„Taško“ teatras Klaipėdoje jau įleido šaknis

Jauniausiu teatru uostamiestyje reikėtų tituluoti „Taško“ teatrą, susikūrusį 2015-aisiais vieno Klaipėdos Menų akademijos (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) vaidybos kurso, vadovaujamo Valentino Masalskio, pagrindu. Baigiantis 2020-iesiems Lietuvos kultūros ministerija „Taško“ teatrui suteikė profesionaliojo scenos meno įstaigos statusą.

Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.
Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.

Viena darni komanda

Neretai žiūrovai „Taško“ teatrą painioja su Klaipėdos jaunimo teatru, bet tai du skirtingi meniniai dariniai, kuriuos jungia jaunatviškas maksimalizmas ir tas pats vadovas – žymus aktorius, režisierius ir teatro pedagogas V. Masalskis.

Teatro jaunimas savo spektakliais, projektais, akcijomis ir kitais renginiais bando įsilieti ir pagyvinti uostamiesčio kultūrinį gyvenimą. Aktoriai ieško dialogo su žiūrovais, siekia kalbėti apie dalykus, kurie juos liūdina, džiugina, piktina ir stebina. Jaunieji kūrėjai savo spektakliuose bando kelti egzistencinius klausimus ir ieškoti atsakymų apie žmogų ir mus supantį pasaulį.

Nors „Taško“ teatras susikūrė vos prieš šešerius metus, savo repertuare jau turi 12 įvairaus žanro kūrinių – dramos, muzikinių-ritminių judesio, vaikiškų, dokumentinių spektaklių, miuziklų, monospektaklių ir pan. „Taško“ teatro, kaip, beje, ir Klaipėdos jaunimo teatro, vizitine kortele reikėtų laikyti muzikinius-ritminius judesio spektaklius, sukurtus bendradarbiaujant su kompozitore Nijole Sinkevičiūte. Šio žanro spektakliai „Triukšmas“ ir „Kubai“ dažniausiai rodomi netradicinėse erdvėse – gatvėse, aikštėse, skveruose įvairių miesto švenčių ar renginių metu. Paprastai juose naudojamos įvairios pagalbinės vizualios ar akustinės priemonės, pavyzdžiui, savadarbiai būgnai ar kiti muzikos instrumentai, kubai, lazdos, metalinė ar plastikinė tara, įvairūs indai, įrankiai ir kt. Tokiuose pasirodymuose dalyvauja visa trupė kaip viena darni komanda, kurioje nėra pagrindinių ir antraeilių vaidmenų, todėl visi svarbūs ir reikšmingi kaip orkestro muzikantai ar choro dainininkai. Vienas balsas „pro šalį“, ir viskas žlugtų. Tokio žanro spektakliai labai suvienija, nes aktoriai tampa atsakingi vienas už kitą, o teatro trupė auga ir stiprėja kaip darnus, draugiškas ir susiklausęs ansamblis.

Džiugu, kad Klaipėdos kultūros fabrike reziduojančio jauno teatro repertuare dominuoja žanrų ir stilių įvairovė. Didžioji dalis spektaklių buvo parengti dar studijų metais ir šiuo metu sudaro „Taško“ teatro repertuaro pagrindą.

Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.
Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.

Apie mus pačius

Tragikomedija „Antigonė Niujorke“ (rež. V. Masalskis ir Darius Rabašauskas, 2019) pagal to paties pavadinimo J. Glowackio pjesę – tai šiuolaikinė XXI a. antikinio mito apie Antigonę, kuri nori slapčia palaidoti mylimą brolį, versija. Spektaklyje atsiveria skurdžios, alkanos ir purvinos benamių gyvenimo kasdienybės Amerikoje panorama, tačiau bendražmogišku požiūriu kalbama apie mus pačius, pasimetusius šiame laike ir erdvėje, nebeturinčius noro ir jėgų savo gražias svajones ir idėjas įgyvendinti realybėje.

Kūrybinės komandos spektaklyje „Persirengimo kambarys“ (2018) pagal Sh. Kunio pjesę gvildenamos keturių (akt. Aistė Alksnytė, Karolina Kuzborska, Jūratė Martinaitytė, Samanta Pinaitytė) labai vienišų, nelaimingų, įvairių kompleksų, pavydo ir aštrios konkurencinės kovos kamuojamų moterų problemos. Persirengimo kambaryje sėdėdamos priešais veidrodį ir kalbėdamos su savo atspindžiu, jos visos jaučiasi padėties šeimininkėmis, siekia įsivaizduojamo pripažinimo ir šlovės scenoje, tačiau iš tikrųjų gyvenimas eina pro šalį ir jų svajonėms nelemta išsipildyti tikrovėje. Tarsi veidrodyje atsispindi nematomas ir gerokai iškreiptas keturių moterų pasaulis. Įvairiais, net desperatiškais būdais siekdamos dėmesio, šio spektaklio herojės skaudžiai nusivilia. Retsykiais vaidinime šmėsteli ir mistikos apraiškų – tarp rūbinėje sukabintų sceninių kostiumų ir rekvizito pasirodančių keistų dvasių, šiurpių garsų ar vizijų pavidalais. Tiesa, takoskyra tarp realaus ir metafizinio pasaulių spektaklyje galėjo būti ryškesnė ir labiau režisūriškai išplėtota.

Monospektaklyje „Sudie, derintojau“ (rež. V. Masalskis, 2019) pagal V. Levanovo pjesę jauna, turtingų tėvų šeimoje užaugusi mergina (akt. Veronika Tarasevičiūtė) žiūrovams atvirai išpažįsta skaudžią savo pirmosios meilės daug vyresniam vyrui patirtį. Netikėtas susitikimas ir pokalbis su į jos namus atėjusiu pianino derintoju iš esmės sujaukia jaunos moters gyvenimo rutiną, sugriauna tėvų įskiepytą vertybių sistemą, siekiant vienintelio tikslo – bet kokia kaina mylėti ir būti mylimai.

Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.
Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.

Sušiuolaikinta klasika

Naujausiame „Taško“ teatro spektaklyje – muzikinėje komedijoje pagal visiems gerai žinomą ir daug kartų įvairių režisierių statytą Keturakio pjesę „Amerika pirtyje“ (rež. V. Masalskis, 2020) jauni aktoriai bando „pasimatuoti“ ir įvaldyti labai sudėtingą ir gana rizikingą grotesko žanrą, reikalaujantį didelio profesinio pasirengimo ir aktorinės meistrystės. Jauni aktoriai scenoje vizualiai labai ryškūs ir plastiški, puikiai atlieka vokalines partijas,  dainuodami šoka ir ritmiškai juda, bando improvizuoti ir visaip kitaip šėlti. Tačiau to siekiamo improvizacinio lengvumo, laisvumo, žaismės premjeriniame spektaklyje pritrūko. Žinoma, spektaklis kartu su žiūrovais dar turi galimybę augti, stiprėti ir ateityje suspindėti visu šiam žanrui būdingu grožiu ir jėga. Įdomi jo scenografija (scenografė Renata Valčik), sukurta iš panaudotų automobilių padangų. Jos atstoja ir baldus, ir  rankines, ir kitus buities apyvokos daiktus. O jau tos iš padangų išradingai išraitytos ir ryškiomis spalvomis nudažytos gulbės – tikrų tikriausias prasilenkimo su skoniu ir saiku šedevras, nuginklavęs žiūrovus nuo pat pirmų spektaklio akimirkų. Šį kartą specialus kičinis scenografinis sprendimas, ryškūs kostiumai ir grimas tapo atskiru personažu, padėjusiu jauniems aktoriams įveikti vaidybos pagal grotesko leksiką riktus. Pataikyti į reikiamą tonaciją ne visiems tolygiai pavyksta, nors fizinių ir emocinių pastangų jauni aktoriai įdeda tikrai labai daug. Gerokai sušiuolaikintos komedijos statytojai sulaužė kai kuriuos daug metų gajus stereotipus. Pavyzdžiui, tradiciškai storas, riebus Agotukas šiame spektaklyje virsta liekna ir dailia mergina, primenančia manekenę ant podiumo. Tik pagrindinė idėja ir Keturakio laikais, ir dabar išlieka ta pati – išvykus svetur bus žymiai geriau nei namie.

Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.
Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.

Lyg parašyta specialiai

Įvairiaspalvio „Taško“ teatro repertuaro panoramoje išskirčiau spektaklį „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis, 2019) pagal amerikiečių dramaturgės L. S. Cunningham pjesę. Šiame spektaklyje susikerta nemažai pozityvių dedamųjų: gera dramaturgija, įdomūs moterų charakteriai, o tema savo problematika ir veikėjų amžiumi labai artima jaunoms „Taško“ teatro aktorėms. Atrodo, kad ši pjesė parašytas specialiai joms.

Pastaruoju metu ir Lietuvoje populiarios greitai gimti turinčio kūdikio sutiktuvės tampa geru pretekstu po kelerių metų pertraukos susitikti mokyklos draugėms ir kartu atšvęsti šią džiugią naujieną. Į vienos bendraklasės iniciatyva rengiamą vakarėlį renkasi spalvinga, įvairaus išsilavinimo ir skirtingų socialinių sluoksnių merginų kompanija: verslininkės, namų šeimininkė, padavėja, norinti vaidinti, laisva menininkė ir kt.

Šmaikštūs dialogai, kuriozinės situacijos ir skirtingos merginų gyvenimo istorijos tampa gera terpe įdomiems charakteriams scenoje skleistis ir kartu puikia jaunų aktorių profesinio augimo ir tobulėjimo mokykla.

Spektaklyje „Beautiful Bodies“ iki ašarų komiškos situacijos ir dialogai susipina su giliai paslėptu jaunų moterų gyvenimo dramatizmu. Labai skirtingo likimo drauges suvienija tikros meilės, darnių šeiminių santykių ar bent elementaraus vyrų dėmesio paieškos. Spektaklyje išryškėja šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės grimasos ir aštrūs socialiniai turtiniai skirtumai. Tačiau būsimo kūdikio kraiteliui atneštos dovanos besilaukiančiai mamai tampa brangiomis tikrai ne pinigine išraiška, o jas dovanojusių žmonių įdėtu meilės ir nuoširdumo kiekiu.

Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.
Scena iš „Taško“ teatro spektaklio „Beautiful Bodies“ (rež. V. Masalskis). Domo Rimeikos nuotr.

Geras tempo ritmas, spalvingi charakteriai, įdomi pjesė, beveik idealiai atitinkanti vaidinančių aktorių amžių ir interesus, paklojo pagrindus geram spektakliui, į kurį plūsta žiūrovai, o bilietus rezervuoti reikia gerokai iš anksto. Akivaizdu, kad įdomių moteriškų vaidmenų „Taško“ teatro spektakliuose sukurta gerokai daugiau nei vyriškų.

Pandemija sujaukė ir „Taško“ teatro planus. Gruodį turėjusi įvykti režisierės Loretos Vaskovos interaktyvaus edukacinio spektaklio vaikams „Miško internetas“ premjera publikai bus pristatyta, kai baigsis karantinas. Aktoriai nekantrauja ir vėl susitikti gyvai su žiūrovais. Naujasis „Taško“ teatras uostamiesčio kultūros erdvėje jau įleido šaknis.

DURYS, 2021 sausis, Nr. 1 (85)

Leave a Reply