„Apeirono” teatras – mąstančios nendrės apraiška Klaipėdoje

Klaipėda yra nedidelis miestas su išvystyta uosto tranzito pramone, o kultūros įstaigos kuria pridėtinę vertę čia gyventi. Todėl kiekvienas naujas kultūrą kuriančių žmonių susibūrimas yra reikalingas atskiro dėmesio, vertinimo, paskatinimo. Bet, žinia, mažame miestelyje yra mažai vartotojų, o dar mažiau svarstančių, ką čia suvartojus po jūros ir smėlio sumuštinio.

Zinduoliu_pereja1_Laurynas_Butkevicius

“Apeirono” teatro spektaklis “Žinduolių perėja”. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Kas man pirmiausia ateina į galvą, pagalvojus apie šiuolaikinį meną Klaipėdoje? Šokio teatras „Padi Dapi fish”, „Apeirono” teatras, mažųjų teatrų festivalis „Namai”, tarptautinis festivalis „Plartforma”, Vydūnkės undergraund judesys, laikraštis „Durys”, pavirtęs žurnalu, gal dar kas nors…

Šiame tekste apsistosiu prie Klaipėdos „Apeirono” teatro, kuris yra įsikūręs prekybos centro „Pajūris” antrajame aukšte, tame pačiame name, kurio palėpėje tarpukariu vienas jaunuolis subūrė trupę ir sėkmingai, netgi su bilietais, rodydavo spektaklius. Graikų kalbos žodis „apeironas” reiškia beribis arba neapibrėžtas. Šis apibrėžimas nustato dvi semantines paradigmas – riba ir jos nepaisymas. Taigi, „Apeironas” susikūrė savo taisykles: nepaisyti ribų (spektakliuose jie naudoja necenzūrinę leksiką, intelektualizmus, kaukes, gyvą muziką, asmenines fobijas, apsėdimus, iškrypimus, sąžinę, meilę tėvynei ir tolimojoje šiaurėje plaukiojančios ledo lyties traškesio signalą), nepaisyti autoritetų ir kurti savo teatrinę kalbą. Išties, šių dalykų linkiu teatrui nepamiršti, nes nedidelių miestų aplinka paprastai yra nusiteikusi nepripažinti savitų reiškinių. Tačiau Benas Šarka su raugintų agurkėlių kompanija įrodė, kad Klaipėdoje gyventi galima.

„Apeirono” teatras šiais metais yra pastebėtas ir įvertintas žinomų Lietuvos teatralų, dėl ko džiaugiuosi, nes tai rodo platesnį nei mūsų miestelio teritorija šio teatro profesinį lauką. Teatro režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė pačios rašo pjeses, jas drauge su aktoriais (Kristina Švenčionyte, Erika Kubiliūte ir kt.) transformuoja repeticijų metu ir taip gimsta kolektyvinis rezultatas – socialinio siurrealizmo estetikos ir kritikos sukonstruotas spektaklis. Atrodo, kad teatras ir kinas pastaraisiais metais yra labiausiai socialinio gyvenimo kritika užsiimančios meno sritys.

„Apeirono” teatras išsiskiria iš kitų Klaipėdos teatrų aktualių, karštų temų pasirinkimu, grotesko stiliumi, filosofine traktuote, greita reakcija į šiandien kylančias moralinio plano problemas. Jis nesitenkina ritmu, atmosferos sukūrimu, populiarių temų reprezentacija. „Apeironas” kelia klausimus, kurie liečia žmogaus beribiškumo situaciją. Ir tai daroma vertybiniu požiūriu apmąstant švietimo, namų, šeimos, cirko, abortų ir daugelį kitų temų. Teatrui būdinga filosofinė intuicija, nes jis kiekviename savo spektaklyje sukuria galimybę apmąstyti, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje, judančiame centralizuotos pasaulinės ekonominės / policinės valdžios modelio kryptimi.

