Jelena Lebedeva: dirbu ambicingoje komandoje

Garbingą sukaktį šiemet švenčiantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi kuo didžiuotis: ne tik premjeromis, nuoširdžia publika, bet ir įdomiais kūrėjais, pasipildžiusia teatro kūrybine komanda. Viena iš jos – teatro baleto trupės meno vadovė, pastatymų organizatorė Jelena Lebedeva (42). Baleto pasaulį Jelena pažino įvairiausiais rakursais – baigusi choreografijos mokyklą tapo baleto artiste, o baigusi scenos karjerą pradėjo dirbti didelės apimties programų ir iki tol neišbandytų meno projektų koordinatore.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovė, pastatymų organizatorė J. Lebedeva dar visai neseniai buvo balerina ir šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Olesios Kasabovos nuotr.

Baleto artistės karjera

– Baletas jūsų gyvenime – tai pirmiausia baleto artistės karjera?

– Viskas prasidėjo nuo kažkada vaikystėje matyto filmo „Ana Pavlova”. Man tada buvo septyneri: filmą žiūrėjau dideliame kino teatro ekrane, ir jis man paliko tokį įspūdį, kad panorau tapti baleto šokėja. Pradėjau lankyti šokio būrelius, vėliau įstojau į Ufoje veikiančią Rudolfo Nurijevo choreografijos mokyklą. Tuo metu tai buvo naujai duris atvėrusi mokymo įstaiga, į kurią pedagogai atvyko iš Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademijos. Taip ir prasidėjo mano kaip baleto artistės karjera.

– Balerinos kelio pradžia – kokia ji?

– Sunkiausia buvo išvažiuoti iš namų, nes esu vienintelis vaikas šeimoje. Vienai visai mažutei teko išvykti mokytis už 500 kilometrų. Mes gyvenome Barnaule, Sibire, aš išvažiavau į Ufą, o tėvai tuo metu persikėlė į Čiuvašiją, ir taip pamažu prasidėjo mūsų visų kelionė Lietuvos link…

Dar studijuodama šokau Baškirijos valstybiniame operos ir baleto teatre (tuo metu baleto meno vadovas buvo Jurijus Grigorovičius), o 1998-aisiais buvau pakviesta šokti į Sankt Peterburgą, Boriso Eifmano baleto teatrą. Tuo metu visuose Rusijos teatruose karaliavo klasikinis baletas, o B. Eifmanas buvo eksperimentatorius, savo trupės spektakliuose jis derino klasikinį baletą ir šiuolaikinį šokį. Tai buvo jo išskirtinumas, jo stilius. Tačiau aš, gavusi klasikinio baleto išsilavinimą, nebuvau pasiruošusi tai priimti. Juk Ufoje jau nuo pirmo studijų kurso šokome žymiausius klasikinius baletus – „Gulbių ežerą”, „Žizel”, „Don Kichotą” ir kitus. Staiga pereiti prie kito žanro, kaip tikėjosi B. Eifmanas, man buvo sudėtinga.

– Nuo 2000-ųjų šokote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT)…

– Tuomet, Lietuvos vyriausybei vykdant politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą programą, mano šeima sugrįžo į Lietuvą. Mano močiutė buvo lietuvė, ištremta į Sibirą. 2000-aisiais buvau priimta į LNOBT ir šio teatro baleto trupėje šokau iki 2018 metų.

Balerinos fotosesija. Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

Koordinatorės vaidmuo

– Dabar apie baletą žinote kaip šokėja, kaip koordinatorė ir kaip prodiuserė?

– Pradžioje derinau baleto artistės ir koordinatorės veiklą. 2011 metais LNOBT pradėjo rengti projektą „Kūrybinis impulsas”, kuriame LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė galimybę artistams išbandyti choreografų, kostiumų dailininkų ar kitas su spektaklio įgyvendinimu scenoje susijusias profesijas. Šiame projekte man teko koordinatorės vaidmuo.

– Ką veikia trupės koordinatorius?

– Daug svarbių darbų: tai projekto koncepcijos adaptavimas bei realizavimas, koordinacija ir komunikacija su teatro vadovais bei visais teatro skyriais, su projektu susijusios dokumentacijos srautų – sąmatų, paraiškų, sutarčių, ataskaitų valdymas, oficialių autorinių teisių leidimų gavimas… Tenka prisiimi atsakomybę už projekto meninės dalies visapusišką realizavimą, projekto kostiumų bei dekoracijų eskizų sukūrimą, siuvimą, gamybą, parengiamųjų spektaklio pastatymo laikotarpio darbų organizavimą ir, žinoma, už projekto finansavimo gavimą. Visa tai leido man įsigilinti į baleto meną iš naujos, dar nepažintos pusės.

