Teksto ir idėjų mišrainė

„Apeirono” teatras vėl verčia žanro mėgėjus diskutuoti, kas yra teatras, koks jis yra ir koks turėtų būti, o paskutinis šio teatro spektaklis ,,Žinduolių perėja” (kol dar nepasirodė spektaklis ,,Psichė”), pristatytas režisierės Gretos Kazlauskaitės ir rodytas Klaipėdos dramos teatre, kelia ir dar daugiau klausimų apie kūrybos procesą.

3 Spektaklio Žinduolių perėja akimirkos_nuotr Laurynas Butkevičius

“Žinduolių perėja”. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Spektaklio bendras įspūdis – DAUG: daug teksto, daug idėjų, daug judėjimo dėl judėjimo, daug emocijų, daug personažų prisitaikymų… Kadangi dramaturgija buvo kurta pačios kūrybinės komandos, atrodo, kad „Apeirono” spektakliuose bandyta sudėti viską, kas yra matyta, girdėta, pagalvota ir sugalvota. Stebint teatro branduolio Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklius, performansus ar tiesiog bendraujant supranti, kad jos visada turi gerų idėjų, bet susidaro įspūdis, kad kyla problemų jas atrenkant, todėl viskas paprasčiausiai sujungiama į vieną darinį. Ankstesniuose spektakliuose tokie dariniai būdavo maskuojami pavadinant tai sapnu, o šį kartą ,, Žinduolių perėja” tapo eksperimentu personažui, kuriame, kaip ir sapne, nebūtina laikytis gyvenimo logikos, personažai gali reaguoti neadekvačiai ir kalbėti savomis filosofijomis, bet vis tiek suprasti vienas kitą.

Į daugžodžiavimą mus įveda pats spektaklio aprašymas: ar tikrai labai jau opios tokios problemos, kaip ,,…abortų trauminės pasekmės, nelauktų vaikų sielvarto metamorfozės, motinystės instinkto defektai, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas per transą ar somnambulizmą”. Ar mes tikrai likimui priešpriešiname žindymą? Ar daug pasako kiekviename sakinyje naudojamos tokios frazės, kaip: kasdienių patirčių ir būklių fenomenologija; realybė gali viską paslėpti po abejingumo ar saviironijos kaukėm; nežino išganingo eliksyro receptūros; išvysta baudžiančius Dievo atvaizdus; lynčiškame labirinte; esam perėjoj, nors išėjimo dar nematyti; kultūros išvietinimas yra globalus postmodernizmo bruožas; inkarnacijos ir karmos subtilybės apipintos dėsniais; jos transkubacijos adeptės arba savižudiški psichopompai; nei liturgija, nei glosalijos, nei kakofonija… Ar perėjos metafora tikrai yra ,,universali”?

Perskaičius aprašymą ir pažiūrėjus spektaklį, lieka neaišku, ar bandoma sužavėti intelektualų žiūrovą, ar tiesiog pseudointeligentiškai bandoma paslėpti, apie ką spektaklis.

Stebint aktorinį darbą, neįmanoma nepastebėti, kad aktoriai tėra sraigteliai, besisukantys režisierės sumanyme. Jų tekstas, veiksmai, reakcijos ir emocijos susijungia į vieną bendrą kompoziciją, tačiau sukurti personažai vis tiek lieka tušti – jie tokie svetimi realiems žmonėms, kad tiesiog nieko jiems nejauti: nei pykčio, nei gailesčio, nei paniekos, nei susižavėjimo… Deja, teatro menas į žiūrovo sąmonę beldžiasi per žiūrovo emocijas ir jausmus, todėl nereikėtų tokių dalykų ignoruoti. Pats gyviausias ir realiausias scenoje buvo muzikos akompanuotojas Paulius Bajorūnas su savo saksofonu, tačiau jis spektakliui reikalingas tiek, kiek lapei kailiniai.

O apie pasirinktą abortų ir kitas aukštąsias temas buvo kalbėta tiek daug, kad liko nebeaišku, ką komanda norėjo pasakyti ir koks jų požiūris. Tikėkimės, ateityje pamatysime spektaklį, kuriame režisierė bus dirbusi su aktoriais kaip su lygiaverčiais kūrėjais, o ne kaip su mėsa.

„Apeirono” teatro režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė produktyvumu galėtų lygintis su didžiaisiais teatrais, turinčiais daugybę režisierių, tačiau ne kiekis, o kokybė turėtų būti pirmoje vietoje. Dėl gausybės kūrinių statomi spektakliai tampa vieni į kitus panašūs. Pati „Žinduolių perėja” labai primena „Fliuchšteino moteris”: pagrindinė spektaklio moteris blaškosi kitų personažų kuriamame nerealiame pasaulyje su dar nerealesniais tarpusavio santykiais tam, kad kažką sužinotų apie save ir savo gyvenimą. Gerai, kai režisierius turi braižą, bet spektaklių štampavimas neturėtų tapti jauno teatro vizitine kortele.

Smagu matyti „Apeironą” naujose erdvėse. Tačiau norisi ir naujų vėjų jų scenografijoje. Nuo pirmųjų spektaklių (,,Didieji Arkanai” ir ,,Įkalinti”) idėjos vis labiau išsikvepia ir paskutinieji kūriniai atrodo it teatro studentų egzaminai: pigiai ir vos vos turintys estetinį vaizdą. ,,Žinduolių perėjoje” apranga ne tik nedera tarpusavy, bet ir netinka patiems aktoriams; kubai, kurie yra pagrindinė scenografijos dalis, didžiąją spektaklio dalį atrodo kaip pašaliniai objektai. Bent jau perukai suteikė spektakliui žaismės ir gyvumo aktoriams.

„Apeironas” yra tas teatras, iš kurio daugiausiai tikimasi ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje, į jo kūrybą dedama daugiausiai vilčių, o veikla yra aptarinėjama ne vieno kritiko. Deja, kol kas visi bandymai lieka tik bandymais, o eksperimentai lieka kaboti kažkur nežinomybėje. Tačiau tikėkimės, kad ateitis nebebus tokia miglota, o nauji kūriniai taps taikliais manifestais teatro pasaulyje. Tikriausiai tai pavyks tik perlipus savo ego: plečiant savo kultūrinį akiratį ir didinant komandą scenografais, kompozitoriais ir DRAMATURGAIS. Užteks terliotis idėjų ir teksto mišraine, laikas pagrindiniam patiekalui.

Leave a Reply