Flamenkas – dainuojantys varguoliai, flamingai ir flamandai

Pažintis prasideda vardu. Šiuo atveju vardas įvilioja į istorijos gelmes, išsiskleidžia viduramžių varguolių gyvenimu Ispanijoje, skamba arabų, indų, ispanų, romų kultūrų balsais. Šio teksto pavadinime minimus dalykus sieja dvejonė: flamenko meną tiriančių muzikos, kultūros tyrėjų pasimetimas, mėginant apibrėžti termino etimologiją.

flamenko

Flamenko pamoka. Renaldo Kulikausko nuotr.

 Panašu, kad ta dvejonės sąlygota paslaptis visada liks sukibusi su flamenko vardu, mat palyginti neseniai flamenko kultūra buvo perduodama žodžiu, nes ja daugiausiai domėjosi ir gyveno neraštingi žmonės.

Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje viešėjo flamenko filmų festivalis, supažindinęs su keturiais dokumentiniais filmais apie šį šokį. Savaitgalį prieš tai, to paties festivalio rėmuose, vyko intensyvios pamokos su jauna flamenko meistre Yamuna Henriques. Sostinės, Kauno ir Anykščių gyventojai galėjo apsilankyti ne tik filmų peržiūrose ar šokio seminaruose, bet ir unikaliame Brigitos Bublytės režisuotame spektaklyje „Flamenko ir sutartinių jungtuvės”.

Iš Pietų Andalūzijos į pasaulį

Šiuo metu flamenkas šokamas visame pasaulyje. Flamenko mokyklos. Flamenko festivaliai. Privalomas vizitas į flamenko gimtinę Ispaniją ieškant tikrosios šokio dvasios. Tvirtinama, kad jau 500 m. prieš mūsų erą graikų meno dirbiniuose buvo vaizduojamos su flamenku siejamos šokio pozicijos. Romėnų laikotarpiu taip pat aprašomas Pietų Ispanijos teritorijoje gyvenusių žmonių dainavimas, su bronzinėmis kastanjetėmis šokančios gražios moterys.

Manoma, kad romėnai ispanams „perdavė” kitarą, kurią pastarieji patobulino iki gitaros. Vėliau maurai, paskolinę augančiam flamenkui savo jausmingumą, o dar vėliau iš Indijos plūstantys čigonai, perėmę flamenką kaip savastį ir suteikę jam dabartinę formą. Šiuo metu flamenkas yra nacionalinis Ispanijos kultūros elementas, tautinės tapatybės dalis ir sėkmingai eksportuojamas reiškinys. Natūralu, kad jam skiriamas ir išskirtinis dėmesys. Seniau šoktas gatvėse, uždarose bendruomenėse, šiuo metu flamenkas tvirtai įsikūrė profesionalų repertuare – tiek šiuolaikinio, tiek klasikinio šokio šokėjai iki tobulumo gludina šokio techniką, ieško įvairių jo variacijų arba kaip tik siekia išjausti jo istorinę autentiką.

Mirties suvokimas ir beribis gyvybės džiaugsmas

Flamenko skambesyje susilieja mažumų patirti persekiojimai, skurdas, netektys, ligos. Bet taip pat jame ir svaiginančios laimės potyris. Kokia marga flamenko istorija, tokia pat marga ir temų raiškos galimybė. Kaip su flamenko ritmika supažindinančioje knygoje rašo „Flamenko Chuck” Keyseris, „flamenko tiesa ta, kad ir gyvenama, ir mirštama turi būti individualiai”. Flamenko širdyje – individualumas. Tai yra sielos šokis. Tą akcentavo ir Yamuna Henriquez, su kuria susitikome po šokio pamokų uostamiestyje. Vokietijoje gimusi vos 23 m. šokėja flamenką atrado ankstyvoje vaikystėje. Baletas judrios mergytės nesužavėjo, o nenoromis aplankyta flamenko pamoka atvėrė gyvenimo pašaukimą. Šiuo metu Yamuna moko garsioje flamenko šokio mokykloje Sevilijoje („Fundacijon Christina Herren de ArteFlamenco”), į ją vos prieš kelerius metus pati atvyko kaip mokinė. Yamuna kurį laiką vedė šokio pamokas Japonijoje, kur flamenkas populiarumu rungiasi su pačia jo gimtine Ispanija. Į Lietuvą šokėja atvyko dalyvauti B. Bublytės spektaklyje.

flamenko_Yamuna

Flamenko mokytoja Yamuna Henriquez. Renaldo Kulikausko nuotr.