– Ar sunku buvo pereiti iš scenos žmogaus amplua į kitokį, žiūrovams nematomą?

– Šokau jau daug metų ir supratau, kad balerinos karjera artėja prie pabaigos. Nebuvau pagrindinė solistė: galėjau ja tapti karjeros pradžioje, kai turėjau pasiūlymą ruošti Žizel vaidmenį, bet to nepadariau… Pritrūko ryžto bet kokia kaina tapti primabalerina. O prieš dvejus metus supratau, kad scenai esu atidavusi viską, ką galėjau, tik spektakliai toliau kartojasi… Buvau patyrusi nugaros traumą, tad atsisveikinimas su scena įvyko natūraliai ir neskausmingai.

Kartu su ankstesne LNOBT baleto meno vadove Tatjana Sedunova jau buvome parengę keletą didelių projektų, kuriuose dirbau kaip koordinatorė. Dar 2012-aisiais rodėme Iljos Averbucho miuziklo ledo šou, kuriame šoko 12 olimpinių ir pasaulio dailiojo čiuožimo čempionų, gastrolės vyko Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos arenose. Teko vadovauti 200 žmonių komandai ir pasirodymo ant ledo techninių sprendimų įgyvendinimui: nuo montavimo bei išmontavimo darbo grafiko sudarymo iki rūpinimosi, kad tinkamai būtų užlietas ledas ir t. t. Su džiaugsmu pasinėriau į šią veiklą, nes supratau, kad man įdomu būti ne tik scenoje: ne mažiau „veža” projektų įgyvendinimas, techniniai sprendimai, skaičiavimai.

Balerinos fotosesija. Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

Visa šeima – inžinieriai

– Balerina ir techniniai sprendimai… Ar tai suderinama?

– Bijau, kad tai mano genuose (juokiasi). Visa mano šeima – inžinieriai. Senelis buvo inžinierius, tėtis Sergejus Lebedevas – ne tik inžinierius, bet ir šios srities profesorius, dėstytojas: vadovauja Klaipėdos universiteto Jūrų inžinerijos katedrai. Mama irgi turi techninį išsilavinimą.

Aš ir pati dar 2007-aisiais Klaipėdos universitete baigiau rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauro, o po dvejų metų – rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos magistro studijas.

Man patinka burti komandą, kartu siekti didelių tikslų. Ir atlikti tai kokybiškai. Ypač tai svarbu meno projektuose. Kaip tai įgyvendinti kokybiškai ir pasiekti, kad būtų reikalinga žiūrovams ir jų įvertinta? Kaip suburti sėkmingą, aukšto lygio komandą? Kaip sudėlioti projekto biudžetą? Kaip ir kokią vykdyti reklaminę kampaniją? Rasti atsakymus į šiuos klausimus – daugiau nei būtina, įgyvendinant specialiai tam susibūrusių menininkų projektus.

2014–2016 metais vykdėme novatorišką projektą „Gulbių ežeras” – gražiausiuose Lietuvos gamtovaizdžiuose”. Baleto spektakliai vyko Trakuose, Galvės ežere, scenoje, sumontuotoje ant 20 metrų atstumu nuo kranto plūduriuojančių pontonų. Pakrantėje – kelių aukščio lygių tribūnos žiūrovams. Komandoje dirbo 250 žmonių, teko ieškoti inovatyvių techninių sprendimų, leidusių sukonstruoti analogų pasaulyje neturinčią sceną ant vandens bei tiltą nuo kranto iki scenos, gauti atviros scenos ant vandens sausinimo įrenginių bei neslystančios dangos. Lietuvoje niekas tokios patirties neturėjo, tad buvo labai įdomu.

Su baleto primarijumi Nerijumi Juška. Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

Menas neturi ribų

– Kaip nusprendėte ateiti dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą?

– 2018 metais baigėsi ne tik mano, kaip baleto artistės, karjera, bet ir mano darbas projekte „Kūrybinis impulsas”. Per aštuonerius metus jaučiausi jame padariusi viską, ką galėjau: kaip sekėsi, tesprendžia kiti. Svarsčiau, ką veikti toliau. Gal būti choreografijos mokytoja gimnastėms? Kartais laisvalaikiu tai darau…

Bet sulaukiau kvietimo iš Klaipėdos. Tapau teatro baleto koordinatore ir pastatymų prodiusere, po metų – baleto meno vadove. Man patinka tai, ką darau čia.

