Nepalikti ir nepalikti ramybėje

Vasario pabaigoje Kultūros fabrike pristatytas režisieriaus Jono Tertelio kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais sukurtas spektaklis „Jūrinės šviesos” iliuminuoja ne „kaip”, bet „apie”. Apie uostamiestį be priekaištų, skundų ir savigailos, apie tuštumą ir prietemą, nevirstančią blogiu, apie dvasiškai urbanistiniame fone nuskambantį humanistinį mono-, neišvengiant poli-.

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Niekad tavęs, mieste

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.
                                                       Czesławas Miłoszas
                                                         (Vertė Rolandas Rastauskas)

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite1

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Patrauklus de profundis

Klaipėdos kultūros fabriko antrojo aukšto salė transformuota – dalis erdvės amputuota. Žiūrovai patamsyje pabyra į vidų ir nutūpia kas kur. Kėdės nežymėtos. Sudėtos vos keliomis ilgomis, puslankiu besiriečiančiomis eilėmis.

Nelyg Klaipėdos žemėlapis, kuriame – ryškiausios pora miestą išilgai skrodžiančių gatvių ar nutįsęs pajūrio ruožas. Stebintieji – kaip gyva urbanistinio brėžinio dalis, užimantys tam tikrą poziciją, kuri išsišakoja į ryšių ir santykių – geografinių, žmogiškųjų, istorinių – visumą tiek laike, tiek erdvėje.

Seksualu. Plačiąja to žodžio prasme. Atsisakyti daugiau sėdimų vietų (taigi – ir daugiau pinigų) veikiausiai dėl koncepcijos arba artimesnio kontakto su žiūrovais – ryžtinga, drąsu, beatodairiška. Atsisakyti minties statyti spektaklį paskubomis, kūrybinei komandai panirti į kone metus trukusį praeities ir dabarties uostamiesčio vox populi dokumentavimą – de profundis. Atsisakyti medijų, ryškios scenografijos ir kostiumų, koncentruotis į žmogų, balsą, vienišą personalinį naratyvą – rizikinga. Taigi seksualu. Sykiu nuoseklu.

Aiški kryptis

Nuoseklus, aiškią trajektoriją nacionalinio teatro orbitoje brėžiantis – ir režisierius J. Tertelis. Per humanizmą dokumentuoti šalies urbanistinį diskursą. Iš pradžių Visaginas, Šalčininkai, dabar – uostamiestis. Tikrai verta ir teisinga.

Be kita ko, tai ne pirmas režisieriaus darbas pajūryje. Prieš kelerius metus J. Tertelis su beveik ta pačia, kaip ir šįsyk, aktorių komanda sukūrė spektaklį „R.E.M”, kurį galima įvardyti „Jūrinių šviesų” pirmtaku. Tada tirtos vidinės jauno žmogaus pajautos, dabar testuojama žmogaus ir miesto sąveika.

Nuoseklūs, tyliai bei kruopščiai dirbantys – ir Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai. Be didžiųjų scenų, grand režisierių ir vaidmenų, dažniau pakritikuojami ar neįvertinami, nei liaupsinami ar apdovanojami, kiek paribyje, kiek apriboti finansų, bet, akivaizdu, tebetikintys teatru ir savo vaidmeniu (štai, kur jis, didysis) pasirinktoje profesijoje.

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite2

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Miestai = žmonės

Vokiečių filosofas ir sociologas Georgas Simmelis sakė, kad „miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, vaizduotę ir mąstymą, studijuojantys miestą jau nebeturi teisės ignoruoti kitos, „neregimosios” miesto pusės ir kartu redukuoti miesto sampratą į gatvių, pastatų, aikščių, architektūrinių konstrukcijų etc. rinkinį”, anot jo, „miestas esąs dvasinio gyvenimo forma”.

Nepalik ir nepalik manęs ramybėje. Tokia yra miestų malda gyviesiems. Miestai – taip, ir Klaipėda – ne visada objektyviai gražūs, architektūriškai fotogeniški, skruzdėlyniškai judrūs, promeniški ar prokultūriški. Miesto šerdis – ne kolosalios marmuro kolonos, mozaikiškos kupolų galvos, badančios bokštų smailės, karališki išpuoselėti sodai ar erdvios fontanų purslais besispjaudančios promenados. Tiksliau – ir tai, bet labiausiai – žmonės, ir miestai gyvi tiek, kiek prie riešo pridėjus pirštą dar tvinksi.

