Vienu žvilgsniu – 2023 m. pirmasis pusmetis Klaipėdos dramos teatre

Prasidėjus naujiems metams, Klaipėdos dramos teatras dalinasi antrosios 87-ojo sezono repertuaro dalies apžvalga. Tai – draugiška pagalbos ranka pasimetantiems spektaklių gausoje ar dvejojantiems dėl to, ką pasirinkti. Lietuvių ir užsienio režisieriai, platus temų ir teatrinės raiškos formų laukas, naujutėliai spektakliai ir šio teatro aukso fondo atstovai. Viskas – vienoje vietoje.

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Domo Rimeikos nuotr.
Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Domo Rimeikos nuotr.

Pirmosiose eilėse – naujausios premjeros

Daugiausia dėmesio ir viešumo visada gauna premjeros. Vasario pirmoje pusėje vyks Jokūbo Brazio režisuoto „Storo sąsiuvinio“ pagal Agotos Kristof romaną premjera.

„Kalbant apie J. Brazį, žiūrovams svarbu žinoti, kad premjera buvo beveik išėjusi pernai, bet ją teko atšaukti dėl aktoriaus traumos, – „Storo sąsiuvinio“ kūrimo aplinkybes pasakojo Klaipėdos dramos teatro vadovas T. Juočys. – A. Kristof romanas, kuriuo remiasi režisierius, neginčijamai įspūdingas ir tikrai džiaugiamės, kad J. Brazys ėmėsi sunkios medžiagos ir su ja dirba tiesiogiai.“

A. Kristof romane mama, gelbėdama nuo karo dvynius sūnelius, iš didelio miesto juos atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o jų naujas pasaulis žiaurus ir negailestingas. „Storame sąsiuvinyje“ lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti. Prieš beveik metus pristatydamas būsimą spektaklį J. Brazys sakė, kad „Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų ir apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį, „gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet tų vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį.

Režisierius Jokūbas Brazys. Domo Rimeikos nuotr.
Režisierius Jokūbas Brazys. Domo Rimeikos nuotr.

Dar viena premjera numatyta kovo mėnesį – tai bus pirmą kartą Europoje kuriančio režisieriaus Dmitry Krymov spektaklis, tiesa, jo pavadinimas dar neįvardijamas. „Jau darėme šio spektaklio įvadines repeticijas, jau yra jo karkasas, jau gaminamos dekoracijos, bet nutiko didelė nelaimė – prieš kiek daugiau nei savaitę užsidegė režisieriaus butas Niujorke, jis pats ligoninėje, dar nežinome, kaip viskas pasisuks“, – vardijo T. Juočys. Anot teatro vadovo, sunku rasti apibūdinimą situacijai, kuomet gaisrą scenoje planuojantis vaizduoti režisierius pats nukenčia nuo ugnies, „turbūt jam bus sunku repetuoti spektaklį, kuriame vyksta gaisras, griūna namai – gyvenimas neįtikėtinai viską supina. Kol kas režisierius ligoninėje, linkime jam sklandaus sveikimo ir lauksime Klaipėdoje. D. Krymov yra pasaulyje pripažintas genijus, labai džiaugiamės, kad pirmas jo spektaklis Europoje bus kuriamas Lietuvoje, Klaipėdoje“.

Emocijų šėlsmas ir gyvenimo poezija

Rež. Agatos Dudos-Gracz spektaklis „Meilė“. Przemyslaw Jendroska nuotr.
Rež. Agatos Dudos-Gracz spektaklis „Meilė“. Przemyslaw Jendroska nuotr.

Į premjerinių spektaklių eilę rikiuojasi ir dviejų svečių iš Lenkijos naujausi kūriniai, teatre pristatyti 2022 m. antrojoje pusėje. Tai Agatos Dudos-Gracz „Meilė“ bei Michał Borczuch „Lost Lost Lost“. Kraujo raudoniu, mitologinio laiko atšvaitais ir intensyviomis glaudžiai persipynusios kaimo bendruomenės emocijomis trykštantis A. Dudos-Gracz spektaklis pasakoja didžiausio įmanomo stebuklo – mirusiojo prisikėlimo istoriją ir vos pakeliamą šio stebuklo kainą. „Kažkas tame yra magiško. Režisierė šį spektaklį svajojo kurti jau seniai, pradėjo tai daryti Lenkijoje, bet likus kelioms dienoms iki premjeros mirė jos mama. A. Duda-Gracz nebegalėjo jo paleisti Lenkijoje ir kūrybinę idėją atsinešė į Klaipėdą. Jai tai buvo labai sudėtingas darbas. Kuriant šį spektaklį pas mus taip pat netrūko sunkių sutapimų – dalis kūrybinės komandos išgyveno įvairias netektis. Tiesa, „Meilė“ tematiškai sudėtinga, joje netrūksta tamsos, bet tai nereiškia, kad nėra vilties. Gal ta viltis įžvalgoje, kad kartais nereikia priešintis likimui, o jam atsiduoti“, – apie mirties šešėlio paženklintą „Meilę“ svarstė teatro vadovas.

