Jonas Mekas prieš daugiau nei dešimtmetį yra sukūręs trumpą filmą „Pletkai”, kuriame, pasistatęs prieš save vaizdo kamerą, keliolika minučių svarsto apie tai, kokios apkalbos būdingos žmonių tarpasmeniniams ryšiams, bendruomenėms, visuomenei. Pasak menininko, esama piktų, pagiežingų, ironiškų, linksmų, pašaipių ir dar kitokių apkalbų. Apibendrindamas „pletkų” rūšių fragmentišką analizę, jis konstatuoja, kad apkalbos – tai tokia bendravimo rūšis, kai žmonės kalba apie kitus asmenis, šiems pokalbyje nedalyvaujant. Dar viena esminė „pletkų” charakteristika – paprastai jie realios, ne įsivaizduotos, tikrovės bent jau kalbėjimo momentu niekaip nekeičia, nes tikrosios apkalbos yra tos, kurios niekada nepasiekia jose aptariamų žmonių ausų. LNK televizijos pokalbių laida „Valanda su Rūta”, vedama aktorės, socialinių tinklų aktyvistės Rūtos Mikelkevičiūtės, pagal savo atsiradimo priežastis ir tikslus priskirtina būtent prie apkalbų žanro. Jis nėra naujas – pokalbių šou egzistuoja beveik visų pasaulio valstybių komercinių televizijos kanalų eteryje. Skirtumas tarp „Valandos su Rūta”, kitų mažiau išsivysčiusių demokratijų šalių pokalbių šou ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos kanalų tokio pobūdžio laidų yra tas, kad Lietuvoje ir daugelyje Rytų Europos valstybių šios laidos dažniausiai siekia savo auditoriją varginti begalinėmis socialinėmis, psichologinėmis, politinėmis ir dar daugeliu kitų problemų, o brandžiose demokratijose aiškiai suvokiama, kad pokalbių šou – tai ir juose dalyvaujančių, ir jų žiūrovų poilsio būdas, todėl neverta gvildenti, pavyzdžiui, terorizmo grėsmių ar parlamento darbo klausimų, žiūrovai tiesiog turi patirti, kad, visą dieną sunkiai dirbę, jie turi teisę į valandos atokvėpį. Lietuviškos „Valandos su Rūta” realijos yra tos, kad laidos kūrėjai pasitelkia savo kūrybingumą ne tam, jog atrastų naujų temų, susijusių su, semiotikos terminais sakant, euforinį, teigiamai stimuliuojantį ir motyvuojantį gyventi poveikį turinčiais realybės aspektais. Atvirkščiai – kaip ir daugelyje mūsų komercinių televizijų laidų, „Valandoje su Rūta” visas kūrėjų produktyvumas nukreipiamas disforiniam efektui sukelti – norima parodyti, kaip nuobodu, sunku, beveik nepakeliama yra gyventi. Tai, kad pokalbių šou, būdama, tiesiai sakant, apkalbų laida, neturi jokio tikro poveikio toms problemoms, apie kurias kalbama, rodo, jog ja pasiekiamas priešingas pilietinės visuomenės būviui tikslas: žmonių pokalbiai tampa ne būdu spręsti sudėtingus mūsų tikrovės klausimus, o tik dar didesniu savęs aitrinimu dėl to, kad viskas yra neišsprendžiama ir beviltiška. Laidos „Valanda su Rūta” vedėjos gyvenimo kelio pasirinkimas tarp profesionalios aktorystės ir darbo pramogų versle (žurnalistikai šios laidos priskirti beveik neįmanoma) byloja apie tai, kad kūrybinių gabumų turintys žmonės neretai pasirenka psichologiškai destruktyvų kelią, kuris reiškia daug didesnius pinigus ir aukštesnį tų žmonių pragyvenimo lygį, nei būtų tuomet, jei rinktųsi profesionalių menininkų karjeras. „Valanda su Rūta” – antipilietinė laida dar ir dėl to, kad spekuliuoja ir gyvena iš žmonių atvirumo, kuris paprastai sietinas su tų laidos herojų naivumu ir manymu, jog, papasakojus apie sunkumus, problemos ims spręstis, situacija pakryps į gerąją pusę. Iš tiesų šio pokalbių šou tikslas yra priešingas: pasinaudoti išpažintimis dėl reitingų, kurie sukelia reklamos užsakovų interesą, todėl televizijai ir laidos autoriams neša didelius pinigus. Neteko matyti, kad „Valandoje su Rūta” per devynis laidos sezonus būtų bent kiek parodyta, kaip susiklostė jos herojų gyvenimai ir kaip buvo išspręstos problemos, apie kurias laidoje buvo diskutuojama, tarkime, prieš aštuonerius metus. Šios laidos potekstė yra priešinga: pasinaudoti žmonėmis kaip priemonėmis pinigams uždirbti ir todėl, nutaisius užuojautos kupinus veidus, netiesiogiai pasityčioti iš jų gyvenimo skaudulių. Kai kuriose šalies komercinėse televizijose bent jau anksčiau egzistavo laidų, kurių herojams už atvirumą būdavo atsilyginama pinigais. „Valanda su Rūta” yra išskirtinai populiariosios antikultūros fenomenas: joje skatinami kuo aštresni pasisakymai ir kuo kardinaliau priešingos viena kitai nuomonės. Kultūros mačiusių žmonių elgesys paprastai rodo, kad jie gali ir pajėgia kontroliuoti savo emocijas, valdyti savąsias aistras. „Valandos su Rūta” herojai tokių išsilavinimo ir mandagumo aukštumų paprastai nėra pasiekę. Tai – riksmo antikultūra, ir pats šaižiausias, suprantama, yra laidos vedėjos balsas, kuris vienintelis priverčia nutilti vienas per kitą kalbančius herojus. Dar viena priežastis, dėl kurios aptariamo pokalbių šou neįmanoma kategorizuoti kaip žurnalistikos kūrinio, yra ta, kad laidos vedėja visada yra šališka. Apžvalgininkas Vladimiras Laučius yra rašęs apie tai, kad Lietuvos žurnalistai prarado bet kokią drąsą ieškoti tiesos, kuri reikštų ne nuomonės, o tikro fakto primatą. R. Mikelkevičiūtė apsimeta drąsia, tačiau jos rėkiama tiesa dažniausiai tėra nuomonė, o ne įvykių tyrimu pagrįstas palankumas vienai ar kitai ginčų, konfliktų pusei. Norint, kad „Valanda su Rūta” taptų ne mazochistine „pramoga”, o rimta žurnalistika, tiesiog turėtų keistis jos žanras – ji turėtų tapti tyrimų laida. Tokio tikslo laidos kūrėjai, suprantama, nesiekia. Pilietinė visuomenė – tai toks sociumo būvis, kai polilogas turi galią keisti realią tikrovę, tai – būvis, kuriam būdingas susikalbėjimas ir ne vien savo nuomonės piršimas, bet ir gebėjimas klausytis, nuoširdžiai rūpintis ne tik savo, bet ir kaimyno problemomis, rūpesčiais, padedant juos spręsti. Pagaliau, pilietinė visuomenė – tai politinių individų sambūvis, kuriame kiekvienas turi motyvuotas pažiūras į tikrovę, savo kasdienę aplinką ir šalį. Valstybė, kuri užsiima patriotine propaganda ir neugdo autentiškų politinių individų, turbūt ir nusipelno tik „Valandos su Rūta” pseudopilietiškumo: kuo informacija labiau spaudžia žiūrovą, tuo jis paklusnesnis, ramesnis, nusivylęs ir nemanantis, kad kas nors gali keistis į gera. |