„Lino lėlės“: asmenybės teatras, arba žmogus reiškinys

Pasimatymas su spektakliu „Lietuviška pasaka apie tris seseris”

„Lino lėlės“. Keistai poetiškai, lyg koks minimalistinis kalambūras, skamba jau kelerius metus Lietuvos pajūryje šeimos teatro statusu gyvuojantis sceninės kūrybos reiškinys. Būtent – reiškinys.

Spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“. Vytauto Liaudanskio / „Klaipėdos“ redakcijos archyvo nuotr.

Spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“. Vytauto Liaudanskio / „Klaipėdos“ redakcijos archyvo nuotr.

Šitaip taikliai galima įvardyti Lino Zubės kuriamas lėles, jomis ar joms režisuojamus ir drauge vaidinamus spektaklius bei intensyvias gastroles pas jaunuosius žiūrovus po Vakarų Lietuvą ir kitus pasaulio kraštus. Teatro šeimai priklauso ne tik Linas ir jo lėlės, bet ir scenoje nepastebimais procesais, teatro vadyba ir spektaklių prodiusavimu, besirūpinanti jo žmona Vida bei konsultantų, pirmųjų vertintojų ir pastabiųjų kritikų flangui atstovaujantys jaunieji Zubių sūnūs.

L. Zubė – plastikos ir judesio specialistas, subtiliai ir elegantiškai įvaldęs kūno raišką, bet scenoje ją dažniausiai slepiantis arba patikintis lėlių siluetams. Apie studentų mylimą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoją ir ištikimą lėlių teatrui aktorių jau pradėta rinkti medžiaga monografijai. Šiemet spektaklis vaikams „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ buvo nominuotas Klaipėdos scenos menų apdovanojimui „Padėkos kaukė“.

Žiūrint  beveik pusmetį gyvuojantį ir nemažai žiūrovų aplankiusį spektaklį apie tris seseris, pasimiršta visi užkulisiniai faktai ar nuopelnai. Pasakos siužete bei personažuose atsiveria per amžius sukaupta ir  užkoduota gyvenimiška tiesa,  tarsi tiltas jungianti su šių dienų įvaizdžiais ir žadinanti naujų pasaulių asociacijas. Tai pasaka apie trečiąjį šeimoje, kuris reikalingas ir naudingas kaip šuniui penkta koja ir dažnai  būna nei šioks nei toks, tiksliau – „kitoks“. Poetas, artistas, nevykėlis, keistuolis, nuolat balansuojantis tarp kūrybiško išradingumo ir idiotiško nepraktiškumo. Tik, kaip nurodo pasakų moralai, kažkodėl būtent jam gyvenime pasiseka labiausiai.

Psichoterapeutai pripažįsta ir taiko pasakas kaip puikią sielougdos ir sielogydos priemonę. Sekti pasakas gali tik brandus žmogus, žinantis ir turintis ką pasakyti bei mokantis įtaigiai kalbėti: reikia sudominti, paauklėti, truputį pagąsdinti ir sudėti į kūrybą visą širdį. Šitaip elgėsi mūsų protėviai, kurdami pasakas savo vaikams, kad palengvintų jų kelionę per gyvenimą ir padėtų geriau suprasti pasaulį bei save.

 „Lino lėlių“ spektaklio idėjos bei scenarijaus autoriaus, lėlių dailininko-konstruktoriaus ir aktoriaus bei režisieriaus fenomeną galima prilyginti itališkajam tėtei Karlui, kuris pliauskai padovanojo gyvybę, išdrožęs medinį berniuką su ilga nosimi,  dar labiau ilgėjusia šiam meluojant. Tiesa, Lino sukurtos lėlės – ne ilgomis nosimis, ir ne tik iš pliauskos drožtos, bet vis dėlto medinės. Melo poveikio įvardyti negalėčiau. Tačiau pagrindinė spektaklio apie tris seseris dekoracija primena staliaus dirbtuves, kur prie varstoto stoja pats Linas ir pagal spektaklio siužetą žiūrovų vaizduotėje staliaus darbastalį transformuoja į ūkininko-trijų dukrų tėvo namus, ganyklų pievas, miesto turgų, mišką bei kitas veiksmo aplinkas.

Spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“. Vytauto Liaudanskio / „Klaipėdos“ redakcijos archyvo nuotr.

Spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“. Vytauto Liaudanskio / „Klaipėdos“ redakcijos archyvo nuotr.

Už varstoto sustatyti tekėlai (sukami ritinio pavidalo įtaisai įrankiams tekinti ar galąsti) tampa puikia priemone pavaizduoti kelionei laiku ar erdve. Čia ūkininkas aria savo dirvas, tekėlais vykstama į miestą ir mišką, veriasi vandenynų gelmės, dangaus karalystės, pasaulio miestų panoramos etc. Pats elementariausias ir specifiškiausias  medžio meistro įrankis, oblius, veiksmo metu panaudojamas pagal paskirtį – dekoracijoms gaminti. Po spektaklio žiūrovams taip pat suteikiama galimybė išbandyti staliaus amato subtilybes, išsidrožti skujelę ir namo parsinešti suvenyrą: garbanotą drožlę, avelę. Tokios minimalistinės dirbtuvės tampa labai patrauklia ir populiaria „Lino lėlių“ teatro kūrybinio proceso ir interakcijos su publika dalimi.