Rež. Michał Borczuch spektaklis „Lost Lost Lost“. Domo Rimeikos nuotr.
Rež. Michał Borczuch spektaklis „Lost Lost Lost“. Domo Rimeikos nuotr.

M. Borczuch savo „Lost Lost Lost“ įtraukia į kur kas ramesnį spektaklio vyksmą – ilgą, neskubrų pokalbį tarp iškilių XX a. asmenybių, kurias visas jungia išeivio iš Lietuvos Jono Meko figūra. „M. Borczuch teatras yra labai subtilus ir meistriškas. Pirmasis mūsų susidūrimas įvyko gal prieš šešerius metus. Tiesą sakant, M. Borczuch man rekomendavo žymusis Krzysztofas Warlikowkis, klausiau jo, kas yra ateities režisieriai, ir jis pasakė dvi pavardes. Viena iš jų buvo M. Borczuch. Jo fantastišką „Apokalipsę“ buvome atvežę ir į patį pirmąjį savo „TheATRIUM“ festivalį. Tai – neįtikėtino intelekto menininkas, net ketverius metus tarėmės, kad atvyktų dirbti pas mus, jo dienotvarkė buvo įtempta – darbas Vokietijoje, Šveicarijoje, Graikijoje. M. Borczuch pasiūlė rizikingą, bet įdomią temą – režisierių jau kurį laiką persekiojo idėja kurti atsiremiant į Joną Meką. Labai įdomu, kas jam pavyko per „Lost Lost Lost“. Ateidamas į šį spektaklį žiūrovas turi nusiteikti lėtumui, tą patį, beje, rekomenduoju einantiems žiūrėti Eimunto Nekrošiaus. Reikia ateiti ne nusiteikus gaudyti metaforas, o tiesiog žiūrėti ir mėgautis – pabaigoje užklups grožis“, – patarimu dalinosi T. Juočys.

Naująja klasika repertuare tapę spektakliai

Rež. Elmārs Seņkovs spektaklis „Varovai“. Kemel Photography nuotr.
Rež. Elmārs Seņkovs spektaklis „Varovai“. Kemel Photography nuotr.

Repertuare rikiuosis ir ne vienas naująja šio teatro klasika tampantis spektaklis. Tai latvio Elmārs Seņkovs „Auksiniais scenos kryžiais“ už režisūrą ir geriausią aktorių (D. Meškauskas) apdovanota „Mama Drąsa“ (pagal B. Brechtą), taip pat jo „Varovai“ (pagal D. Farr). „Mama Drąsa“ – beprotiškas ir nevaldomas karo karuselės skrydis. 1939 m. B. Brechto rašyto kūrinio centre – pasakojimas apie verteivą, karo metu mėginančią suderinti pelno paieškas ir šeimos išsaugojimą. „Varovai“ – vizualiai šviesus, bet tamsiomis užslėptų vidinių įtampų ir skaudulių žaizdomis praplyštantis antiteatro pavyzdys. Spektaklis savaip perpasakoja kultiniame T. Vinterbergo filme „Medžioklė“ vaizduotą istoriją – mažoje bendruomenėje vaikas seksualiniu priekabiavimu apkaltina visų mėgstamą mokytoją, o bendruomenės nariai jį akimirksniu nuteisia, nors vaiko kaltinimas nėra teisingas.

Rež. Jano Klatos spektaklis „Borisas Godunovas“. Domo Rimeikos nuotr.
Rež. Jano Klatos spektaklis „Borisas Godunovas“. Domo Rimeikos nuotr.