Miestai dinozauriškai trapūs, be to, reliatyvūs, kaip ir visa kita. Todėl pusgarsis – irgi garsas, pilka gali būti ryšku, tamsa, anot fizikų, apskritai neegzistuoja, tik suteikia galimybę suvokti šviesos, kuri vis dėlto sklinda, sumažėjimą. Miestų – ir Klaipėdos – agonija – ne jų nuobodumo, o pačių gyventojų nykulio, nelaimingumo išraiška. Apgaulingi urbanistiniai kiautai.

Ne mažiau klaidinantis – ir šiandienos teatro, kur tiek daug pozos, įmantrios formos be turinio, nerezultatyvių manifestų, viešųjų ryšių akcijų, postdraminių triukų, luobas. J. Tertelis su kūrybine spektaklio komanda nesislepia gražioje raitytoje kriauklėje, kurioje neva ošia (o iš tikrųjų juk – tuščia), panašiau – sudaužo ją į smulkius gabaliukus, kurių kiekvienas – trumpa mažo žmogaus istorija. Gyva kalba, (buvę ar esami) gyvieji – kartais teatro gyvasčiai reikia tik (ar net) tiek.

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite3

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Prietema ir dualumas

Spektaklyje „Jūrinės šviesos” – beveik tuščia ir dažniausiai tamsu. Tik ne beviltiškai ir ne klaustrofobiškai. Savotiškas vakuumas, tradicinės urbanistinės simbolikos anuliavimas, prietema netampa katastrofos, priekaišto ar pašaipos išraiška.

Priešingai – malonus vizualinis drungnumas ir blyškumas, į kurį įsiterpia kelios vis įsižiebiančios uosto kranų silueto lempos ar molo iliuminaciją primenanti šviečianti girlianda (scenografė ir kostiumų dailininkė Guoda Jaruševičiūtė), padeda koncentruotis ir išgirsti. Prieš žiūrovus – vos dar keli atributai. Pora kėdžių, baltas lapas, didelė talpyklė su vandeniu, virvėmis apvynioti balto popieriaus stačiakampiai. Santūrus muzikinis ir fonetinis fonas (kompozitorius Martynas Bialobžeskis). Ir tik ten, kur jo reikia.

Galiausiai šalia yra jūra. Nepikta. Nuo salės lubų grindų link krentanti balta permatoma medžiaga. Pasislėpus po ja prabyla personažai, šalia jos būnama, dirbama. Jūra alsuoja. Ne į nugaras, o į veidus, nes taip įkvepia ir iškvepia viltis.

Spektaklyje ryškūs ekstremumai, dualumas – šviesa ir tamsa, krantas ir vanduo, miesto šiaurė ir pietūs, praeitis ir dabartis, sena ir nauja, trūkumas ir svajonės, trys aktorės moterys (Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Rugilė Latvėnaitė) ir trys aktoriai vyrai (Paulius Pinigis, Simas Lunevičius, Donatas Želvys).

Bežiūrint spektaklį, ima atrodyti, kad dvi kontrastų puses jungianti linija, prasidėjusi scenoje, pasibaigia kažkur toli už fizinių pastato sienų. Kažkur ten, kur teatro nėra ir jo nereikia, – įvaizdžio formuotojų nupieštas miesto veidas (jūros šventės, džiazai, meridianai, sezoniniai lėbavimai Danės krantinėse, menama laisvė), o esamu momentu, teatre, – tikrovė ir tikrumas.

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite4

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Klajonės prietemoje

Rodos, režisierius J. Tertelis su kūrybine komanda atsiliepia į miesto maldą. Nepalieka (beveik visi aktoriai, išskyrus D. Želvį, – ne vietiniai) ir nepalieka ramybėje – atsargiai siekia išardyti miesto voratinklį. Bet ne vedami destrukcijos, o siekdami gijas suvyti į pradinį kamuolį – esmę – žmones.