Žinoma, kai daug metų dirbi nacionalinėje įstaigoje ir po to atvyksti į mažesnį teatrą, pajauti skirtumus. Bet tai net įdomiau, nes per tuos pusantrų metų įvyko daug pasikeitimų. Turime naujų, įdomių pastatymų. Stengiamės, kad mūsų baletas užaugtų iki mažos europietiškos trupės, turinčios savo veidą, savo stilių, pripažinimą ir perspektyvų. Viskas vyksta tinkama linkme. Premjera veja premjerą: jos numatytos ne tik šiam rudeniui, bet ir kitiems metams. Esu atsakinga už svarbią teatro veiklos sritį – pastatymus. Jų koordinavimas man patinka, nes tenka daug bendrauti su menininkais.

– Kuo ypatingos Muzikinio teatro baleto meno vadovės pareigos?

– Tai – baleto trupės meninės veiklos strategavimas. Turi turėti viziją, numatyti ateities veiklas: kokius choreografus ir šokėjus planuosime kviesti, kaip ateityje bus formuojama baleto trupė. Norisi, kad ji atrastų savo vietą pasaulinėje šokio scenoje – praėjo laikai, kai tikslas buvo tik įsilieti į šalies kultūrinį gyvenimą… Menas neturi ribų, jis nesibaigia ties valstybės sienomis. Viskas atvira ir matoma.

– Artimiausia baleto premjera – šokio spektaklis „Faustas”?

– Lapkričio pabaigoje planuojame Žvejų rūmuose parodyti šokio spektaklį, kuriame garsus lenkų choreografas Robertas Bondara atgaivins Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustą”. Šis baletmeisteris kažkada buvo baleto artistas Varšuvoje, o šiuo metu dirba baleto meno vadovu Poznanėje. LNOBT repertuare yra jo sukurtas šokio spektaklis „Čiurlionis”. R. Bondaros atvykimas į Klaipėdą – dar vienas mūsų trupės ir viso teatro laiptelis aukštyn.

Be to, visai neseniai publiką lepinome kitų žymių šokio meistrų pastatymais: baletą „Eglė žalčių karalienė” sukūrė pripažintas lietuvių choreografas Martynas Rimeikis, o jo kolega Kirilas Simonovas iš Rusijos publikai Vilniaus ir Klaipėdos arenose pristatė „Spragtuką”. M. Rimeikio šokio spektaklis „Procesas” pernai buvo rodomas garsiuoju TV kultūros kanalu „Mezzo”, o K. Simonovas dirba garsiame Marijos teatre Sankt Peterburge.

Ką rodysime po „Fausto”, dar neatskleisiu. Tegul tai lieka paslaptyje.

Baleto trupė augs

Po E. Balsio „Eglės žalčių karalienės“ premjeros Juodkrantėje (J. Lebedeva – antra iš kairės). 2019 m. rugpjūčio 18 d. Juodkrantės amfiteatre pristatyta edukacinė šio šokio spektaklio versija. KVMT archyvo nuotr.

– Papasakokite apie baleto trupę, kuriai vadovaujate.

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė – tarptautinė: joje šoka lietuviai ir ukrainiečiai, atvykę į Klaipėdą prieš metus, kai reikėjo greitai spręsti šokėjų stokos problemą. Tuo metu trupėje šokusių žmonių nepakako, kad galėtume statyti „Eglę žalčių karalienę”, tad pakvietėme pas mus atvykti jaunimą iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto šokėjų kalvių: Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taip pat veikiančio Kijeve. Kijevo baleto profesionalai pripažinti visame pasaulyje, garsėja savo primabalerinomis ir primarijais, šokančiais garsiausiuose pasaulio teatruose. Pas mus atvyko daugiau nei dešimt šokėjų, liko šokti aštuoni. Trupė nuolat transformuojasi ir mes stebime, kas mums tinka, kas – nelabai. Kartu su Muzikinio teatro vyriausiu choreografu Aurelijumi Liškausku šiemet lankėmės Kijeve, kur vyko tarptautinis klasikinio šokio konkursas „Grand Prix Kiev”. Tikimės mūsų baleto trupę papildyti naujais šokėjais. Reikia naujų žmonių, kad galėtume dar kokybiškiau atlikti choreografų keliamas užduotis. Juk laukiame atvykstant R. Bondaros!

– Kiek šokėjų norite turėti?

