Mizanscenų teatras, arba Laikas paragauti imbiero

O kas, jei teatras būtų pradedamas statyti be idėjos, teksto ar muzikos? O kas, jei režisierius, negalvodamas apie kitus faktorius, tiesiog darytų tai, kas jam priklauso, – statytų mizanscenas? Tokią naują koncepciją sugalvojo „Post proceso” teatro režisierius Tomas Lagūnavičius. Jis nesibaimina suklysti vien tam, kad nauja idėja būtų įgyvendinta ir parodyta visuomenei.

„Post proceso” teatro režisierius Tomas Lagūnavičius. Karolinos Černevičienės nuotraukos

Šio teatro viena iš funkcijų – priminti režisieriams, kad buvo pamirštas svarbiausias jų darbas – kurti mizanscenas. Šių dienų spektakliai dažnai užslepia režisierių, atrodo, kad matai kitų – scenografų, šviesos režisierių ar aktorių darbą. Dėl šios priežasties T. Lagūnavičius projektą pradėjo kitaip nei yra įprasta. Jis kūrė be jokios turimos idėjos. Pirmiausia režisierius susidėliojo mizanscenas ir tik vėliau buvo ieškoma teksto, muzikos bei scenografijos.

Kyla klausimas, kaip turi atrodyti mizanscenos, kai nėra jokios idėjos? Atsakymas gana paprastas – tai trumpi, iki 6 sekundžių, judesiai ar vaikščiojimai, kurie jungiami vis kitokiais būdais. Režisieriui sunkiausia sugalvoti vis naują veiksmą, kuris ne tik kad nesikartotų, bet ir būtų įdomus žiūrovui. Taip galima padaryti, jei į projektą pasineri šimtu procentų. „Ne tekstai galvoj, o erdviniai brėžiniai. Šiuo metu aš išgyvenu tokią būseną. Atsibundu 5 valandą ryto, eina vaizdiniai, kaip skaidrės, ir iš karto piešiu. Prie lovos padėta užrašų knygutė, į ją ir piešiu. Ir 5 valandą ryto jie būna norminiai”, – sakė režisierius.

Šis teatras nuo kitų skiriasi dar vienu kriterijumi. Žiūrovas turės galimybę pasakyti savo nuomonę ir netgi pasirinkti optimalų variantą. Spektaklio metu T. Lagūnavičius, suvaidinęs kelias mizanscenas, stabdys veiksmą ir kreipsis į žiūrovus. „Bus sustabdoma ir parodomi žiūrovui keli tos pačios mizanscenos variantai. Ir paklausiu: kaip jūs manot, kuris geresnis? Bus leidžiama pasirinkti tą, kuris žiūrovui labiau patinka. Tada tas gabaliukas pervaidinamas iš naujo”, – sakė režisierius. T. Lagūnavičiaus tikslas – paaiškinti žiūrovui, kad kiekvienas skirtingas judesys sukelia skirtingas emocijas. Taip veikia psichoanalogija. Jei daiktai juda iš kairės į dešinę, tai suteikia lengvumo jausmą, o jei iš dešinės į kairę – sunkumo. „Nesu matęs niekur, kad paaiškintų, kodėl mizanscenos yra tokios, o ne kitokios. Ir leistų žiūrovui pasirinkti, parodytų, kad galima ir taip, ir taip. Tada atsiranda visai kitas kontaktas ir išryškinama tos mizanscenos svarba.” Tokiu būdu bus parodoma, kokia svarbi aktoriaus kūno padėtis, veido pasukimas kiekvienoje scenoje ir kiek tai mus veikia.

Tomas Lagūnavičius šiam projektui skyrė daug dėmesio ir jėgų. Nėra lengva pastatyti spektaklį be jokios idėjos. Svarbiausias aspektas – kad niekas jam nedarytų įtakos. Dauguma režisierių, perskaitę kokį tekstą, iš karto planuoja ir mato, kaip turėtų atrodyti spektaklis, jau dėlioja mizanscenas. Kadangi šiame teatre jokie pašaliniai veiksniai negali daryti įtakos, T. Lagūnavičius visiškai atsisakė literatūrinių kūrinių skaitymo. Taip jis įsivaizduoja ir jaučia švarias mizanscenas, kurtas grynai šiam projektui. Vėliau buvo ieškoma teksto, scenografijos ir muzikos, kurie derėtų prie veiksmo. Jau yra įprasta, kad „Post proceso” teatrui muziką kuria režisieriaus sūnus Andrius Lagūnavičius, scenografiją – pats režisierius.

Prieš kelis mėnesius kitame įgyvendintame projekte teatras buvo specialiai nuobodus. Veiksmas nesikeitė, truko po keliolika minučių, tekstas buvo sakomas monotoniškai, na, o šis projektas skiriasi kardinaliai. Čia mizanscenos truks iki 6 sekundžių, vyks greiti ir staigūs judesiai, kurie neleis žiūrovui nuobodžiauti. Žmogus tiesiog instinktyviai stebės ir net norėdamas negalės nuleisti akių. Taip veikia psichoanalogija.

Pagrindinis mizanscenų teatro tikslas – sukurti ir parodyti teatro režisieriams naują koncepciją, kad jie suvoktų tai, ką galbūt yra pamiršę. Tačiau teatras turi būti skirtas ir žiūrovams. Režisierius pripažįsta, kad šis projektas skirtas ne kiekvienam, kad žiūrovams labiau norisi matyti standartinius kūrinius. Todėl jis labai išradingai teatrą lygina su maistu: „Yra bulvės, mėsa, duona, bet yra tokių prieskoninių augalų, kurie labai aštrūs, kiekvieną dieną tu to nevalgysi, pavyzdžiui, imbiero. Kiekvieną dieną vietoj bulvių nevalgysi, bet kaip skanu kartais paragaut. Aš save įsivaizduoju kaip tą prieskoninį augalą. Iš 10 spektaklių verta į tokį vieną nueit, pasižiūrėt tam, kad paragautum to imbiero.” Pasak T. Lagūnavičiaus, žiūrovas turi suvokti, kad Lietuvoje yra ne tik tradiciniai spektakliai, žmogus gali turėti pasirinkimą, kuris priklausytų nuo jo nuotaikos.

Spektaklis vyks 2016 m. sausio 29 d. 18 val. „Post proceso” teatro būstinėje (Pašilės g. 34, Kaunas). Visus kviečiame atitrūkti nuo kasdienybės ir „paragauti imbiero”.