Lietuva ir Amerika: dviprasmiška jaunos teatro režisierės patirtis

„Lietuvoje yra sugedusi teatro sistema”, – štai taip aštriai ir užtikrintai sako 25-erių metų Monika Klimaitė, jauna teatro režisierė, grįžusi iš profesionalių teatro režisierių laboratorijos Linkolno centro teatre Niujorke. Teatro dirbtuvės truko tris savaites. Mergina atvirauja, jog dar prieš kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas Lietuvoje susidūrė su finansinėmis ir biurokratinėmis neteisybėmis teatro srityje ir svarstė apie pasitraukimą iš Lietuvos.

monika_klimaite_1

Monikos Treikauskaitės nuotraukos

M. Klimaitė Klaipėdos universitete mokėsi teatro režisūros, studijų metu dalyvavo mainų programoje „Erasmus” bei metus mokėsi Didžiojoje Britanijoje, Plimuto universitete, teatro ir performanso meno. Vėliau Londono karališkojoje centrinėje dramos ir oratorystės mokykloje baigė performanso praktikos ir analizės magistro studijas. Pati Monika visada pabrėžia, jog įgytas žinias ir patirtį nori puoselėti Lietuvoje, nori dalintis tuo, ką žino ir išmano geriausiai. Po studijų Londone režisierė grįžo į Klaipėdą, į naujai atsidariusį kūrybinį inkubatorių „Kultūros fabrikas”.

Trys savaitės su pasaulio teatro viršūnėmis

„Dar būdama Klaipėdoje užpildžiau paraišką į Linkolno centro teatrą, kur buvo organizuojama kasmetinė pasaulio režisierių laboratorija-dirbtuvės. Šių metų tema – sudėtinga dramaturgija, kurios pastatymas kelia problemų ir iššūkių teatro režisieriui”, – sako M. Klimaitė, buvusi atrinkta atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tarp 60 dalyvių buvo vos keli europiečiai: rusas, danas, olandė, vokietis ir lietuvė.

Linkolno centro teatras laikomas vienu įtakingiausių meno centrų Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia dirba pasaulinio lygio teatro ir kino žvaigždės. O kasmetinės režisierių dirbtuvės šiais metais įvyko 20-ąjį kartą. „Tai buvo neįtikimas pasisekimas dalyvauti tokio aukšto lygio laboratorijoje su pasaulio profesionalais. Vien tai, kad komisija atrinko mano paraišką, kurioje reikėjo pateikti tris savo planuojamų spektaklių projektus bei pasiūlyti sudėtingos dramaturgijos pjesę, rodo, kad galiu daug ko pasiekti”, – džiaugiasi Monika.

Tarp 60 dalyvių lietuvė buvo jauniausia. Monika baiminosi, kad jos amžius gali užkirsti kelią kokybiškam darbui, kaip kad dažnai atsitinka Lietuvoje: pamatę jauną režisierių aktoriai ima kritikuoti jo darbą bei dirbti atsainiau. „Mes visi buvome suskirstyti į dvi grupes. Pirmą savaitę dirbo viena grupė, o mūsų grupė stebėjo jų darbą, antrąją savaitę apsikeitėme. Prisipažinsiu, kad stebėdama bijojau, jog mano jaunumas gali sumažinti darbo kokybę, tačiau aktoriai ir kiti režisieriai kaip tik gyrė mane už drąsą ir brandų mąstymą. Laboratorijoje nebuvo jokių mokytojų, atmosfera buvo darbinė – visi režisieriai dalijosi savo patirtimi ir žiniomis”, – sako mergina.