– Kai teatro vadovė Laima Vilimienė teiravosi, kokios mūsų veiklos vizijos, išsikėlėme sau tokią užduotį: iki naujo teatro pastato atidarymo norime suburti 35 šokėjų trupę. Ji bus mažesnė nei nacionalinės baleto trupės. Pavyzdžiui, Kijevo nacionalinėje baleto trupėje šoka 150 žmonių. Mums tokios didelės nereikia, nes neturėtume kuo jos užimti kasdien – teatro repertuare ne tik šokio spektakliai. Norisi turėti tokią trupę, kurios kiekvienas šokėjas vieną dieną gali tapti pagrindiniu artistu, kitą – šokti kordebalete. Europoje tai gana įprasta. Baleto trupėje tai leidžia palaikyti sveiką vidinį mikroklimatą. Nėra skirstymo į žvaigždes ir eilinius.

Prie kūrybos prisideda visi

Ruošiantis šokio spektakliui „Spragtukas“ – su naujojo pastatymo kūrėjais ir pagrindiniais atlikėjais. Imanto Boiko nuotr.

– O atvykstantiems šokėjams patinka Klaipėda?

– Džiugu, kad jaunimas, atvykęs iš Kijevo, mūsų mieste atrado save. Tiek dėmesio, tiek žymių choreografų spektaklių statoma Klaipėdoje – kaip jiems galėtų čia nepatikti?! (juokiasi).

UNESCO Tarptautinės šokio tarybos (CID) iniciatyva nuo 1982-ųjų kalendoriuje balandžio 29-oji pažymėta kaip Šokio diena. Šią dieną gimė ir prancūzų baletmeisteris Jeanas Georgesas Noverre’as (1727–1810) – žymus choreografijos meno reformatorius ir teoretikas, šiuolaikinio baleto pradininkas.

Kasmet Tarptautinės šokio dienos proga Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai publikai dovanoja įspūdingą šokio šventę. Nors renginio forma kasmet kinta, tikslas visuomet išlieka tas pats – skatinti pažinti šią išraiškingą meno formą, peržengiančią bet kokius rėmus. Šiemet ta proga ruošiame naują projektą „Dėmesio! Baletas”. Jame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjai publikai prisistatys ir kaip choreografai, o visa baleto trupė – kaip kūrybinga, ieškanti savitų, unikalių meninių sprendimų komanda, turinti savitą braižą.

Žiūrovai išvys Aurelijaus Liškausko, Annos Mariijos Shevchyk, Aušros Krasauskaitės-Berulės, Danylo Butenkos, Darios Verovkos, Eivos Dobilaitės, Viktorijos Galvanauskienės sukurtas choreografijos miniatiūras. Tai puiki proga jau patyrusiems ir debiutuojantiems šokėjams prisistatyti choreografų amplua.

– O kaip sekasi baleto trupėje palaikyti gerą kūrybinį klimatą?

– Bendraujame ir bendradarbiaujame, nors esame skirtingo amžiaus. Vieni suaugę, turintys šeimas, papildomų veiklų, kiti – dar visai jauni… Bet pagal galimybes stengiamės pabendrauti, kartu švęsti premjeras, svarbias datas.

Visi kartu atrandame, kad Klaipėdos muzikinis teatras labai tinka naujiems talentams atskleisti. Juk šiuo metu kuriamas ir teatras, ne tik jo pastatas. Ir prie tos kūrybos prisideda kiekvienas čia dirbantis, ne tik kuriantieji scenoje. Daug bendraujame, diskutuojame su pastatymų tarnybos darbuotojais, scenos darbininkais, grimuotojais, aprengėjais: scenos kultūra prasideda nuo tų žmonių, kurie stovi už teatro uždangos. Žiūrovams jie nematomi, bet teatro atmosferai svarbus visų jų bendras indėlis.

Kuria teatro kostiumus

Spektaklio „Franceska Mann“ akimirka. Martyno Aleksos nuotr.

– Muzikinis teatras – tarptautinės operos teatrų asociacijos „Opera Europa” narys. Kaip tai atsiliepia jūsų darbe?

– Vasario 27-ąją LNOBT vyko vienas didžiausių „Opera Europa” renginių – jungtinis teatrų prodiuserių, techninių vadovų bei kostiumų, perukų ir grimo profesionalų forumas-susitikimas, kurio metu buvo gvildenamos bendrų pastatymų aktualijos, dalijamasi gerąja patirtimi ir praktika rengiant spektaklius. Ir mūsų atstovai jame dalyvavo. Gal ne viską pavyks pritaikyti, kol neturime savo pastato, bet, planuojant ateitį, žinios labai svarbios.

– Neseniai LNOBT teko matyti „Baletų triptiką”. Vienam iš jo spektaklių kūrėte kostiumus. Tai dar viena jūsų aistra? Kaip atrandate jai laiko?

