Valentino Masalskio premjeros „Kita mokykla“

Trečius metus Klaipėdoje dirbantis ir kuriantis aktorius ir režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis, atsivežęs čia „Trupę P.S.”, per trumpą laiką iš jos išaugino dažnai matomą ir gerai girdimą Klaipėdos jaunimo teatrą, neseniai publikai pristačiusį savo naujausią premjerą „Kita mokykla”.

M. Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

M. Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Šis teatras uostamiesčio teatriniame ringe kolegas dažnai lenkia strategija ir taktika, tam tikru bekompromisiu agresyvumu imant vietą po saule, manevringumu, mobilumu, aktyvumu, atvirumu ir kitomis šiuolaikinės kultūrinės rinkos dorybėmis (?). Klaipėdos jaunimo teatro grupė spėja visur: dalyvauti miesto šventėse, aplėkti regionus ir gerai matomas šalies scenas, aplankyti festivalius, pasirankioti nominacijų ir prizų.

Rado bendrą kalbą

Gaivališka energija, pasitikėjimas vadovu ir vienas kitu, atrodo, stiprėja (bent jau taip atrodo žvelgiant iš žiūrovų salės). Kolektyvas auga ir jau gali išlipti iš moterų bendrabučio temų, nes į trupę įsilieję vyrukai padeda tiesti kelius per neišbrendamas temų džiungles ir taigas. Sykiu jaunieji aktoriai bręsta ne tik kaip žmonės, bet ir kaip menininkai, tad kelia daugiau pasitikėjimo, tampa įtaigesni, individualesni (kad ir Paulius Pinigis, Evelina Lozdovskaja, Donatas Želvys etc.).

Pats režisierius rimtos pagarbos nusipelno ir už tai, kad dirba su jaunais debiutuojančiais lietuvių dramaturgais. Tuo metu, kai vis dar įrodinėjama, kad šalyje nėra nacionalinės dramaturgijos, kad tai mūsų teatro žaizda, jis realiai sprendžia šią problemą. Taip Klaipėdos jaunimo teatro repertuare atsirado Justo Tertelio „Sudie, idiotai”, Mindaugo Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis” ir „Kita mokykla”.

Akivaizdu, kad du spektakliai teatro repertuare pagal to paties dramaturgo pjeses liudija: režisierius ir dramaturgas rado bendrą kalbą ir toji kalba (duetas) skamba taip darniai, kad sunku atskirti vokalistus. Neabejotina, V.Masalskio įtaka stipri ir argumentuota, bet ir M.Nastaravičius – intelektualus, protingas žmogus, geras poetas, žurnalistas. Gautas ne vienas apdovanojimas už įvairias publikacijas liudija M.Nastaravičių gebant kalbėti dalykiškai ir problemiškai.

Patys nesiūlo jokių išeičių

Spektaklis „Kita mokykla” ir yra dalykiškas bei problemiškas. Pasak pačių spektaklio kūrėjų, „Kita mokykla” „nagrinėja mokymo ir mokymosi temą, atverdama duris į mokyklas, nespėjusias ar nesugebėjusias prisitaikyti prie esamojo laiko. Kartu tai akistata su šio laiko tikrove, kurioje tarsi privalai būti pažangus, pastebimas ir sėkmingas. Kurioje dominuoja stipresni ir gudresni. Kurioje vis sunkiau susitarti, kas yra tiesa. Tikrove, kuriai nuolat turi įrodinėti, kad esi reikalingas”.

Savo spektakliu režisierius ir dramaturgas formuluoja įvairius klausimus (kaip bendrauti su mokiniu? kaip bendrauti skirtingų kartų pedagogams? kuris mokyklos kaitos kelias teisingas? etc.), tačiau patys nesiūlo jokių išeičių.

V.Masalskio spektaklyje vaizduojama mokykla iš esmės be perspektyvos – ana sistema palaidota ir jau supuvusi, o ir šitoji – energinga, dalyvaujanti seminaruose, pamaiviška (kaip muzikos mokytoja Daiva, pretenduojanti pakeisti senąjį direktorių) – ne mažiau korumpuota (pažįstamas ministerijoje – tai protekcija aukštesnėms pareigoms užimti), joje irgi reikia mokėti prisitaikyti. Spektaklio finalas – tai dviejų sistemų sankirtoje iškilusi rūkstanti griuvėsių krūva su nužudytos mokytojos kūno vėliava.