„Man asmeniškai didžiausia dovana buvo dirbti su profesionaliais aktoriais, kurių buvo 30. Peržvelgusi jų gyvenimo aprašymus, apstulbau: vaidmenys Brodvėjuje, Holivudo filmuose. Buvo sunku įsivaizduoti, kad man teks dirbti su jais”, – pasakoja M. Klimaitė ir priduria, kad po šios patirties suprato, jog gali egzistuoti darbo modelis, kai režisierius ir aktoriai dirba išvien ir nejaučia jokios konkurencijos. Pasak režisierės, Lietuvos teatro studijose dėstytojai dažnai akcentuoja, kad režisierius ir aktoriai yra priešai, režisierius yra lyg vienas karys mūšio lauke. „Niekada tam nepritariau ir tikėjau, kad įmanoma dirbti scenoje atmetus viską: amžių, pažiūras, asmeniškumus, lytį… Amerikoje aktoriai labiau atitinka kūrėjo sąvoką, nebijo eksperimentuoti, klysti ir kartu su režisieriumi ieškoti išeities. Lietuvoje didelė dalis aktorių vengia kurti ir dažniausiai pasitenkina atlikėjo vaidmeniu”, – vardija skirtumus režisierė.

monika_klimaite_2

Nesulaukė pagalbos iš Lietuvos

Trijų savaičių teatro režisierių laboratorija Niujorko Linkolno centro teatre nieko nekainavo, tačiau dalyviai patys turėjo rūpintis kelionės bei pragyvenimo išlaidomis. M. Klimaitė visais būdais ieškojo rėmėjų. Mergina kreipėsi į ambasadas: Lietuvos ambasadą Amerikoje bei Amerikos ambasadą Lietuvoje. Kreipėsi į kultūros ir meno organizacijas, Lietuvių bendruomenę Amerikoje, pavienius verslininkus, tačiau iš niekur sulaukti paramos nepavyko. „Kai sužinojau, kad kai kurios valstybės padengia visas atrinktų režisierių išlaidas, pradėjau ieškoti galimybių Lietuvoje. Deja, arba iš viso nesulaukiau reakcijos, arba tai buvo sausi atsakymai, kad šiuo metu nėra lėšų arba jos jau suplanuotos”, – pasakoja M. Klimaitė. Daugiausiai merginai padėjo tėvai bei patys laboratorijos dalyviai. „Kai papasakojau apie savo situaciją, kelios režisierės man paaukojo po 100 dolerių bei pakvietė gyventi pas save. Tada pasidarė graudu, kad savi nė kiek nepadeda, o pagalbos ranką ištiesia užsieniečiai…”

Nepaisant finansinių aspektų, Monika liko patenkinta ir įkvėpta trijų savaičių, praleistų Niujorke. „Maloniausia akimirka buvo, kai ypač didelę patirtį turintis teatro ir kino aktorius laboratorijos pabaigoje priėjo ir pasakė, kad jam buvo labai įdomu dirbti su manimi. Taip pat vienas iš režisierių, danas, kuris neseniai Danijoje gavo teatro apdovanojimą, prilygstantį mūsų Auksiniams scenos kryžiams, gyrė mano darbą ir idėjas. Kiti aktoriai, su kuriais teko dirbti, taip pat džiaugėsi bendru darbu. Susilaukiau tikrai didelio įvertinimo. Tai man, kaip jaunai kūrėjai, labai daug reiškia”, – sako režisierė ir prisimena, kad prieš kelionę į Ameriką buvo labai nusivylusi situacija Lietuvos kūrybinėje erdvėje. „Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad niekam čia tavęs nereikia. Net jeigu tu grįžti iš mokslų užsienyje ir nori su savo šalimi pasidalinti tuo, ko išmokai, – tu negali, nes visur užsidaro durys, visur yra klampi biurokratija. Jeigu tu nesi žinomas, jeigu už tavęs nestovi įtakingi asmenys, tu vargiai ko nors pasieksi…”

Šiandien Monika Klimaitė planuoja įgyvendinti Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim”, kurią nagrinėjo režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke. Tačiau kol kas mergina neturi konkretaus pasiūlymo ar teatro, kur galėtų įgyvendinti savo svajones. „Po šios kelionės įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi ir entuziazmo. Negali viskas būti blogai. Tikiu, jog vieną dieną prisibelsiu ten, kur galėsiu ramiai ir drąsiai teatro scenoje įgyvendinti visas savo idėjas”, – šypsosi M. Klimaitė.

Leave a Reply