Belaukdama teatro premjeros „Psichė”, panagrinėsiu spektaklį „Žinduolių perėja” (režisierė Greta Kazlauskaitė), kurį pavasarį mačiau festivalyje „Namai”.

Zinduoliu_pereja_Laurynas_Butkevicius

“Apeirono” teatro spektaklis “Žinduolių perėja”. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

„Žinduolių perėjos” veiksmo vieta: baras. Dvi raganos laukia vienos iš milijonų klienčių. Ji ateis su raudonu bilietu. Spektaklio pradžioje žaidžiama teatro be sienų situacija, kai kiekvienas žiūrovas patikrinamas, ar neturi išskirtinio raudono bilieto. Pagaliau Ji ateina ir pasirašo, kad sutinka su abortu. Visas spektaklis – moters jausenų galerija po to, kai ji pasirašo, bet dar gali kalbėtis su savo įsčių vaisiumi, po to, kai ji sąmoningai jį sunaikina, po to, kai ji eina į kapus ir kasa palaikus visų negimusių kūdikių, kurie galėjo būti poetai, žemdirbiai, žmonės, iš kurių gimtų kiti žmonės. O jeigu atsitinka, kad vaisius vis dėlto gimsta, nors jis yra atsitiktinis trukdis, tuomet jo gyvenimas irgi klostosi pagal atstumtojo, nešvariojo scenarijų.

Režisierė ir aktoriai kuria sapno / hipnozės aplinką, kurioje išdidinami įvairiais amžiais abortuotų žmonių gyvenimo segmentai, sujungti su mintimi, kad kiekvieną minutę žemėje vyksta legalizuoti, mediciniškai saugūs, valstybiškai įteisinti pradėtos gyvybės abortavimai. Mane ši tema asmeniškai liečia, nes gimdžiau 6 vaikus ir jau nuo antrojo pastojimo visiškai atvirai ir naiviai buvau klausiama: tai kaip, mamyte, gimdysite ar ne? Kad negirdėčiau tokio absurdiško klausimo, ar žudysiu savo vaiką, vėliau pas gydytojus ateidavau 4-ą nėštumo mėnesį.

Spektaklyje „Žinduolių perėja” nepametamas pagrindinis istorijos nervas – šiuolaikinė pasimetusi moteris, kuriai tiek abortas, tiek gimdymas yra vienodai nepakeliami dalykai. Kas šiandien yra moteris? Kodėl joje telpa, stumdosi, grumiasi vaisingumas su žudymo manija? Kodėl ji nebenori (nebesugeba) atliepti motiniškam pašaukimui ir kartu neranda ramybės antimotiniškoje egzistencijoje? O kas bus, kai moterys visiškai pasimes ir taps nebeįgalios išnešioti vaikų? Kokia transmutacija laukia žmonijos?

Raganos pabaigoje sako banaloką frazę, kuri nuskamba kaip pasakos refrenas, lengvai ir be įtampos: žmonės keičiasi, raganos niekada nesikeičia. Toks temos „nuleidimas kanalizacijon” sustiprina situacijos absurdiškumą. Moters kančia patinka raganoms, tai yra jų veikimo erdvė, joje jos egzistuoja kaip nemirtingos būtybės. Todėl kažką pakeisti gali tik pati moteris. Kaip tai padaryti, spektaklis nemoko. Jis veda žindančiąją rūšį per perėją, kuri vadinama žinduolių gyvenimu. O kas turėtų vesti per perėją? Tikiu, kad ne raganos. Gal žindančios koalos, antilopės ar dramblės? Tuomet raganų baras neturėtų klienčių ir pačios pradėtų gimdyti kažkada abortuotus „pradėjimus”.

Apibendrinčiau XVII a. prancūzų filosofo Blezo Paskalio mintimi: „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė…” „Apeirono” teatras skatina mąstyti „nendriškai” – trapiai, ištvermingai ir radikaliai.

Leave a Reply