Populiarumo ir meistriškumo aukštumos

„Šiuo metu flamenkas yra pasiekęs technines aukštumas, tad šokėjai stengiasi išmėginti kuo daugiau naujovių”, – sakė apie dabartį kalbėdama Yamuna ir tuoj pat pridūrė, kad, jos nuomone, labai svarbu nepamiršti klasikinio flamenko pamato. Šokis turi aiškias struktūrines dalis, bet šokėjas taip pat turi nepaprastą laisvę jas atlikdamas. Tad, pasak Yamunos, pamato išlaikymas jokiu būdu nereiškia šokėjo suvaržymo. Priešingai. „Pavyzdžiui, šiuolaikinio šokio pasaulyje labai garsus šokėjas Izraelis Galvánas derina šiuolaikinį šokį su flamenku. Būna besistebinčių, ar jis tikrai šoka flamenką. Taip, jo judesiai unikalūs, tačiau šokio pamatas – flamenkas. Tai natūralu, tai šokio kvėpavimas”, – pasakojo Yamuna. Šokėja svarstė, kad šiuolaikinės šokio variacijos gali būti natūralesnės negu klasikinės, mat šiandienis žmogus negali šokti taip, kaip žmogus prieš šimtą metų – jį veikia kiti dalykai, jis jaudinasi dėl kitko, „o flamenko pamatas yra emocijos, jausmai. Flamenkui priklauso daug taranto dainų, vienoje iš jų vyras kalnakasys dainuoja apie buvimą našliu, našlaičių auginimą, vargą, bet tai jau praeities dalykas. Dabar – kitos realijos, tad ir šokis, ir dainos turi keistis”. Anot Yamunos, pati flamenko bendruomenė nėra itin vieninga šiuo klausimu, vieni dvejoja dėl šiuolaikinių flamenko variacijų, kiti jas priima kaip natūralų vystymąsi.

Pasiekę technines aukštumas šokėjai šiuo metu taip pat ieško įvairių netikėtų dermių. Pavyzdžiui, su jau minėtu šiuolaikiniu šokiu. Kaune, Vilniuje ir Anykščiuose demonstruotas spektaklis „Flamenko ir sutartinių jungtuvės” yra tik vienas tokios netikėtos dermės pavyzdys.

Skirtingos kultūros – tie patys jausmai

Sutartines ir flamenką suvedantis projektas scenoje jau ne pirmą kartą – jį buvo galima pamatyti ir pernai. Šiemet – kiti atlikėjai, kitas turinys, tik intencija ta pati. Prisiminusi momentą, kuomet pirmą kartą išgirdo lietuviškas sutartines, Yamuna šypsodamasi papurtė galvą – platus, erdvinis archajiškų sutartinių skambesys privertė pašiurpti odą. Iš pradžių ji dvejojo, kaip tokie skirtingi dalykai galėtų susijungti viename pasirodyme, esą flamenko muzika yra atvira – mezganti dialogą su šokėju, o sutartinių, kaip plačiai besklistų – šiuo atžvilgiu yra uždara. „Neįtikima, bet dermė atsirado labai lengvai. Choras dainuoja sutartinę, įsijungia flamenko gitaristas ir jo muzika tinka idealiai. Niekada to neteko girdėti – tai labai stipru, – prisiminimu dalijosi Yamuna. – Tai skirtingų kultūrų dermė. Ji nesiekia parodyti bendrystės, anaiptol, ji siekia parodyti, kad būdami skirtingi galime justi tą patį. Liūdna sutartinė, o flamenko šokėja šoka sigiriją (šis flamenko stilius dažniausiai kalba apie mirtį). Ir tai – ta pati emocija.”

Kiekvienam tinkantis šokis

„Žinau, yra sakančių, kad flamenko šaknys – čigoniškos ir tik čigonai gali jį šokti. Nesutinku su tuo. Man atrodo, kad tai nepaprastai asmeniškas šokis. Svarbiausia perteikti savo asmenybę, savo emocijas. Be to, norint šokti flamenką nereikia atitikti griežtų reikalavimų, keliamų, pavyzdžiui, baleto šokėjams – gali būti kokio tik nori ūgio, svorio, sudėjimo. Flamenko šokyje viskas yra įmanoma. Tai ir yra jo nepaprasto populiarumo priežastis”, – šiuolaikinio susidomėjimo flamenku priežastis svarstė Yamuna. Šiandien šis šokis dažnai traktuojamas kaip savęs pažinimo kelias, akistata su savo jausmais. Toks jo paaiškinimas padeda geriau suprasti, kodėl flamenkas taip žavi japonus – bendruomenišką tautą, kurioje individualizmas kontrastuoja su tradicija. Kasdienėje aplinkoje kiek suvaržyti, negalintys pernelyg atvirai reikšti savo jausmų, japonai šią laisvę randa šokdami. Japonus apriboja (žiūrint vakariečio akimis) tradicija, elgesio visuomenėje normos, bet juos užbūręs šokis taip pat turi griežtas vidines taisykles – gal tai dar viena priežastis, kodėl šios tautos žmonėms jis yra artimas.

