„Nereikalingi” ir „vikipediniai” lietuviai
Lietuviai yra diasporinė tauta. Tai reiškia, kad mūsų naciją sudaro ne vien tie, kurie gyvena apibrėžtoje valstybės sienų teritorijoje, bet ir tie, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Tokie teiginiai šių dienų Lietuvoje skamba kaip egzotika ir sapnas. Progimnazijose ir gimnazijose mokiniams atkakliai tylima apie užsienio lietuvius, jų istorijas, patirtis ir išbandymus. Istorijos vadovėliuose apie nuo XIX amžiaus pradžios vykusią ir tebesitęsiančią emigraciją beveik nėra nė sakinio. Lietuvos moksleiviai užauga ir subręsta, turėdami tik etninės šalies viziją. Kai ateina laikas rinktis universitetą, kuriame norima studijuoti, akys krypsta į užsienį. Santykis su nelietuvišku gyvenimu tampa „laimės ieškojimu”. Jei mokykloje vaikai būtų parengti suprasti, kad pasaulis Lietuva nesibaigia, gal ir emigracija bei požiūris į ją skirtųsi nuo dabartinės situacijos. Apie pasaulį vaikai sužino iš „Google”, bet ne iš gyvenimo patirties ir išminties turinčių mokytojų, kurie pateiktų ne tik faktus (tai sėkmingai daro žiniatinklis), bet ir pasiūlytų galimų tų faktų interpretacijų. Tačiau net ir patiems mokytojams neretai tas užsienis yra kažkur anapus ir skamba lyg buvimas kitoje planetoje. Toks požiūris būdingas ne vien mūsų mokykloms, švietimo sistemai, bet ir visiems kitiems viešojo gyvenimo lygmenims, pradedant kaimynų pokalbiu kieme ir baigiant valdžios institucijomis. Lietuviai yra arba nereikalingi, pabėgę ir išdavę Lietuvą, arba esantys kažkur toli ir niekaip nesusiję su mūsų šalies ir jos dabarties gyvenimu. Turbūt nėra pasaulyje tautos, kuri labiau atsainiai ir net su panieka žiūrėtų į emigrantus iš Lietuvos, nei mūsų tauta. Valdžios požiūris į emigrantą, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių, yra lyg į neklusnų vaiką – palikdamas Lietuvą, žmogus neva padarė klaidą, todėl dabar reikia labai stengtis, kad išklydėlis grįžtų į doros kelią, vėl atsidurdamas tėvynėje. Kas gyvenime – tai ir televizijos ekranuose. Ši aksioma, kalbant apie lietuvių emigraciją, veikia itin stipriai. LRT televizijos kanalo laida „Emigrantai” yra seniausias mūsų šalies televizijų kanalų produktas apie mūsų tautiečius užsienyje. Ji gyvuoja ne pirmus metus ir beveik nesikeičia. „Emigrantų” tikslas yra dvejopas – rodyti sėkmės istorijas ir visiškus lietuvių pražuvėlius užsienyje. Pirmuoju atveju laidos autoriai sukuria reportažus, kurie artimi gyvenimo būdo žurnalams. Schema visą laiką ta pati: pradžioje buvo sunku, po to pripratau, dabar yra puiku. Apie gilesnį antropologinį ir psichologinį žvilgsnį į emigravusį lietuvį šios laidos žiūrovams tenka tik svajoti. Laidos reportažuose dar skamba žodis „nostalgija”, tačiau apie mokslininkų, tyrinėjančių pokolonijinius pasakojimus, seniai suprastą emigranto hibridinį būvį laidos autoriai gal tik nujaučia. Kai rodoma sėkminga istorija, taip trūksta akcento, kuriuo būtų pasakoma, kad reportažo herojus aktualiuoju laiku yra nei lietuvis, nei užsienietis – jo būvis ir jausenos yra hibridinės, jis nežino, kas jis yra. Deja, „Emigrantų” siužetai vietoje tokių būsenų analizės nukrypsta į gražių interjerų, patogios buities, materialinės gerovės, geriausiu atveju – bendruomeninio veikimo pasakojimus, kurie savo stilistika ir prasmėmis priartėja prie visiškai jokių problemų nenagrinėjančios gyvenimo būdo laidos „Stilius”. Kai rodomas emigracijoje žlugęs žmogus, jo degradacija yra žinia žiūrovams, rėkianti: „Tik nepalikite Lietuvos, juk matote, kaip kitur sunku!” Tokio pobūdžio reportažai yra atitinkantys Lietuvos valstybinę politiką, pagal kurią emigraciją reikia stabdyti. Visgi koks įdomus būtų televizijos projektas ar laida, kuri bylotų, kad emigracija gali būti didžiulis