Šalia E. Seņkovo rikiuojasi ir lenkų režisieriaus Jano Klatos ryškus, aštrus „Borisas Godunovas“. Kalbėdamas apie pastarąjį, teatro vadovas atkreipė dėmesį į diskusiją dėl rusų meno lauko traktavimo. Anot jo, J. Klata pademonstravo dar vieną kelią: „Šis režisierius, didžiulis ir atviras rusiško imperializmo kritikas, paėmęs A. Puškino tekstą nekeitė jame nė vieno žodžio, bet sukūrė spektaklį, atvirai ir aštriai kritikuojantį Rusijos hegemoniškus užmojus, išjuokiantį juos. Džiaugiamės šiuo spektakliu, jis – atveriantis akis, modernus, drąsus ir šiuolaikiškas. 2018 m. Sankt Peterburge buvo teikiami Europos teatro apdovanojimai – pakviestas į sceną J. Klata viešai pareiškė nesuprantantis, kodėl tokie renginiai vyksta Rusijoje, kuri yra okupantė.“

Dėmesys jauniesiems žiūrovams ir aktorių iniciatyva

Rež. Konrado Dworakowskio spektaklis „Robotų pasakos“. Domo Rimeikos nuotr.
Rež. Konrado Dworakowskio spektaklis „Robotų pasakos“. Domo Rimeikos nuotr.

Klaipėdos dramos teatre yra ką veikti ir jaunesnio amžiaus žiūrovams: repertuare Pauliaus Tamolės režisuota klasikinės H. Ch. Anderseno pasakos „Sniego karalienė“ interpretacija ir poetiškas, mokslinės fantastikos klasiko S. Lemo kūrybą pagerbiantis lenkų režisieriaus Konrado Dworakowskio spektaklis „Robotų pasakos“. „Manau, kad tai vienas įdomiausių darbų vaikams ir paaugliams, kurtas su milžiniška pagarba jaunajai auditorijai, – apie „Robotų pasakas“ kalbėjo teatro vadovas. – Spektaklis kurtas per judesį ir jo žiūrovams reikia nemažai fantazuoti, per tai atsiskleidžia S. Lemas. Tai – spektaklis visai šeimai, skatinantis vaikus kelti įdomius klausimus, bendrauti.“

Repertuare galima rasti ir pačių teatro aktorių iniciatyva atsiradusį spektaklį. Tai Igorio Reklaičio režisuotos „Kai kurios erelių rūšys“ (pagal D. Nowakowski). Spektaklyje vaidina du aktoriai – pats I. Reklaitis ir jo kolega Jonas Baranauskas. Aktoriai scenoje kuria įtraukiantį dialogą tarp dviejų labai skirtingų personažų – karjeros saulėlydį pasiekusios televizijos žvaigždės ir ambicingo, visais įmanomais būdais į ekranus norinčio pakliūti jaunuolio.

Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“. Domo Rimeikos nuotr.
Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“. Domo Rimeikos nuotr.

Repertuare ir žiūrovų jau pamėgti jauno klaipėdiečio režisieriaus Mariaus Pažerecko spektakliai: „Euridikė“ (pagal J. Anouilh) – pražystanti didele meile ir ją klupdančiomis paslaptimis, bei „Labas rytas, pone triuši“ (pagal M. M. Matthis) – apie jauną žmogų, nusivylusį vartotojiška „pirk arba mirk“ visuomene, kurioje jis bando išgyventi.

Variacijos šeimos tema

Latvės Lauros Grozos „Saulės vaikai“ (pagal M. Gorkį), Dariaus Rabašausko „Demonai“ (pagal L. Norén) ir Povilo Gaidžio „Kalėdos Kupjelų namuose“ (pagal E. De Filippo) – savo braižu labai skirtingų režisierių skirtingu laikotarpiu kurti spektakliai, kurių vidinis pasaulis vystosi per šeimos santykių prizmę. „Saulės vaikai“ vaizduoja apgaulingai tingios pasiturinčios šeimos paveikslą, tos šeimos nariai paskendę savo mikrokosmoso problemose ir nė nepastebi, kaip link jų ritasi didžiulė katastrofa. „Demonuose“ – dvi poros gražiai įrengtame daugiabučio bute ir nesibaigiančios jų santykių sūpuoklės, kupinos egoizmo ir karšto, gyvo jausmo troškimo, galiausiai virstančio siekiu artimo gyvenimą praversti pragaru. „Kalėdos Kupjelų namuose“ nukelia į nedidelę Neapolio šeimą. Komiškas, nestokojantis lyrizmo ir taiklių pastebėjimų spektaklis vaizduoja trupančius Kupjelų šeimos saitus ir juos viename gravitaciniame lauke mėginantį išlaikyti šeimos tėvą

Vietų niekam neužleidžiantys flagmanai

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

87-ojo sezono antrosios pusės pamatai – savotiškas šio teatro aukso fondas. Oskaro Koršunovo režisuota „Mūsų klasė“ (pagal T. Słobodzianek), Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ (pagal S. Šaltenį), vienos iš didžiųjų latvių režisierių Maros Ķimelės „Tėvas“ (pagal A. Strindberg).

