Lėlių spektaklis, pasakojantis kraupius šišioniškių likimus, grįžta į Klaipėdą

„Aš augau kartu su tais žmonėmis, kurie buvo prijungti prie Lietuvos, kurie vargo ir kentėjo šitame krašte. Nebuvome jiems labai jautrūs. Mums vis dėlto galbūt reikėjo ne juos prisijungti, o prie jų prisijungti“, – sako „Lino lėlių“ spektaklio „Šišion“ dramaturgas, režisierius, dailininkas ir aktorius Linas Zubė LRT laidoje „Panorama“. Spektaklis, Klaipėdos teatro apdovanojimuose „Padėkos kaukė“ nominuotas Metų spektaklio ir Metų režisieriaus kategorijose ir apdovanotas Metų vaidmens prizu, 2023 m. gegužės 14 d. grįžta į Klaipėdą.

Lėlių spektaklis suaugusiems, pasakojantis apie senųjų Klaipėdos krašto gyventojų likimus, sukurtas ieškant asmeniškos prieigos ėmusis nepatogios  ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės. „Šišion“ lėlių teatro priemonėmis permąsto vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynų šišioniškių šeimą. Jis, žemaičių šeimos vaikas, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pateikia kaip pavyzdį, atskleidžiantį, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

 „Aš žinau, kad kalbėti vokiškai išmokau anksčiau negu lietuviškai, nes mano kaimynai buvo [šišioniškiai]. Bet tada mano draugas pradėjo eiti į mokyklą, išmoko lietuviškai ir aš visai pamiršau tą kalbą. Augdamas tose apylinkėse akivaizdžiai mačiau, kaip šitie žmonės atrodė ir kaip daugelis iš jų baigė. Užtat spektaklyje yra tokia idėja, kad jie visi yra juodvarniai. Kaip toje pasakoje, kada pamotė atėjo ir pasakė: „Kas čionai nereikalingas, juodvarniais tegul juodaisiais skraido“ – maždaug, jums čia kaip ir nebėra vietos. Galbūt jūs čia ir esat, tačiau turit slėpti savo tapatybę, – LRT Klasikos laidai „Ryto allegro“ sakė spektaklio autorius. – O idėja, kodėl, – tai kažkokia skola. Kaltės jausmas, kad ilgą laiko tarpą nesupratai, kur gyveni, kas aplink tave, o kai pradėjai suprasti, nieko nepadarei dėl jų. Toks apraudojimas.“ 

„Daugelis [senųjų Klaipėdos krašto gyventojų] išvažiavo gyventi į Vokietiją. Yra tokia istorija, kaip jau vėlesniais laikais moteris berods iš Drevernos pardavė savo namus, savo tėviškę ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. Bet grįždavo į Klaipėdą, pasisamdydavo taksi ir važiuodavo prie savo buvusių namų; nelipdavo iš automobilio, bet pro taksi langą žiūrėdavo į savo namus. O ta moteris, kuri buvo nusipirkusi tą namą, pasakojo, kad nežinojo, ką daryti, blaškydavosi po namus. Ji nedrįso prieiti, rasti kontaktą, užmegzti pokalbį, pakviesti kavos, parodyti, kaip gyvena, kas dabar tuose namuose. Ir nežinia, ką ta moteris sėdėdama taksi galvojo, – ar ji ieškojo kažkokio pernykščio sniego, ar tą suprato, ar gailėjosi, kad tuos namus pardavė, o gal gailėjosi, kad čia atvažiavo ir žiūri į tuos parduotus namus?“ – LRT Radijo laidai „10–12“ pasakojo Linas Zubė.

„Aš dar pamenu iš vaikystės Klaipėdoje – iškasė gatvę, šiluminę trasą klojo. Įlipau į tą griovį – ten toks daužytų lėkščių sluoksnis, galbūt net metro storio. Vien tik lėkščių šukės, baltų indų – ištisai visos gatvės. Galim tik įsivaizduoti, kokio masto turėjo būti griuvęs gyvenimas. Jau nekalbant apie jūroje nuskandintą laivą su 9,5 tūkstančio pabėgėlių, nuo fronto besitraukusių iš Klaipėdos, to laivo pavadinimas „Wilhelm Gustloff“. Jeigu pamenat, kiek „Titanike“ žuvo žmonių, tai galim palyginti dviejų tragedijų mastus – viena tragedija žinoma visame pasaulyje, o apie kitą daug metų buvo tylima“, – laidoje sakė jis.

Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai, pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu žiūrovą. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį. „Man buvo svarbu kalbėti apie ten buvusią kultūrą, bet taip pat ir apie jos nykimą, naikinimą, žudymą, žlugdymą“, – sakė spektaklio muzikos autorius.

„Buvo svarbu surasti šito krašto atmosferą. Pamenu, labai daug metų ilgėjausi paukščių klykavimo. Kada vakare pavasarį išeini į kiemą, kai vėjo nėra, girdėdavosi visas horizontas paukščių gagenimų – grįžusių žąsų, gulbių. Pastaruoju metu turėjau šunį, nuvažiuodavom, matau tuos potvynius išsiliejusius, laukus apsemtus, pilnus skrendančių gulbių ir žąsų. Mes labai daug prifilmavom šitų vaizdų – projekcijos spektaklyje labai svarbios, muzika labai svarbi. Šių dviejų raiškos priemonių sąveika sukuria magišką atmosferą – ir aš pats pasineriu į tuos vandenis, tarp tų paukščių, tų žmonių“, – sakė spektaklio režisierius Linas Zubė.

Rašytoja Astrida Petraitytė spektaklio recenzijoje svarbiame kultūros leidinyje „Kultūros barai“ rašė, kad spektaklio kūrėjams pirmiausia norėtų „padėkoti už istorinės tiesos blyksnį. Pasitelkus vienos šišioniškių šeimos likimą, <…> bandoma paskrebenti mūsų sąmonę ir sąžinę“.

Naujausias teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Šišion“, apkeliavęs Vilnių, Priekulę ir Dreverną, grįžta į Klaipėdą, kur gegužės 14 d., 18 val. bus rodomas Klaipėdos kultūros fabrike. Bilietus platina bilietai.lt.

Teatro „Lino lėlės“ informacija