laimėjimas ir žmogaus asmeniniu, ir šalies situacijos atžvilgiu. Deja, „Emigrantų” laidoje nugali komercinių televizijų ypatybė, reiškianti, kad iš žmogaus nelaimės ir nesėkmės galima tik arba šaipytis, atidengiant visą moralinį ir materialinį jo skurdą, arba jo pagailėti, tačiau gailestis irgi lieka pažeminimo forma. Tariamai priešinga „Emigrantams” LRT laida „Lietuvos kolumbai” siekia tik vieno tikslo – kelti neribotą pasididžiavimą pasaulio lietuviais. Tas pasididžiavimas vėlgi sukuria distanciją, rodančią, kad lietuvis ar lietuvių kilmės asmuo sėkmingos karjeros pasiekė kažkur toli toli. Laidos autorė Edita Mildažytė iki dar nesenos praeities „Lietuvos kolumbų” siužetus konstravo taip, kad jie atskleisdavo tik tokias žinias apie užsienio lietuvius, kurias galima rasti Vikipedijoje. Minutės trukmės pasakojimus lydėdavo filmuota medžiaga, kurią norint sukurti reikia nemažai keliauti. Taigi laidos autoriai yra keliautojai – irgi kolumbai. Trumpi enciklopediniai pasakojimai apie Lietuvoje gimusius mokslininkus, menininkus, visuomenės veikėjus yra tik faktiniai. Jiems nebūdinga jokia gilesnė interpretacija, išskyrus bukai kalamą „didžiuokimės!”. Tas žiūrovas, kuris nori suprasti, kuo jis turėtų didžiuotis, patiria nemenkų vargų, nes greitu tempu pateikiamos biografinės įvairių veikėjų žinios keičia viena kitą ir ilgesniam laikui neišlieka atmintyje. Gal tai yra savotiškas, negatyvusis laidos laimėjimas – neva žiūrovas, norintis sužinoti daugiau, iš „Lietuvos kolumbų” gauna tik nuorodas. Vis dėlto šaltiniai, kuriuose slypi daugiau informacijos, yra mįslė ir patiems laidos autoriams, ir labai dažnam žiūrovui. Kai žymaus pasaulio lietuvio gyvenimas ir pasiekimai atskleidžiami tik faktais, jis tampa tiesiog negyvėliu, įdomiu siauram žmonių sluoksniui. Kai pasakojimai apie mūsų tėvynainius, kurie yra ko nors pasiekę, yra ilgesni, reportažai vėl pavirsta gyvenimo būdo žurnalo lygmens kūriniais. Apie emigracijos bangas, jų specifiką, šalių ypatybes, platesnius kontekstus „Lietuvos kolumbai” arba nenori, arba negali girdėti. Požiūrį į dabarties emigrantus tiksliausiai atskleidžia LRT Lituanica kanalu transliuojamos „Pasaulio lietuvių žinios”. Ši laida yra labai panaši į sovietinių laikų Maskvos televizijos žinių laidas: pateikiama informacija apie emigrantų veiklą bendruomenėse, akcentuojant tik įvykius – savaitgalio lietuvių mokyklų susirinkimus, kalendorinių, valstybinių ir religinių švenčių minėjimus. Lietuviai šioje laidoje atrodo kaip nykstanti tauta, kuriai žūtbūt reikia išlaikyti lietuviškumo konstantą, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas ta konstanta yra – gal cepelinai, gal himnas, gal vėliava… Analizė, kuri atskleistų lietuvybę kaip bendrą mūsų atmintį, šiai žinių laidai nebūdinga. Rezultatas – niekam iš tiesų neaišku, kaip gyvena užsienio lietuviai. Taip randasi mūsų ir emigrantų santykiai, kuriuos galima apibūdinti kaip izoliacinius ir atsainius, nes esantieji Lietuvoje domisi pasaulio lietuviais tik iš naudos arba praktinių paskatų, arba nesidomi visai, o išvykėliai gyvena turbūt pačius įdomiausius gyvenimus, nes patiria daugybę pirmiausiai vidinių išbandymų – egzilis dar nuo biblinių laikų yra būvis, kuris stipriausiai išreiškia žmogiškumą. Niekas Lietuvos televizijų eteryje nekalba apie emigrantą, kuriam (beveik kiekvienam) užsienyje reikia iš naujo susikurti ir savo tapatybę, ir charakterį, ir moralę, ir vertybes. Išvažiavimas nėra tik vietos kaita, tai, nepaisant globalizacijos, yra nauja žmogaus savikūra, kuri vyksta daug intensyviau nei tėvynėje. Apie šiame dešimtmetyje įsigalintį gyvenimą vienu metu dviejose vietose – Lietuvoje ir užsienyje – mūsų šalies televizijos turbūt prabils tada, kai šis reiškinys bus pasibaigęs. |