Programėlėje pristatoma spektaklio idėja byloja, jog L. Zubė įkvėpimo semiasi lietuvių liaudies pasakose ir kalba apie kitokį, nestandartinį žmogų, vienų vadinamą tiesiog kvailiu, kitų – išminčiumi. Menininkas sufleruoja apie kiekviename iš mūsų slypintį „kitoniškumą“, kurį esame linkę užgniaužti.

Šmaikštus pats spektaklio pavadinimas, kuris kelia aliuzijas į populiarią ir režisierių vertinamą Antono Čechovo dramaturgiją. Specifinę nuorodą suteikia epitetas lietuviška pasaka. Ne inscenizacija pagal J. Basanavičiaus rinkiniuose publikuojamas lietuvių liaudies pasakas ir ne šiaip pasaka apie tris seseris ar „trečiąją seserį“. Lietuviškumo prieskonį spektakliui suteikia minėtieji scenografijos elementai bei jų kuriama atmosfera, veikėjų charakteriai bei subtilūs kriminogeniniai siužeto fragmentai, suteikiantys žiaurumo ar mistinio siaubo žanro atspalvį. Artima, tikra, lietuviška, bet ne vulgaru ir ne infantiliai naivu.

Pasakos žanras unikalus savo gyvenimiška dramaturgija, proza ir poezija. Čia visuomet susiduriama su iššūkiais, išbandymais, gausu smurto bei prievartos ar seksualinių aliuzijų, tačiau žaviausia dalis yra pabaigos moralas. Todėl pasakiškumas dažnam asocijuojasi su tik pabaigoje išgyvenamu katarsiu, kai herojai, įveikę visas kliūtis, gauna prideramą atpildą – gražuolę, princą ar tiesiog pusę karalystės dovanų, puotą, ilgą ir laimingą gyvenimą, o su neteisingaisiais susidorojama jų kaulus išbarstant sniege ar kosmose. Tai tarsi užuomina į nuolatinį Visatos tęstinumą ir cikliškumą. Todėl ir Lino spektaklyje trečioji sesuo pabaigoje apdovanojama ne tik karaliūno meile, bet ir šventąją trejybę pratęsiančiais palikuonimis.

Lietuviškoje Lino pasakoje apie tris seseris, be visų pažįstamų siužetų, gausu mistinių personažų, netikėtų simbolinių elementų, kurie atveria begalinį turtingą interpretacijų lauką. Vienas iš įdomiausių pasakos siužeto vingių ir objektų – sidabro lėkštė su obuoliu. Tai dovana, kurios keistoji sesuo užsiprašo lauktuvių. Pats spektaklio autorius greičiausiai nepritartų tokiai įžvalgai – L. Zubė vengia technologinių naujovių, seksualaus modernumo, – tad ir kūrybinės atspirties ieško žodiniame protėvių išmintį bylojančiame palikime.

Tačiau kas paneigtų, kad liaudies pasakose užšifruotas sidabro bliūdelis ir obuolys bei šių dviejų daiktų sąveikoje gimstanti mistinė galia atverti lėkštės dugne pasaulio stebuklus – tai stulbinanti metafora į visas šiandienines medijas ir jų teikiamas galimybes? Sidabro lėkštelė – visi išmanieji plokštieji ekranai (kompiuterių, TV, telefonų). Paprastasis obuolys – išminties raktas, simboliškai atsikartojantis žmonijos istorijos fabulose, susijusiose su mokslu bei žiniomis: pažinimo medžio vaisius rojaus soduose; ant Izaoko Niutono galvos užkritęs obuolys, išprovokavęs XVII a. mokslininką susimąstyti apie visuotinės traukos dėsnį; Steve‘o Jobso kompanijos Apple logotipas.

Stebint spektaklį vaizduotėje kilo asociacijos ne su anksčiau girdėtomis ar skaitytomis pasakomis, bet su amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho siurrealistine kūryba. Todėl teigčiau, jog „Lino lėlės“ pretenduoja į teatrinės kūrybos reiškinio, fenomeno vardą. Kūryboje Linas jungia asmeninę patirtį: profesinius įgūdžius ir gyvenimišką išmintį, tautosakos lobius, metaforines simbolių prasmes – ir, kaip genialus pasakotojas, kuria nuoširdžią atmosferą ir specifinę būseną, kuri suteikia ilgalaikį įspūdį ir veikia „žmogus-teatras, žmogus reiškinys“ principu. „Lino lėlės“ pasižymi tuo, ko dažnai pasigendama šių dienų teatre – čia veikia asmenybė.

Leave a Reply