Spektaklis „Natašos svajonė“ – pirmąkart Klaipėdoje
|
Lapkričio 28 d. 12 val. naujoje Klaipėdos kultūrinėje erdvėje, kūrybiniame inkubatoriuje „Kultūros fabrike“, „Laisvasis teatras“ pristato savo spektaklį vyresniojo amžiaus moksleiviams – gimnazistams „Natašos svajonė“ (rež. Nerijus Gedminas, vaid. Deimantė Šipalytė) pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę.  Spektaklis „Natašos svajonė“ Spektaklyje pasakojama mergaitės iš globos namų Natalijos Baninos meilės ir nusikaltimo istorija. Paauglė, užaugusi aplinkoje, kurioje savo tiesas reikia ginti ir įrodinėti kumščiais, įsimyli vietinio laikraščio žurnalistą. Ar šis jausmas gali tapti jos laimingu bilietu į suaugusiųjų pasaulį? Ar tai bus dar vienas nusivylimas, kurių likimas Natašai nepašykštėjo? Jauna, vos 26 metų, rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič jau yra tapusi įvairiausių literatūrinių premijų laureate. Ji turi savo stilių, jos pjesės parašytos tarsi vienu įkvėpimu – sąžiningai ir karštai. „Pulinovič – vitalinės jėgos dramaturgė, gyvenimo jėgos, kurią ji kaskart atranda savo personažuose. Iš esmės tai – pilnaverčio gyvenimo troškimas – juos ir paverčia herojais. Kartu šis troškimas toks stiprus, kad lengvai gali nuvesti į susinaikinimą”, – teigia rusų teatro kritikas Pavelas Rudnevas. Dramaturgės pjesė „Natašos svajonė“ – „nusivylusios sielos, negalinčios susitaikyti su gyvenimu, kuriame nėra ir negali būti visiems vienodų galimybių, klyksmas”.
Monospektaklyje vaidinanti Šiaulių universiteto studentė D. Šipalytė žengia pirmus savo žingsnius scenoje. Kol kas niekas negali pasakyti, kaip susiklostys merginos santykiai su magišku teatro pasauliu – ar vaidyba taps jos gyvenimo būdu, ar liks tik hobiu. „Tai labai netipiška aktorė, – tarsi, einanti šalia savo personažo, – sakė režisierius N. Gedminas. – Deimantė daugiau pasakoja ir aiškina, negu vaidina.“ Jaunoji aktorė, kurdama vaikų namų auklėtinės vaidmenį, nesistengia nei pateisinti kuriamo personažo nusikaltimo, nei sugraudinti žiūrovo. Ji tarsi konstatuoja – buvo taip. O ar galėjo būti kitaip, paliekama spręsti publikai… Spektaklis jau viešėjo tarptautiniuose festivaliuose, monospektaklių – „Atspindys“ Visagine bei studentiškų teatrų – „Teatralny kufar“ Minske (Baltarusija), taip pat kituose Lietuvos miestuose, bet tik dabar pirmą kartą pristatomas Klaipėdos teatro mėgėjams. Praėjusiais mokslo metais „Natašos svajonė“ buvo parodyta Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleiviams kaip dalis projekto, kurio pabaigoje šio spektaklio bei F. Dostojevskio kūrinio „Nusikaltimas ir bausme“ pagrindu gimnazistai rašė rašinius tema „Ar tikslas visada pateisina priemones?“. Spektaklio trukmė 1 val. 10 min. Bilieto kaina 15 litų. PERSPĖJIMAS: spektaklyje skamba nenormatyvinė leksika. Atsiliepimai „….Spektaklyje buvo panaudotas minimumas dekoracijų: bokso kriaušė, švediška sienelė, stalas, lempa, dvi kėdės. Aktorė – Deimantė Šipalytė. Bet sumanymas ir slypėjo tame, kad žiūrovas pasijustų esąs akistatoje su visais paliktais vaikais, su tais, kurių vengiama. Ir tai pavyko: kai aktorė prieidavo per arti scenos krašto ir kalbėjo rūsčiu balsu (lietuviškai su rusišku žargonu), norėjosi pasislėpti. Kodėl ji tapo tokia? Kodėl ji iš tų, kuriuos priimta vadinti „sunkiais paaugliais”? Atsakymas paprastas: kažkam likimas duoda viską, o kažkam – nieko. Va ir šiai mergaitei, su marškinėliais su užrašu „Dream team”, gyvenimas susiklostė neteisingai. (…) Kiekvienoje scenoje buvo galima pajusti autorinį režisieriaus Nerijaus Gedmino baižą: videoprojekcijos, staigūs šviesos bei muzikos pakeitimai. Visa tai padėjo geriau priimti sudėtingą herojės pasaulį, suprasti ją. Sunki buvo paskutinė scena, netikėta ir sunki, kaip „šūvis” į kiekvieno žiūrovo širdį. Kai aktorė Deimantė Šipalytė išėjo nusilenkti ir atsiduso, tapo aišku, kiek dvasinių ir fizinių jėgų ji įdėjo į šį spektaklį (…)” „…Monospektaklį „Natašos svajonė” (rež. Nerijus Gedminas) lietuvių „Laisvasis teatras” parodė iškart po festivalio atidarymo ceremonijos. Pagrindinė Jaroslavos Pulinovič pjesės herojė gyvena vaikų namuose. Po nesėkmingos savižudybės mergina susipažįsta su jaunu žurnalistu ir įsimyli jį. Jos svajone tampa vestuvės su juo. Bet paaiškėja, kad žurnalistas jau turi mylimąją… Nataša nusprendžia bet kokiu būdu išpręsti problemą. Programėlėje buvo parašyta, kad Nataša nesistengia pateisinti savo poelgio. Aiškindama jį, ji kalba apie tai, kad „neteisinga, kai vienas žmogus turi viską, o kitas – nieko”. Galbūt, ji yra teisi. Bet kodėl gi ji netapo laimingesnė po to, ką įvykdė? Herojė lyg ir turėtų sukelti užuojautą, bet to neįvyko. Natašos negaila, finale ji netgi pradeda erzinti. Grubūs žodžiai, įžeidimai, staigūs judesiai, agresija – tokį jos elgesį mato žiūrovas. Apie spektaklį norėjosi galvoti ir jam pasibaigus, o tai reiškia, jis buvo gyvas, paliečiantis sudėtingas teisingumo ir meilės temas. Ar Nataša nusipelnė laimės? Ar vertėjo jai ginti save tokiu nestandartiniu būdu?…” Arina Karpovič, „Vienas už visus”, Baltarusija |