Spektaklio startas – dabartis. Turbūt ne sutapimas – esamasis kultūros, kuri tokia svarbi, mieste laikas. Žmonėms dar žengiant į salę, joje jau sėdi vienišas minėtos srities atstovas (aktorius P. Pinigis). Vyksta diskusija. Be abejo, apie strategiją ir gaivinimą. Be abejo, turininga ir kiek kandi. Kultūrininkas išsako mintį, nutyla, klausosi atsako – tylos. Vėl prabyla ir vėl leidžia kalbėti nematomiems pašnekovams. Bergždžia kaip realybėje – diskusijų monologuose.

O tada visomis veiksmažodžių formomis – į verbalinį vyksmą. Fizikas Stephenas Hawkingas, bandydamas išsiaiškinti, ar įmanomos kelionės laiku, atliko graudų eksperimentą – surengė vakarėlį, į kurį kvietimus išsiuntė tik po to, kai jis įvyko. Ilgai sėdėjo laukdamas prie vaišių stalo, tačiau niekas nepasirodė. Truputis romantikos, ir teatras pranoksta fantastiškiausius mokslo keliamus iššūkius. Tą premjeros vakarą žiūrovai ne tik susidūrė su dabartimi, bet ir nekeliavo į praeitį, patikėjo ateitimi.

Kone sakraliai (nes jautriai ir kantriai), nelyg bažnyčioje stabtelint stacijose, šeši (taip, tai tiesioginė sąsaja su šešiais po Antrojo pasaulio karo oficialiai registruotais gyventojais) aktoriai skyla į dešimtis personažų, žiūrovus vedančių nuo vienos prie kitos tikros, jau įvykusios ir adaptuotos (dramaturgė Kristina Steiblytė) klaipėdiečio istorijos. Veda prietemoje, tuštumoje, beveik kaip senamiestyje šiokiadieniais, kai Tiltų gatvėje žibintų, dūsaujančių šviesa, daugiau nei praeinančiųjų pro šalį. Tik „Jūrinėse šviesose” kalbančiųjų lūpose – jokios apokalipsės, kolapso nuojautos ar konstatavimo, skundų ar priekaištų Klaipėdai. Priekaištų nereikia, miestai visada pakankami.

jurines_sviesos_foto_e_sabaliauskaite5

Klaipėdos jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ (rež. J. Tertelis) akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Mono- ir poli-

Aktorių veidai pilki, susilieja su panašios koloristikos drabužiais, bet spalvingi jų įkūnytų personažų tarmės akcentai, amžius, patirtys, profesijos, prisiminimai, ateities projekcijos.

Kažkam spektaklyje uostamiestis asocijuojasi su geltonomis basutėmis, kažkas prisimena gaujų karus ir kriminalinius nuotykius. Vienas pasakoja apie kino teatrų, kavinių gausią praeities Klaipėdą. Kitas dalijasi radisto darbo kuriozais, dar kitas – veiklos laive ypatumais ar traukia iš vandens skenduolį. Vienam – insultas, antram – viltis sukurti gražią šeimą, trečias prisimena keistą ir netikėtą nepažįstamojo prašymą apsikabinti, ketvirtas liūdi dėl mirusių vyrų, bet džiaugiasi gimusiais anūkais.

Kone visi aktorių įkūnytieji – vieniši. Tokia paradoksali žmogiška ypatybė. Būti mono-, neišvengiant poli-, esant priklausomiems nuo kitų. Atgiję spektaklyje klaipėdiečiai gyvena nostalgija, prisiminimais, gyvena nūdiena, gyvena miglota, bet, kaip nori tikėti jie patys, šviesia ateitimi.

Kai vienas papasakoja savo istoriją, dalis aktorių ją girdi – nesikišdami, nepertraukdami, mąsliai sėdėdami, stovėdami, kažką dirbdami. Pasidalijus gyvenimo epizodu, ateina dar vieno eilė. Lygiai taip pat pakeis ir mus – dabar jie klausosi mūsų – sulauks tinkamo laiko papasakoti savo istoriją, nes kiekvienas turi į ją teisę.

Pabaiga? Pabaiga – prie didžiojo vandens, šalia vilties. Scena tampa pakrante, keli aktoriai – jūros gyviais. Kiti „jaunimiečiai” lenda po vilnijančia medžiaga, bėga nuo prisivyti bandančios išsiliejusios bangos, čiumpa kelis žiūrovus už rankų, kad prisijungtų. Kol leidžiama, būtina pakrykštauti.

DURYS, 2020 kovas, Nr. 3 (75)

Leave a Reply