„TheATRIUM”: pirmasis, tarptautinis, klaipėdietiškas
|
Festivalis TheATRIUM – programos „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017″ dalis. Festivalio organizatoriai teigia, kad jų tikslas – kuo plačiau supažindinti Vakarų Lietuvos gyventojus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais. Todėl pasitarus su rėmėjais buvo nuspręsta bilietų kainų nedidinti – bilietai į visus festivalio spektaklius kainuos nuo 5 iki 15 eurų. Tai rėmėjų dovana klaipėdiečiams. Festivalio pavadinimas – TheATRIUM – nuo lotyniško „atrium”. Tai svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa pačiame namų centre su viršutiniu apšvietimu. Atriume vykdavo reikšmingiausi pokalbiai ir susitikimai. Šiuolaikinėje architektūroje taip vadinama stikliniu stogu dengta erdvė pastato centre – beje, tokia architektūros detalė yra ir Klaipėdos dramos teatre. Kuo bus ypatingas TheATRIUM? Visų pirma tuo, kad festivalis visiškai klaipėdietiškas, kuriamas pačių klaipėdiečių rankomis ir lėšomis. Mūsų žiniomis, tai vienintelis Lietuvos istorijoje tarptautinis festivalis, kuriamas išskirtinai vieno miesto. 40 tūkst. eurų festivaliui skyrė Klaipėdos miesto savivaldybė, 60 tūkst. – miesto verslininkai, 30 tūkst. – pats Klaipėdos dramos teatras. Festivalio dvasia irgi neabejotinai bus klaipėdietiška – be pompastikos, be ilgų kalbų ir įmantrumų. „Šiuolaikiniuose festivaliuose pasigendame gyvybės, pasimėgavimo, šventės pojūčio. Jie pamažu tampa panašūs į savotiškus, dažnai nuobodokus seminarus – skirtus profesionalams, kurie įsivaizduoja žinantys, koks privalo būti teatras. Pats žodis „festivalis” kilęs nuo lotyniško „festivus” – linksmas, šventinis. Norime grąžinti šiam žodžiui tikrąjį turinį, – sako festivalio organizatoriai. – Laukia sunkus darbas. Bet mes žinome, kad Klaipėdos teatrinė publika, spaudoje neseniai kai kurių sostinės kritikų viešai paniekinta, iš tiesų yra verta paties geriausio teatro, pačios aukščiausios prabos spektaklių.” FESTIVALIO PROGRAMA  „Sutari”. Piotr Spigiel nuotr. 06 01 19 val. Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Jų pasirodymų geografija – nuo Estijos iki Brazilijos, nuo muzikos ir teatro festivalių Lenkijoje iki legendinės Seattle’o (JAV) radijo stoties KEXP. Jų pavadinimas atsiradęs iš lietuviško žodžio „sutarti”, o kūrybą inspiravo lietuviškos sutartinės. Keista ir nedovanotina, kad „Sutari” iki šiol ne tik negastroliavo Lietuvoje, bet ir apskritai čia beveik nežinomos… „Sutari” – grojančių ir dainuojančių aktorių trio iš Lenkijos. Trys žavios merginos – Zofia Zembrzuska, Katarzyna Kapela ir Barbara Songin. Trys balsai, trys talentai, trys temperamentai. „Sutari” kūryboje persipina Lenkijos (Kujavijos ir Mozūrijos regionų) liaudies dainos, lietuviškos sutartinės, autorinė kūryba, archaika ir modernumas. Jų balsai kryžiuojasi ir liejasi taip, kad nebeįmanoma atskirti, kur kuri dainuoja, sukurdamos vientisą audinį. Barbara Songin sako: „Mes esame kaip standžiai išausta drobė. Mus sužavėjo lietuviškos polifoninės dainos – sutartinės. Jos inspiravo ne tik mūsų ansamblio pavadinimą, bet ir atlikimo techniką, ir net patį kūrybos principą. Lietuviškas žodis „sutarti” – reiškia derėti tarpusavyje, būti harmonijoje. Bandome ne pakeisti dainas, o tiesiog atskleisti tai, kas jose jau slypi. Išsaugodamos stilių, temperamentą, melodiką, ritmą, o visų svarbiausia: dainų turinį – artimą moterims, inteligentišką, patrauklų – papildome šiuolaikiniais elementais, skambesiu ir interpretacija. Išlaikome tradicinį muzikavimo charakterį – traktuojame dainavimą kaip dalyvių susitikimą ir dialogą. Susikalbame per muziką – kaip mūsų močiutės.” „Sutari” – tai trio, sujungianti poeziją, teatrą ir muziką į vieną pritrenkiančią ir užburiančią originalumu visumą. Jos dainuoja su neįtikėtinu lengvumu, jų balsai susitinka ir vėl išsiskiria, pridengdami intymumo skraiste jų virtuoziškumą. Tai svaigina ir hipnotizuoja. Tiesiog – genialu.  „Arbūzas”. Piotr Spigiel nuotr. 06 03 17 val. Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Scenarijus, muzika, aranžuotės, atlikimas – „Sutari”: Zosia Zembrzuska, Kasia Kapela, Basia Songin. Moteris yra aptaki ir glotni, 70 procentų jos kūno sudaro vanduo. Kartais ji būna saldi ir gali užmegzti gyvybę iš sėklos. Moteris yra rausva ir maloniai kvepia. Sezonui pasibaigus, ji suvysta. Spektaklio veiksmą sudaro istorijos, vykstančios dviejose erdvėse: virtuvėje, kur paprastai pilna žmonių, ir vonioje, kur moteris būna viena. Varvantis čiaupas. Verdančio virdulio švilpimas. Trijų moterų balsai aidi vandentiekio sistemoje. Neįprasti ir kasdieniai garsai, išgaunami judesiais, gestais ir šokiu. Spektaklyje „Sutari” muzikos instrumentais paverčia kasdienius daiktus – joms paliepus, staiga ima ir užgroja vandens pilna vonia, kibirai ir skudurai, vandentiekio įrenginiai, virtuvės įrankiai: plakiklis, trintuvė, šaukštai, stiklinės…  „Tėvas”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 04 17 val. Klaipėdos dramos teatras, Mažoji salė Trukmė: 2 val. 15 min. Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti? Kodėl po gražių pažadų „ir laimėje, ir varge, kol mirtis mus išskirs” žmonės ima kurti pragarą vienas kitam ir svajoti, kad ta mirtis kuo greičiau juos išskirtų? Strindbergas savo pjesėje tiksliai ir negailestingai analizuoja paskutiniąją šios nepastebimos transformacijos fazę – baisią savo nenumaldomai augančia neapykanta. Augustas Strindbergas (1849 – 1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku. A. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai. Jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus. Psichologinę dramą „Tėvas” Augustas Strindbergas parašė 1887 metais – likus vos metams iki autobiografiniais motyvais sukurto atviro ir skaudaus romano „Pamišėlio išpažintis” pasirodymo. Latvių režisierė Mara Kimelė – viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. 1969 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. Šiuo metu – Naujojo Rygos teatro režisierė. Klaipėdos dramos teatre Mara Kimelė 2012 m. yra pastačiusi P. U. Enkvisto (P. O. Enquist) psichologinę dramą „Lūšies valanda”, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre. VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje spektaklis „Tėvas” pelnė daugiausia apdovanojimų: geriausia festivalio režisiere pripažinta Mara Kimelė, už pagrindinį rotmistro Adolfo vaidmenį apdovanotas ir geriausiu festivalio aktoriumi tituluotas Darius Meškauskas, geriausia aktore tapo Aldona Bendoriūtė, sukūrusi rotmistro žmonos Lauros vaidmenį, geriausia jaunąja aktore išrinkta Karolina Kontenytė, šioje dramoje vaidinanti dukterį Bertą. Festivalyje „Vaidiname žemdirbiams” aktorė Aldona Bendoriūtė už Lauros vaidmenį pripažinta geriausia aktore, už geriausią nepagrindinį vaidmenį įvertinta aktorė Nijolė Sabulytė. Už pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje Darius Meškauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių”. Geriausia antrojo plano aktore už Bertos vaidmenį šiuose prestižiniuose apdovanojimuose pripažinta ir Karolina Kontenytė.  „Stavangeris”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 07 18.30 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Premjera: 2012 m. rugsėjo 14 d. Kristinės santuoka pasiekė lūžio tašką, todėl ji nusprendžia užmegzti naujus santykius internete. Ji susipažįsta su Odu, trumpai pabendravę jie pagaliau susitinka. Tačiau greit paaiškėja, kad Odas nėra jos svajonių partneris. Tamsiame ir kandžiai juokingame spektaklyje „Stavanger (Pulp People)” rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas uždaro susvetimėjusius savo herojus didelėje stiklinėje dėžėje ir be gailesčio analizuoja šiuos vartotojiškų lūkesčių visuomenėje įstrigusius žmones. Spektaklis sukurtas šiuolaikinės rusų rašytojos Marinos Krapivinos pjesės motyvais, nors didžioji teksto dalis gimė repeticijų su aktoriais Liepojos teatre metu. Konstantinas Bogomolovas (Konstantin Bogomolov, 1975 m.) yra laikomas viena labiausiai išsiskiriančių teatro figūrų Rusijoje. Savo darbuose K. Bogomolovas keičia tradicinį požiūrį į literatūrinį tekstą ir patį teatro prigimties suvokimą. Jo spektakliai neretai išprovokuoja karštas diskusijas. Šio režisieriaus spektakliai rodomi visuose pagrindiniuose Maskvos teatruose, o jis pats įvertintas daugybe apdovanojimų. „Stavanger (Pulp People)” yra pirmasis jo pastatymas Latvijoje. Spektaklis laimėjo nacionalinį Latvijos teatro apdovanojimą „Spēlmaņunakts 2012-2013″ „Geriausio spektaklio” ir „Geriausio režisieriaus” kategorijose.  „Apokalipsė”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 10 18.30 val., 06 11 17 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Režisierius – Michał Borczuch Italija. Senoji Europa, Vakarų civilizacija ir realiai gyvenusios kultinės jos asmenybės: Pieras Paolo Pasolinis – legendinis kino režisierius, neorealistas, dramaturgas ir poetas, nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Oriana Fallaci – XX a. politinės žurnalistikos ikona, Italijoje dievinta žurnalistė, po prieštaringo straipsnio „Baimė ir išdidumas”, kuriame pranašavo multikultūrinės Europos mirtį, netekusi vos ne visų gerbėjų. Mirusi nuo plaučių vėžio (kaip pati teigė, susirgusi juo ne nuo ištisinio cigarečių rūkymo, o nuo degančių Irako karo metu naftos gręžinių dūmų). Abu savosios kultūrinės aplinkos kritikai, jos pačios sudievinti, jos pačios ir pražudyti. Kas juos sieja ir skiria? Geriau įsižiūrėjus, ta pati Kito, Svetimo baimė. Svetimasis, beje, spektaklyje ir pasirodo – Europai jau gerai atpažįstamu musulmono, teroristo, nelegalaus imigranto pavidalu. Europos laukia mirtis, jos idėjos suicidinės, sako Fallaci, mus pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui. Europos laukia mirtis, aidu atitaria Pasolinis, bet mus pražudys visai ne tai, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia. Trečioji realiai gyvenusi spektaklio figūra – Kevinas Carteris, Pietų Afrikos fotografas, išgarsėjęs sukrečiančia nuotrauka iš Sudano, anuomet apskriejusia viso pasaulio spaudą. Nuotraukoje – maža iš bado išsekusi mergaitė. Ji pusiau klūpo, pusiau guli. Tai agonija. Greta mergaitės kūnelio kantriai laukia riebus grifas. Už šį savo darbą fotografas gavo Pulitzerio premiją. O kiek vėliau kažkuris įdėmesnis skaitytojas apie nuotrauką parašė atsiliepimą: „Velnias, žmogau, kodėl tu tos mergaitės neišgelbėjai, užuot tiesiog fotografavęs?” Ir pasipylė kaltinimai – nors Kevinas Carteris ir įrodinėjo, kad jį Sudane lydėjo ginkluota palyda, kad jis iššoko su jais tik minutei iš sraigtasparnio, nes ten pernelyg pavojinga, ten kovos veiksmų teritorija. Kaltinimai privedė jį prie nervinės krizės, ir Kevinas Carteris nusižudė. Kevinas Carteris spektaklyje – tarsi tarpininkas, nepasirenkantis nė vienos pusės. Jis mirė, jau nutuokdamas vienintelę galimybę nemirti. Regis, jis žino šiokią tokią – labai asmenišką, silpną, vos nujaučiamą galimybę, kaip mums visiems išvengti realiai gresiančios Apokalipsės. Ir ta neaiški galimybė turi kažką bendro su empatija. O jei dar paprasčiau – su žmoniškumu ir meile. Gal tai ir yra tikroji Europos tapatybė? 2015 m. Michałas Borczuchas, ir anksčiau itin palankiai vertintas publikos bei teatro kritikų, sulaukia tikro triumfo: jo spektaklis „Apokalipsė” pripažintas geriausiu prestižiniame tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji Komedija” („Boska Komedia”, Lenkija, Krokuva), 2016 m. kitas jo režisuotas spektaklis „Viskas apie mano motiną” pelnė to paties festivalio Didįjį prizą.  „Didis blogis”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 13 18.30 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Režisierius – Árpád Schilling Tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras darbas apie karo nuojautą ir apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti. Mes ilgai svarstome, renkamės, kuo mums būti gyvenime, o paskui mokomės, dedame pastangas, kad taptume tuo kažkuo – mokytoju, mokslininku, inžinieriumi, aktoriumi, ir mums duotas tik vienas šansas, o tikimybė nepataikyti, suklysti yra milžiniška. Bet kartais likimas suteikia ir kitokią galimybę: pasirinkti, kuo mums būti kare. O čia jau nebegalima klysti – reikia pataikyti arba mirti. Árpádas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör” meno vadovas. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör” („Kreidos rato”) teatrą. Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009). Marius Ivaškevičius ir Árpád Schilling už spektaklį „Didis blogis” 2015 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių” geriausio nacionalinės dramaturgijos pastatymo kategorijoje.  „Pašaliniams draudžiama”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 15 18.30 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Režisierius: Oskaras Koršunovas Vaidina: Jonas Baranauskas, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė. Groja: Gintaras Grajauskas, Antanas Jasenka, Matt Teichmann, Arvydas Jakubėnas, Kęstutis Bublys. Premjera: 2016 12 16 Dramaturgas Gintaras Grajauskas apie pjesę „Pašaliniams draudžiama” sako: „Tai tarsi savotiškas kelionių filmas – apie kelionę per gyvenimą ir dar toliau.” Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „roadmovie”, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija – trys amžini jo palydovai. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių – nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras – šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė – po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties? Spektaklyje naudojamos grupių „Rokfeleriai” („Pirmadienio bliuzas”) ir „Kontrabanda” („Terorozauro bliuzas”) dainos. 2017 m. apdovanojimuose „Padėkos kaukė” pripažintas Metų spektakliu. Už Bitininko vaidmenį šiame spektaklyje ir rotmistro Adolfo vaidmenį A. Strindbergo dramoje „Tėvas” (rež. Mara Kimelė) aktorius Darius Meškauskas pelnė Metų aktoriaus apdovanojimą. 2017 m. aktorė Eglė Jackaitė nominuota „Auksiniam scenos kryžiui” už antraplanį Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje.  „Shake that devil!”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 17 18.30 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Idėjos autorius, choreografas: Alban Richard (Kano miesto nacionalinio choreografijos centro Normandijoje (Prancūzija) vadovas, choreografas) Kartu su Klaipėdos šokėjais, aktoriais ir miestiečiais. Projektą remia: Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos dramos teatras, šokio teatras „PADI DAPI Fish”. Džiaugdamiesi vasara ir nauju jungtiniu prancūzų ir lietuvių šokio projektu, choreografas Alban Richard ir šokio teatras „PADI DAPI Fish” kviečia į renginių vakarą Klaipėdos dramos teatre ir teatro aikštėje. Tiek viduje, tiek lauke galėsite sudalyvauti daugybėje pasirodymų, kuriuos atliks ne tik šokėjai, aktoriai, bet ir patys miestiečiai. „Shake that Devil!” – tai šiuolaikiškas šokio, teatro, raganiškų, pagoniškų apeigų ritualus primenantis veiksmas, turintis priversti mūsų vidinius demonus šokti. Pasirodymą kurs beveik šamaniškas judesys, pasidavimas ritmui, keliaujančiam iš kūno į kūną, versiantis atlikėjus judėti pagal elektroninę muziką.  „Apvalytieji”. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. 06 18 18 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Režisierius – Oskaras Koršunovas Vaidina: Greta Petrovskytė, Kęstutis Cicėnas, Darius Meškauskas, Gediminas Rimeika, Martynas Ališauskas, Laurynas Jurgelis, Karolis Vilkas, Paulina Taujanskaitė, Gailė Butvilaitė, Oskar Vygonovski, Lukas Malinauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Taura Kvietinskaitė, Augustė Pociūtė, Jonas Braškys, Inga Šepetkaitė. „Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice”, – tokia Rolando Barthes’o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji”. Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses? Dramaturgė nė kiek nesutriko: „Aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.” Režisierius Oskaras Koršunovas OKT Studijoje kartu su aktoriumi Dariumi Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį. „Nebe pirmą kartą grįžtu prie Saros Kane. Jos tekstai baisūs ir kartu švarūs, čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip Saros Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir „Apvalytieji” reikalauja iš meilės”, – teigia režisierius O. Koršunovas.  „Nr. 43 Purvas”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 21 18.30 val. Kultūros centras Žvejų rūmai Teatras „NO99″ (Estija) taip pavadintas ne šiaip sau. Teatro premjeros sunumeruotos – kiekvieną naują spektaklį nuo 99 jie žymi vis mažesniu skaičiumi. Teatro įkūrėjas ir meno vadovas Tiitas Ojasoo sako: „Nusprendėme, kad kursime teatrą, kuris kiekvieną pastatymą rodys lyg paskutinį kartą. Todėl kiekvienam spektakliui ir duodame numerį nuo 99 mažėjančia seka.” Teatras „NO99″ įkurtas 2004 m. Taline. Kasmet jie pristato po 3-4 naujus spektaklius. Teatro įkūrėjai Tiitas Ojasoo ir Ene Liis Semper su trupe dažniausiai dirba improvizuodami tiesiog scenoje – kurdami idėjas ir tekstus kartu su aktoriais. Teatras rodo spektaklius svarbiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose – „Kontakt” (Lenkija, Torunė), Avinjono festivalyje (Prancūzija). 2010 m. „NO99″ dalyvavo ir Vilniaus „Sirenose”. Klaipėdoje „NO99″ parodys spektaklį „Purvas” („NO43 Filth”). Jei šiuolaikinė visuomenė pažvelgtų į veidrodį, kokį atvaizdą ji ten išvystų? Spektaklyje, inspiruotame Fiodoro Sologubo 1905 m. parašyto romano „Mažasis demonas”, režisieriai Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo sukuria scenografiją, veikiančią ir metaforiškai, ir tiesiogiai: devyni aktoriai klampoja po purvą, pasmerkdami savo kūnus ir sielas žiauriems išmėginimams. Evoliucija sustojo – žmonija sutrikusi ir pasimetusi. Niekas nebevyksta. Emocijos lėkštos, tarpusavio santykiai netvarūs ir sumeluoti. Kas toliau? Ar įmanoma nugalėti blogį, atsirandantį tarsi iš niekur ir besidauginantį geometrine progresija?  „The Tiger Lillies”. Organizatorių archyvo nuotr. 06 25 19 val. Klaipėdos dramos teatras, Didžioji salė Martyn Jacques – akordeonas, pagrindinis vokalas, pianinas, gitara, armonikėlė, ukulelė, bandžolelė Grupės „The Tiger Lillies” Lietuvos žiūrovams pristatinėti nebereikia – ši britų „juodojo kabareto” grupė Lietuvoje puikiai žinoma ir mylima. „The Tiger Lillies” 1989 m. Londone įkūrė Martyn Jacques. Tai analogų pasaulyje neturinti grupė, kurios kūryboje persipina prieškarinio Berlyno atmosfera ir postpankas, kabaretas ir vodevilis, gatvės teatras ir cirkas, sentimentalumas ir cinizmas, britiškas juodasis humoras ir sarkastiškai „operinis” Martyno Jacqueso falcetas. Jų kūrybinėje biografijoje – 46 albumai ir muzikiniai spektakliai pagal B. Brechtą, W. Shakespeare’ą, H. K. Anderseną ir kt., apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. „The Tiger Lillies” – tai ištisas atskiras pasaulis, kuris žavi ir stebina, pritrenkia ir šokiruoja. Bilietai – Tiketa TheATRIUM ir Klaipėdos dramos teatro inf. |