T. Słobodzianek „Mūsų klasė“ yra daugiausiai pasaulyje scenoje adaptuojamas kūrinys apie Holokaustą – vienos bendruomenės tragedijoje sutraukiantis visą XX a. siaubą. Sudėtingais tekstais atsiveriančiuose „Kalės vaikuose“ susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, lenkinimas, pirmieji šviesuoliai; pasakos, sakmės, prietarai, burtai, raganavimai; dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai; Šventojo Rašto nuotrupos ir postulatai. „Pamenu, kad E. Nekrošius premjeros dieną sakė, jog pavyko keistas ir geras spektaklis, „jūs jį vežkit ir rodykit po visą pasaulį – dėl jo nėra gėda“. Jis džiaugėsi šiuo spektakliu. Didžiuojamės jį turėdami savo repertuare, tai tikriems teatro gurmanams skirtas kūrinys“, – apie paskutinį Lietuvoje kurtą E. Nekrošiaus spektaklį kalbėjo T. Juočys.

M. Ķimelės „Tėvas“ net ir praėjus šešeriems metams nuo jo premjeros tebėra visiškas bestseleris. A. Strindbergo psichologinėje dramoje keliamas klausimas, kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito, kaip viską apimanti meilė ilgainiui tampa neapykanta.

Rež. Maros Ķimelės spektaklis „Tėvas“. Domo Rimeikos nuotr.
Rež. Maros Ķimelės spektaklis „Tėvas“. Domo Rimeikos nuotr.

Bestselerio statusu gali girtis ir Povilo Gaidžio režisuotas spektaklis „Elzės žemė“ (pagal M. Pulinovič). Visi pjesės herojai turi prototipus, tai – tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. „Elzės žemė“ – jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius, tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, neįtikėtina, bet reali.

Nebijoti teatro

„Teatras – ne pasaulio pabaiga. Žiūrovus kviečiame atsipalaiduoti ir nesijaudinti, jei tai, kas vyksta scenoje, nėra iškart aišku“, – šypsojosi T. Juočys, reaguodamas į kartais vis dar juntamą elitinės, ne kiekvienam prieinamos meno erdvės etiketę. Anot jo, taip nėra, „reikia į teatrą žiūrėti kaip į upę, leisti jai tekėti ir pažiūrėti, kur nuneš. Nereikia bijoti to, jei kažkas neaišku. Tam ir pradėjome rengti susitikimus su spektaklių režisieriais, jų metu galima klausti, ką jie norėjo pasakyti, ką reiškia vienas ar kitas jų sprendimas. Viskas iš tiesų labai paprasta – svarbu, kad spektaklis keltų jausmus, o jie gali būti labai įvairūs. Jei nėra jokios vidinės reakcijos, tik tada bėda“.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“. Kemel Photography nuotr.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“. Kemel Photography nuotr.

Apžvelgdamas repertuarą teatro vadovas taip pat užsiminė, kad jį pasiekia žiūrovų pastabos, jog jie nori teatro, kur būtų galima atsipalaiduoti ir pailsėti nuo sudėtingos realybės. „Tie norai suprantami, bet reikia atkreipti dėmesį, kad jei dirbame su sąžiningais režisieriais – jie negali nereaguoti į juos supantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta. Tikiu, kad į visų mūsų gyvenimą ateis šviesesnės dienos, režisieriai rinksis skaidresnes temas. Teatras tikrai nesiekia sunkinti žmonių gyvenimo.“ Pasak T. Juočio, plačiame repertuare tikrai galima rasti labai įvairių savo atmosfera, forma ir raiška spektaklių, o dvejojančius ir niekaip neišsirenkančius jis kvietė nedvejoti ir tiesiog parašyti ar skambinti į teatrą patarimo.

Klaipėdos dramos teatro repertuaras www.kdt.lt

Leave a Reply