Akademijos ilgesys informacijos amžiuje
Gyvename šalyje, kur jau daugiau nei dešimtmetį kasmet rašomas Nacionalinis diktantas. Piliečiai laisvu noru renkasi į savivaldybių ir viešųjų bibliotekų sales ir tikrinasi savo lietuvių kalbos rašybos bei skyrybos žinias. Beveik niekam neateina į galvą, kad Nacionalinis diktantas savo prasme yra tiesioginis diktatas valstybės gyventojams – jiems nepaliekama jokios teisės pareikšti nuomonę apie iš sostinės transliuojamą tekstą. Pasak istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus, ką jau kalbėti apie tai, kad piliečiams turbūt būtų daug įdomiau ir svarbiau ne patvirtinti savo gramatines kalbos žinias, o rašyti Nacionalinį rašinį, kuriame galėtų skleistis laisvas mąstymas pirmiausia sau ir savo artimai aplinkai įdomiomis ir svarbiomis temomis. Skeptikai pasakytų, kad parinkti temą ir suformuluoti kriterijus, pagal kuriuos būtų rašomi tie tekstai, būtų beveik neįmanoma. Tačiau ar viskas mūsų valstybėje turi vykti dėl simbolinio laimėjimo, konkurencijos, o ne proceso ir dalyvavimo džiaugsmo? LRT televizijos kanalo laidoje „Tūkstantmečio vaikai” matyti ne vien beveik aklas noras valdyti tuos, kurie dalyvauja viešuose televiziniuose žaidimuose, bet ir visa mūsų švietimo sistemos padėtis, probleminių situacijų priežastys ir labai prasta ateitis, jei vaikų ugdymas Lietuvos mokyklose nesikeis. Visai kaip per Nacionalinį diktantą, taip ir per TV žaidimą „Tūkstantmečio vaikai” teisingą atsakymą reikia žinoti iš anksto arba atspėti. Laiko, kuris būtinas logiškai ir deduktyviai mąstant prieiti prie intelektinių užduočių sprendimų, moksleiviams iš visos Lietuvos beveik nepaliekama. Garbinami ir nugalėtojų laurais vainikuojami tie, kurie „iškalė” geriausiai ir tiksliausiai. Lietuvos mokyklose kartais pasitaiko atvejų, kai dirbti priimami pedagogai, kurie rezervuotai žiūri į mokymo programų reikalavimus ir leidžia sau, dirbdami su mokiniais, daugiau improvizacijos ir laisvės. Rezultatai būna stulbinantys: ne vieną kartą teko įsitikinti, kad tie ugdytiniai, kurie kitų mokytojų buvo nuvertinti, pasirodo turintys labai stiprų analitinį mąstymą ir gebėjimus, leidžiančius interpretuoti mokslines bei pasaulio pažinimo ir suvokimo problemas daug giliau, nei tie, kurie tiesiog mintinai išmoko pamokų medžiagą ir visada kruopščiai atliko namų darbų užduotis. Tai perša atsargią ir gana drąsią išvadą, kad tikrieji laidos „Tūkstantmečio vaikai” laimėtojai niekada nepaklius į studiją ir nebus rodomi televizijos ekranuose. Tiesiog būtų labai nepatogu ir nekorektiška didžiausią dėmesį skirti, daugiausiai dirbti su labiau kritinio, nei atmintimi pagrįsto mokymosi pirmūnais – rezultatas būtų tas, kad kasmet gimnazijas baigtų ir į aukštąsias mokyklas stotų tokie abiturientai, kurių įtikinti bet kuo nepavyktų, jie dažniausiai gebėtų atskirti, kada yra manipuliuojami, o kada vedami savarankiško mąstymo link. Mūsų bendrojo lavinimo mokykloms tokių mokinių nereikia. Dar daugiau – net mokytojai dešimtmečius buvo rengiami tokiam darbui, kuriame svarbiausia yra perteikti žinias. Aptariama LRT laida eteryje radosi tada, kai Lietuvos ekonominį būvį jau buvo galima vadinti beveik brandžiu kapitalizmu. Būtent todėl „Tūkstantmečio vaikams” būdinga viena esminių minėtos ekonominės, politinės ir socialinės formacijos ypatybė – beribė konkurencija tarp individų, kurie mieliau renkasi asmeninį laimėjimą, nei bendradarbiavimą ir bendrojo gėrio kūrimą. Labai retai šioje LRT televizijos laidoje galima pamatyti ir išgirsti vaikų, kurie jau būtų supratę, kad tikroji konkurencija yra sėkminga ne tada, kai įveikiamas priešininkas, o tada, kai konkuruojama pačiam su savimi – lyginami ankstesni asmeniniai pasiekimai ir siekiama žinoti ne daugiau nei priešininkas, o daugiau nei paties anksčiau žinota. „Tūkstantmečio vaikai” taip akcentuoja ir pabrėžia moksleivių