Čiumpa žiūrovus už gerklės

M. Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

S. Balčiūno nuotr.

Šiame spektaklyje po ilgokos pertraukos scenoje pasirodo ir pats maestro V.Masalskis – majestotiška, plataus mosto, solidaus statuso figūra, kurianti „Aušros” vidurinės mokyklos direktoriaus vaidmenį – personažą, bene tris dešimtmečius direktoriaujantį provincijos mokykloje ir pasiklydusį tarp dviejų sistemų bei savo paties filosofijoje: „Visą gyvenimą laikausi nuomonės, kad prisitaikymas yra pasipriešinimo forma”.

Mes galime nujausti, kad po direktoriaus švarku yra ir gyvas žmogus (jis turi dukterį, bet neturi žmonos (paliko, mirė?); jis geria). Bet tai jau būtų psichologija, poezija, subtilus niuansavimas. O spektaklyje „Kita mokykla” poezijos (ir poetiškumo) mažai, jei išvis yra.

Tai spektaklis-ataka, puolimas, kurio dalyviai (aktoriai) greitai ir be užuolankų čiumpa žiūrovus už gerklės, spausdami iš jų reakciją. Panašiai, kaip šeimininkas baksnoja kačiuko nosį į ne vietoje paliktą krūvelę, taip režisierius baksnoja žiūrovų nosis į aitrią temą, kuri, tiesą sakant, nebėra tokia pikantiška, kokia būtų atrodžiusi prieš 20 metų. Problema tebeegzistuoja, bet išeičių jau yra…

Vyrauja aukšta gaida

Spektaklyje vyrauja aukšta gaida (subtilų atodūsį, kalbančią pauzę sunku išgirsti); nemaža deklaratyvumo, pozavimo, išorinio mėgdžiojimo, štampų.

Nėra nė vieno veikėjo, su kuriuo norėtųsi tapatintis, kurį norėtųsi palaikyti.

Vaidmenys schematiški, tarsi nukopijuoti iš nerašytų „mokyklinių standartų”. Kiekvienoje mokykloje turi būti „kietuolis”, kuris kimba į atlapus už bet ką, kas jam nepatinka (čia – Darekas Filistovičius – akt. Pranciškus Megelinskas). Turi būti kokios nors subkultūros atstovas, kuris oponuotų „normaliam” požiūriui į pasaulį (čia – Lauryna Kalaviauskaitė – akt. Rugilė Latvėnaitė). Turi būti „privilegijuotasis” (čia – direktoriaus duktė Eglė Jončiauskaitė – akt. Vaiva Kvedaravičiūtė). Turi būti mokyklos budėtoja, rūgojanti moksleivius dėl pamesto numerėlio (čia – Irena – akt. Neringa Krunglevičiūtė). Ir visa kita turi būti kaip gyvenime: raštinės vedėja su aukštakulniais (Auksė – akt. Elena Ozarinskaitė), valytoja su kaliošais, vaikai su uniformomis (čia – pilki švarkeliai). Vaidmenų masėje sunku išskirti ryškiausią, savarankiškiausią.

Diktuoja, provokuoja, erzina

M. Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

M. Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Bet V.Masalskiui niekada nebuvo būdinga kurti spektaklį kaip atskirų vaidmenų puokštę, kurioje žydėtų vienas narcizas. Jam svarbi tema ir konfliktas, kuris paprasčiausiomis priemonėmis atsiskleidžia tokioje pilkoje masėje, susirūpinusioje pimpaliuko ilgiu bei kitomis pradedančiųjų seksualinėmis problemomis, ir kuklios scenografijos fone (ekranas videoprojekcijoms demonstruoti, stalas ir mokyklinės kėdės. Visa tai lengva perstatyti, perkelti ir keliauti iš klasės į direktoriaus kabinetą, iš kabineto – vėl į klasę, iš šios – į mokyklos salę, kur vyksta diskoteka su šviesos muzika, dūmais. Scenografė – Lauryna Liepaitė).

V.Masalskis laiko glamonėms ir jaudinimui neskiria – jis diktuoja emociją, provokuoja reakciją. Ir  toji – nepaisant purkštavimų – vienokia ar kitokia atsiranda.

Spektaklis erzinančiai veikia. Veikia net tuos, kurie atstovauja šiuolaikinei mokyklai, mokančiai įgyvendinti projektus, turinčiai modernias klases ir siūlančiai moksleiviams sąlyginę laisvę reikštis. Veikia ir tuos, kuriems teatras yra ne tik tema, bet ir režisūriniai sprendimai, aktoriniai darbai. Taip pat veikia tuos, kurie netiki, jog mūsų publika išties tokia primityvi, kad ją reikėtų šerti tik turinio griaučiais ir atvirų konfliktų nervais.

DURYS, 2014 sausis (Nr. 1)

Leave a Reply