Žiūrovų pageidavimu sugrįžta Oskaro Koršunovo spektaklių peržiūros

Viso karantino metu OKT / Vilniaus miesto teatro rengtas spektaklių peržiūrų online ciklas pranoko lūkesčius. Kai kurie spektakliai sulaukė virtualių anšlagų, o ciklui pasibaigus žiūrovų dėmesys neatslūgo. Įkvėpti tokios sėkmės režisierius O. Koršunovas ir jo vardo teatras nusprendė pratęsti peržiūrų ciklą ir „į eterį“ grąžinti žiūrimiausius spektaklius. „Ten būti čia“, „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Oidipas karalius“, „Miranda“ ir „Jelizaveta Bam“ bus pasiekiami žiūrovams iki 2021 m. birželio 22 d.

„Ten būti čia“. OKT archyvo nuotr.
„Ten būti čia“. OKT archyvo nuotr.

„Turbūt tai buvo pati pirma premjera nepriklausomoje Lietuvoje“, – taip spektaklį pagal Daniilą Charmsą „Ten būti čia“, pristatytą praėjus lygiai 11 dienų po Kovo 11-osios, prisimena jo režisierius Oskaras Koršunovas. Bet kokiu atveju tai buvo neabejotinai ryškiausias atsikuriančios Lietuvos teatrinis įvykis, nebesutilpęs vien tik teatre. Frazes iš spektaklio citavo visi ir visur: jaunimas gatvėje, studentai universitetuose ir netgi pats Vytautas Landsbergis.

Kartu su pirmuoju režisieriaus spektakliu „Ten būti čia“ į online erdvę sugrįžta ir kitos dvi OBERIU pastatymų dalys – D. Charmso ir Aleksandro Vvedenskio „Senė 2“ ir A. Vvedenskio „Labas Sonia Nauji Metai“.

Teatro kritikas Egmontas Jansonas po spektaklio „Ten būti čia“ parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“, taip „išpranašaudamas“ vieno garsiausių Europos teatrų gimimą.

Venesuela, Japonija, Izraelis, Sakartvelas, mėnesius trunkantys turai po Prancūziją – tai tik maža dalis taškų pasaulio žemėlapyje, kuriuos gastroliuodami aplankė režisierius Oskaras Koršunovas ir jo spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ trupė. Tai spektaklis, 1999-aisiais kartu su kultiniu Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ atidarę naujai įkurtą nepriklausomą OKT teatrą.

„Aktoriams sakydavau: lentos yra jūsų irklai į žiūrovų vaizduotę. Jos, atskirai paimtos, nieko nereiškė, bet veiksmo metu aktorių rankose galėjo virsti viskuo. „Vasarvidžio nakties sapne“ kartu su aktoriais apčiuopėme atsakymą į klausimą, kas yra teatro scena. Tai žiūrovų vaizduotė“, – pasakoja režisierius.

„Vasarvidžio nakties sapnas“. Gedimino Packevičiaus nuotr.
„Vasarvidžio nakties sapnas“. Gedimino Packevičiaus nuotr.

„Oidipas karalius“ – vienas didžiausių ir reikšmingiausių OKT pastatymų, kurį buvo įmanoma įgyvendinti tik bendradarbiaujant su svarbiausiais Europos festivaliais. Tarp koprodiuserių – vienas didžiausių Vokietijos festivalių „Theater der Welt“, taip pat tarptautiniai Zalcburgo ir Ciuricho festivaliai, rengiami Austrijoje ir Šveicarijoje.

„Svarbiausias uždavinys kuriant „Oidipą karalių“ buvo pasiekti, kad Oidipo istorija būtų ne kažkada įvykusi vieno konkretaus žmogaus istorija, bet taptų nuolat vykstančia kiekvieno iš mūsų istorija. Kas yra tas šiandieninis Oidipas? Tai bet kuris iš mūsų, darantis daug visokių veiksmų, kuriais bandome spręsti, valdyti, tačiau iš tiesų veikiame pagal savo vaikystės smėlio dėžės žaidimų schemą. Kurdami Oidipo paveikslą, ieškodami jo elgesio būdingų bruožų, žiūrėjome į porą konkrečių tuometinių politikų“, – apie spektaklį pasakoja O. Koršunovas.

Pagrindinį Oidipo vaidmenį režisierius patikėjo aktoriui Dainiui Gavenoniui, iki tol jau sukūrusiam vaidmenis O. Koršunovo spektakliuose „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidas“, „Meistras ir Margarita“. Šis vaidmuo iki šiol dažnai vadinamas geriausiu ir svarbiausiu D. Gavenonio sukurtu vaidmeniu.

Statydamas spektaklį „Miranda“, režisierius W. Shakespeare’o pjesėje atrado posovietinėms šalims artimą realybę. Ne išimtis ir Lietuva, lygiai prieš trisdešimt metų išsivadavusi nuo Sovietų Sąjungos priespaudos.

„Miranda“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
„Miranda“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Prosperas yra didysis disidentas – svarbu kalbėti ir apie tai, ne vien tik apie filosofinę ir mistinę plotmę. Visą tą šekspyrišką daugiasluoksniškumą išspręsti padėjo prisiminimai, kaip mano tėvas skaitydavo man knygas. Tėvas nebuvo disidentas, nors, kita vertus, tuo metu mes visi buvome disidentai ir užsidarę savo celėse bent svajonėse galėjome išeiti už geležinės sienos. Tėvo skaitytas Žiulis Vernas manyje žadino tą vidinį Arielį. Aš buvau kaip ta Miranda, staiga atsistojusi ant kojų. Todėl spektaklyje atsirado tokie įdomūs įvaizdžiai, kaip disidentas ir jo sužalota siela, taip pat neįgalios, tačiau pabaigoje pasveikstančios Mirandos įvaizdis“, – prisimena O. Koršunovas.

D. Charmso „Jelizaveta Bam“ – tai pats siurrealistiškiausias, keisčiausias, tačiau ir labai poetiškas režisieriaus O. Koršunovo spektaklis, gimęs ir rodytas po didžiąja Lietuvos nacionalinio dramos teatro scena. Taip, būtent po ta scena, kuri šiuo metu yra rekonstruojama ir erdvės po ja tiesiog nebeliks, tad „Jelizavetos Bam“ transliacija yra ne alternatyva gyvam jos parodymui, o bene vienintelė galimybė pamatyti šį spektaklį.

„Pajutau, kad scena tapo labai hierarchiška vieta, į kurią tempiame tai, kas yra prasmingiausia bei aktualiausia. Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ir kalbėti apie tai, kas svarbu visiems, ją paverčia apskritai nebepatrauklia. Ką jau bekalbėti apie tokią medžiagą kaip D. Charmsas. Todėl kartu su prasivėrusia charmsiška ontologine bedugne pasislinkome kažkur po. Tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve“, – apie nusileidimą po scena pasakoja O. Koršunovas.

„Ten būti čia“, „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Oidipas karalius“, „Miranda“ ir „Jelizaveta Bam“ online –  iki birželio 22 d. Tiketos platformoje.

OKT / Vilniaus miesto teatro informacija

Leave a Reply