varžybas dėl nugalėtojo vardo, kad kyla mintis, jog tų vaikų sąmonėje pažadinamas dostojevskiškas lošėjo instinktas. Ši laidos ypatybė – viena labiausiai kritikuotinų ir turbūt net smerktinų. LRT televizijos laida „Tūkstantmečio vaikai” yra įdomi socialinės antropologijos požiūriu, nes pateikia gausios medžiagos ir leidžia smalsiai stebėti vaikų ir jaunimo kartos skirtumus nuo vyresnių žmonių. Šis televizijos žaidimas atskleidžia, kad moksleiviai Lietuvoje dar iki brandos egzaminų yra įvairiais būdais spaudžiami apsimesti suaugusiaisiais – nuolat skatinamas toks elgesys, kuris paprastai būdingas brandiems vadybininkams: siekti karjeros rezultatų ir nuolat gerinti pasiekimus. Ar tokių socialinių eksperimentų, kurie vyksta visos šalies mastu, medžiaga – moksleiviai – yra gerokai anksčiau suaugantys, todėl daugelis iš jų savaime yra karjeristai dar mokykloje, tesprendžia psichologai. „Tūkstantmečio vaikai” galėtų padėti atsakyti į šį klausimą, kuriant laidą ar dokumentinį filmą apie tai, kaip susiklostė prieš dešimtmetį žaidime laimėjusių mokinių gyvenimai. Spėtina, kad kai kurie iš jų savo galias konkuruoti ir įveikti sunkumus bus išeikvoję dar gimnazijose bei dalyvaudami panašiuose žaidimuose, kurie kartais turbūt reikalingesni suaugusiesiems, siekiantiems palaikyti Lietuvos švietimo sistemos status quo. Kita vertus, klaidinga būtų manyti, kad laida „Tūkstantmečio vaikai” yra kenksminga ir vertintina visiškai neigiamai. Atminties galių lavinimas yra ne vien buko kartojimo procesas. Jis turi gilesnę prasmę: kuo daugiau atsimename, tuo sąmoningesni esame. Trauminių būsenų teoretikai žino, kad sunkūs išgyvenimai, su kuriais susiduria dažnas vaikas ir beveik kiekvienas suaugęs žmogus, turi vieną būdingą požymį – asmuo trauminio įvykio metu netenka amo ir dažniausiai labai trumpam praranda kalbos dovaną. Progimnazijose ir gimnazijose besimokantys ir laidoje „Tūkstantmečio vaikai” dalyvaujantys moksleiviai, būdami tais, kurių žodinė atmintis yra labiau išlavinta, rečiau patiria ir suaugę rečiau išgyvens traumines būsenas – tiesiog jų kalbinės galimybės ir gebėjimas nenustoti šnekėti juos gelbės nuo sunkių potyrių ir labai komplikuotai koreguojamų patirčių. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas yra rašęs apie tai, kad visus gyvenimo faktus, įvykius, pokalbius, santykius, kurie asmens netenkina, jis išstumia į pasąmonę. Laidos „Tūkstantmečio vaikai” dalyviai, gebėdami geriau, daugiau ir tiksliau atsiminti, ir vaikystėje, ir jaunystėje, ir brandžiame amžiuje turės mažiau išstumtos į pasąmonę patirties, todėl ilgiau gebės išlaikyti loginį, racionalų, sveiku protu pagrįstą sąmoningumą, kuris yra ir jų asmeninės sėkmės, ir pačios visuomenės aukštesnio civilizuotumo sąlyga. Žiūrint laidą „Tūkstantmečio vaikai”, neapleidžia visiškai kitokio televizijos produkto ilgesys. Novatoriškas ir tikrai stebinantis laidos formatas būtų Platono laikų Akademijos pavyzdžiu vykstantys pokalbiai, kuriuos prieš kelis dešimtmečius iš dalies bandyta kurti televizijos laidoje „Gimnazistai”: moksleivių klasė ar grupė, padedami autoriteto, tiesiog diskutuodavo vieną ar kitą patiems sau aktualią temą, visiškai nebandydami dominuoti ar nugalėti šalia sėdinčio draugo. „Gimnazistuose” pasitaikydavo netgi tokių pokalbių, kuriuos galima atpažinti kaip mokslinės atvejo analizės pavyzdžius. Ar aklai mokinius kaip žinių rinkos subjektus traktuojanti televizija dar gali kurti diskusijos ir interpretacijos lauką, tampa vis labiau abejotina – pačiai medijai reikia greito atsakymo, žaibiško veiksmo ir didingos kulminacijos. Visa tai iki pat pagrindų prieštarauja lėtam įsigilinimui į klausimus, ramiai ir nepiktai nuostatai pasaulio atžvilgiu, gebėjimui konstruoti prasmę – visam tam, kas kuria ne faktų mozaikas, kurios palaiko kapitalistinį šizofreninį būvį, o vientisus pasakojimus. |