Jau aštuonerius metus flamenką šokanti ir jo paslapčių klaipėdiečius mokanti Beata Molytė, kaip ir Yamuna, šokio patrauklumo paslaptimi įvardijo jo suteikiamą galimybę atsiverti: „Mane žavi individualumas ir laisvė, kai gali mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, išgyventi… Emocijos ir temperamentas, kuris skverbiasi iš tavęs. Atrodo, kuo esi santūresnis, tuo flamenkas labiau vilioja kaip galimybė atsiverti ir išsisakyti.” Beata taip pat svarstė, kad iš tiesų lietuviams ispanų šokis nėra labai tolimas, mat lietuviai taip pat yra emocionalūs ir temperamentingi žmonės, „tiesiog flamenko šokio principai yra kitokie. Kai šokame lietuvių liaudies šokius, bendraujame su žiūrovais, su partneriu. O tenykščiams šokėjams užtenka „vieno kvadratinio metro”, jokių prisilietimų – tik emocijos”.

flamenko2

Renaldo Kulikausko nuotr.

Moterų bendrija

Pačioje Ispanijoje yra nemažai flamenką šokančių vyrų. Užsienio šalyse juo daugiausiai domisi moterys. Klaipėdoje vyrai taip pat nesiveržia šokti flamenko. Paklausta apie šokio stereotipizavimą kaip moterišką veiklą Yamuna tik juokėsi. Šokėja pastebėjo, kad tiems, kam reikia „vyriško” šokio – flamenkas gali būti būtent toks, nereikia pamiršti, kad jis reikalauja nepaprastai daug fizinių jėgų – ką reiškia vien intensyvi perkusija kojomis.
Kitas dalykas – drąsa šokti vienam, atsiverti, pažinti save. Flamenko šokis pavykęs yra ne tada, kai jis yra techniškai tobulas, bet kai juo perteikiama emocija yra ne tik įtikinama, o tikra, gyva.

Šokis kaip komunikacija

„Man flamenkas – kalba. Meninis bendravimas, komunikacija. Taip pat tai labai stiprus bendravimas su savimi – perduodamos stiprios emocijos, jausmai. Skirtingos dainos – fandango, sigirija ir t. t. – visos jos perneša skirtingas emocijas. Kai renkuosi šokti vieną dainą, renkuosi vieną emociją. Dirbdamas su gera komanda gali patirti tikrą transą”, – bandė apibrėžti savo gyvenimu tapusio flamenko reikšmę sau Yamuna.

Jos paminėtas meninis bendravimas, komunikacija primena dar vieną labai svarbų dalyką, kartais kiek primirštamą flamenko šokio mokyklose. Pats flamenkas yra bendravimas, t. y. gitaristo, dainininko ir šokėjo bendravimas. Žvelgiant į istoriją, galima pastebėti, kad centrine flamenko dalimi ilgą laiką laikytas dainavimas. 1922 m. garsus poetas Federico García Lorca, kartu su kompozitoriumi Manueliu de Fella siekdami atkreipti dėmesį į nykstančius, ne tokiais komerciškais laikomus flamenko dainavimo būdus, paskelbė konkursą „Concurso de Cante Jondo” (lietuviškai išversta ir F. G. Lorcos „Cante Jondo” poema). Apie flamenką svarbu kalbėti ne kaip apie šokį, o kaip kultūros visumą, apglėbiančią šokį, muziką, dainą, aplinką. Garsiosios flamenko fiestos (juerga), galinčios tęstis net kelias dienas, yra tai, ką nori savo kailiu patirti kiekvienas besidomintis.

Yamuna apibendrino, kad lankydami šokio mokyklas, kur šokama klausantis įrašų, žmonės gali mokytis technikos, nepaprastai svarbių pagrindų, bet norėdami išmokti flamenką, jie galiausiai atkeliauja į Ispaniją.

Gilumos paieškos

Pirmą kartą Lietuvoje vykęs Flamenko filmų festivalis į Klaipėdą atvežė keturis filmus: „Flamenkas šiandien”, „Flamenko ištakos”, „Ant bangų: flamenko istorija Jungtinėse Valstijose”, „Flamenko mokykla”.

Klaipėdoje festivalis turėjo vieną draugę – Beatos Molytės Flamenko studiją, o programos atkakimu ir pristatymu rūpinosi viena iš šios studijos šokio mokytojų Greta Seiliūtė.
„Kavos architektuose” vykusiose peržiūrose rinkosi norintys ne tiek pasigrožėti dailiomis šokio figūromis, kiek perprasti flamenko kultūrą. 

Leave a Reply