Laura Geraščenko: noriu, kad žmogus iš spektaklio išeitų su viltimi
„Galime daug ko norėti, tačiau visi įvykiai gyvenime ateina savu metu. Mėgstu sakyti, kad viskas vyksta pagal Dievo valią – jis atveria duris arba jas uždaro. Taip ir keliaujame”, – nuoširdžiai ir atvirai pasakojo šokio teatro „Judesio erdvė” choreografė-režisierė Laura Geraščenko po ką tik įvykusios spektaklio kūdikiams „Debesų žaidynės” premjeros. Moterišku trapumu ir neapsakoma vidine ramybe bei harmonija spinduliuojanti moteris pasakojo apie visai neseniai įkurto ir jau pripažinimo sulaukusio šokio teatro „Judesio erdvė” atsiradimą, veiklas ir ateities planus. Kaip atsirado šokio teatras „Judesio erdvė”? Šis šokio teatras buvo užregistruotas praėjusių metų lapkričio mėnesį. O šiaip šia veikla užsiimame jau nuo 2014 metų. Viskas prasidėjo nuo darbo su vaikais. Kaip pati sakau, jei nebūčiau jų visų paleidusi, tai šiandien šokio teatrą sudarytų apie šimtą narių. Aišku, buvo ir tokių periodų, kai sakydavau, jog aukoju save šešiasdešimčiai kitų vaikų, o mano pačios trys mamos nemato… Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, kai sveikata pradėjo blogėti ir visa veikla dėl šių priežasčių taip pat pradėjo stoti. Visada turėjau svajonę pastatyti spektaklį, kuriame šoktų ir vaidintų vaikai vaikams. Tai buvo kaip nuosavas kūdikis, išleistas į pasaulį. Tikslas buvo, kad profesionalūs šokėjai vaikai šoktų kitiems vaikams. Prieš dvejus metus ši svajonė išsipildė, buvo sukurtas spektaklis „Mergaitė su degtukais”. Man visuomet norisi kalbėti apie švelnumą. Manau, kad tai jaučiama kūdikių spektakliuose. Dažnai žmonėms, atėjusiems į kokį nors spektaklį, kyla klausimas: ko jie čia atėjo? Nes šiuolaikinis menas ir teatras yra kupinas tamsos, problemų… Nesakau, kad nereikia apie tai kalbėti, bet norisi, jog žmogus iš spektaklio išeitų su viltimi. Todėl siekiu, kad šokio teatras „Judesio erdvė” kalbėtų apie šviesą, kurios mums taip trūksta. Kodėl nusprendėte kurti konkrečiai kūdikiams ir vaikams? Spektaklis „Debesų gaudyklė” buvo mano magistrinis darbas. Ir mokslinį tyrimą dariau konkrečiai apie šokio spektaklių įtaką kūdikių emociniam ir fiziniam vystymuisi. Tačiau dar prieš baigiant studijas turėjau svajonę kurti kūdikiams. Tuo metu Lietuvoje jau buvo teatrų, kurie statė spektaklius mažiesiems. Tačiau Klaipėdos krašte mes buvome pirmieji, pradėję pildyti būtent šokio spektaklių kūdikiams nišą. Galiausiai ir mano pačios patirtys trijų nėštumų metu paskatino kurti būtent patiems mažiausiems. Vidus šaukėsi tą artumą perteikti kūryboje. Su kokiais sunkumais susiduriate, kurdama tokiems mažiems vaikams? Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą, – tai kad nesunku nė kiek. Gal nebent pats kūrybinis procesas, ypač statant paskutinį spektaklį „Debesų žaidynės”. Kadangi šio projekto komandą sudaro du aktoriai ir du šokėjai, truputį sudėtinga buvo stebėti jų tarpusavio sutarimą. Aktoriai lyg ir norėtų vienaip judėti, šokėjai – kitaip. Reikėjo išgirsti abi puses, pripažinti abiejų teisumą ir atrasti bendrą sąlyčio tašką. Nes aš visada sakiau ir sakysiu, kad teatras man yra ne tik šokis ir vaidyba, bet ir opera, dainos bei kaukės. Todėl savo kuriamuose spektakliuose noriu sujungti ir tekstą, ir judesį. Šis spektaklis atskleidė, kaip smarkiai aktoriai ir šokėjai papildo vieni kitus. Man labai patinka šitaip dirbti. Kokios tėvų, kurie atveda savo vaikus į jūsų spektaklius, reakcijos? Ar jie patenkinti tuo, ką darote? Daugiausiai sulaukiu teigiamų atsiliepimų. Ypač Kauno publika laukia spektaklių kūdikiams. Nors prieš ten vykdami turėjome šiokių tokių baimių, nežinojome, kaip būsime priimti, tačiau sutiko mus be galo šiltai. Uostamiestyje, deja, tokio populiarumo dar nesulaukėme. Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje yra nemažai teatrų, kuriančių vaikams. Ar nejaučiate konkurencijos? Aš labai sąmoningai negalvoju apie tai. Žinoma, gal ji ir jaučiama, juk dažnai tenka sulaukti atgarsių ir iš aplinkos, bet esu sau pasakiusi, kad darau tai, kas man ateina į širdį, ir einu tuo keliu. Tiesiog klausausi savęs. Niekada nekėliau sau tikslo daryti kažką geriau už kitus. Galiausiai, jei įsileisčiau tokias mintis, tada, aišku, ateitų ir nereikalingos baimės. Ar jau teko savo teatro veiklomis pasidalinti su užsienio publika? Rugpjūčio pabaigoje buvome išvykę į „Fringe” festivalį Švedijoje ir Suomijoje. Jau po pirmosios registracijos į festivalį mūsų spektaklis buvo atrinktas į geriausiųjų penketuką. Todėl mums nereikėjo rūpintis jokiu savo teatro viešinimu, viskas buvo padaryta už mus. Iš visų 150 spektaklių mūsiškis buvo ypač gerai įvertintas ir apdovanotas kaip spektaklis, pasiekęs naują publiką. Manome, kad mums, kaip pirmą kartą išvykusiems, labai gerai sekėsi. Be abejo, tuo viskas nesibaigė. Ir toliau ieškome ryšių su užsienio teatrais, komunikuojame ir planuojame ateities gastroles. Minėjote, kad turite tris vaikus. Taip pat kalbėjote apie sunkius periodus praeityje. Ar pakanka laiko šeimai? Kaip dabar derinate savo darbinę veiklą su asmeniniu gyvenimu? Šeimos palaikymas man labai svarbus. Į savo pastatytus spektaklius dažnai pasikviečiu savo vyrą su vaikais. Aišku, maniškiai jau nebėra tokie maži, bet vis tiek labai norisi, kad ir jie pamatytų mano darbus. Anksčiau būdavo taip, kad nuvežu vaikus į darželį, pamojuoju jiems, ir susitinkam tik kitą rytą. Tuomet buvo tas sunkusis etapas, kai pati jaučiausi labai prastai tiek emociškai, tiek fiziškai. Šiuo metu esu gerokai susimažinusi darbų krūvį, kad vakarus galėčiau leisti su šeima. Ir, be abejo, stengiuosi nedirbti savaitgaliais. Kokie šokio teatro „Judesio erdvė” ateities planai? Kuriame trilogiją: pirmoji dalis buvo „Debesų gaudyklė”, antroji – „Debesų žaidynės”, o trečia dalis pasirodys kitais metais. Ji bus skirta vaikams nuo 2 iki 3 metukų. Turime nemažai idėjų būsimam spektakliui, tačiau visa tai dar paliekame paslaptyje. Vasario mėnesį planuojame pristatyti šokio spektaklio premjerą suaugusiems. Žinoma, bus kviečiamos ir šeimos, bet tai nebebus skirta kūdikiams. Tačiau nei pavadinimo, nei temos dar irgi nenorime atskleisti. Beje, esu labai dėkinga visai savo komandai. Aš, kaip choreografė-režisierė, galiu visko prisigalvoti, bet jei neturėčiau šalia žmonių, padedančių įgyvendinti visas idėjas, – nieko ir neįvyktų. Noriu padėkoti savo kolegei, „dešiniajai rankai” Elingai Serapinaitei už tai, kad visada kartu dalijamės idėjomis, priimame sprendimus, ji nuramina, kai jaučiu, jog pačiai darosi sunku. Taip pat labai ačiū aktoriams Kamilei Andriuškaitei, Jonui Viršilui, choreografui ir šokėjui Dariui Beruliui, kurie priima mane tokią, kokia esu, ir nesibaimina kartu dirbti. Visad renkuosi žmones, su kuriais pajuntu vidinį ryšį, todėl labai džiaugiuosi, galėdama bendradarbiauti su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku. Dėkoju mūsų šviesų dailininkui Mantvydui Poškui už vienas kito supratimą ir girdėjimą be žodžių. Be galo džiaugiuosi scenografės Angelinos Furmaniuk-Savickienės darbais. O labiausiai už viską esu dėkinga savo vyrui, kuris visuomet palaikė ir palaiko mano idėjas, rūpinasi mūsų vaikais, kol manęs nėra namuose. Mano vyras ir šeima yra pagrindinis ramstis viso to, ką šiandien darau. |
2 komentarai
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Sveikinu Laurute!
Visi režisierės spektakliai labai šilti, jaukūs.