– Į kostiumų kūrybą kažkada nėriau kaip projekto „Kūrybinis impulsas” dalyvė. O pernai sukūriau kostiumus spektakliui „Franceska Mann” pagal Anatolijaus Šenderovo muziką. Dirbome vienoje komandoje su choreografe Edita Stundyte, scenografijos dailininku Marijumi Jacovskiu, projekcijų dailininku Imantu Boiko ir šviesų dailininku Levu Kleinu. Man patinka ir kurti kostiumus, ir „matyti”, kaip atrodys scenografija, sceninė visuma.

Nesiuvu, bet galiu nupiešti eskizus, išrinkti medžiagas, kartu su sukirpėja pagalvoti apie technologijas. Spektaklio „Franceska Mann” šokėjų sijonams naudojome netipišką medžiagą – gofruotą tiulį. Ilgai svarstėme, kokį lanką pasirinkti, kad neapribotų judesių, o judėtų pagal šokėjo kūno plastiką, ir radome tinkamą sprendimą. Man lengviau tuos dalykus suprasti, nes pati buvau baleto artistė.

Renesanso epochos trauka

– Jūsų kūryboje dažnai minima Renesanso epocha. Kuo ji jums artima?

– 2007-aisiais teko dirbti statant dviejų dalių novatoriško baleto eskizą „Renesanso paletė”, 2015-aisiais projektui „Kūrybinis impulsas” kuriant choreografinę miniatiūrą „Geroji žinia” 2016-aisiais – miniatiūrą „Pavasaris”, o 2018-aisiais – miniatiūrą „Adomo sukūrimas”, kuriai sugalvojau scenografiją, padėjau sukurti kostiumus.

Olesios Kasabovos nuotr.

Mano tėvų namuose buvo daug literatūros ir dailės albumų: atsimenu, kad didžiulį įspūdį paliko Sandro Botticelli paveikslas „Pavasaris”. Man artima ir Renesanso epochos filosofija, jos gvildenami žmogaus egzistencijos klausimai. Nuo paauglystės tuo laikotarpiu domiuosi. Iš gyvenimo sulaukiu pakankamai pamokų, tad galiu apmąstyti, kodėl viskas vyksta būtent taip.

Tie apmąstymai ir virto anksčiau paminėtais projektais. Valdovų rūmuose buvo suplanuotas Lietuvoje analogų neturintis baleto, muzikos ir 3D vizualizacijų spektaklis „Atgimstantis žmogus”, kuris, deja, neįvyko dėl lėšų stygiaus. Jame turėjo būti parodytos visos trys mūsų komandos choreografinės miniatiūros, sukurtos žymių renesanso dailės pavyzdžių motyvais: „Geroji žinia” (pagal Jano van Eycko paveikslą), „Pavasaris” (pagal S.Botticelli paveikslą) ir „Adomo sukūrimas” (pagal Michelangelo Buonarroti freską). Muziką specialiai šiems baletams, naudodamas Renesanso bei šiuolaikinės muzikos stilių sintezę, sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis. Tam, kad pasirodyme būtų išlaikyta harmonija, šokis turėjo derėti su Juozo Manto Jauniškio vadovaujamo Baroko operos teatro orkestro atliekamu Antonio Vivaldi–Maxo Richterio koncertų ciklu „Keturi metų laikai”, simbolizuojančiu skirtingus Renesanso epochos žmogaus gyvenimo laikotarpius. Svarbiausiu renginio akcentu turėjo tapti istorijos tėkmę atkurti padedančios 3D technologijos. Neatmetu galimybės, kad kada nors, atradus lėšų, kūrėjai dar kartą susiburs, ir unikali idėja bus pristatyta žiūrovams…

– Grįžkime prie paliestos temos: kas vis dėlto gyvenime svarbiausia?

– Meilė yra žmogaus gyvenimo varikis. Aš taip galvoju ir man tai svarbu. Meilė mus aplanko skirtingomis formomis. Pavyzdžiui, meilė teatrui: aš čia dirbu, nes myliu teatrą. Meilė vaikui: turiu keturiolikmetį sūnų. Mus dažnai skiria atstumai, bet mes artimi širdimi. Mano darbas reikalauja atsidavimo, tad negaliu su sūnumi praleisti tiek laiko, kiek norėčiau. Tačiau mūsų ryšys nuo to nenukenčia. Esu išsiskyrusi ir labai dėkinga savo tėvui, kuris padeda mano sūnų ugdyti. Jis talentingas, svajoja tapti robotų kūrėju. Nuoširdžiai jam to linkiu. O sau linkiu sulaukti tik man skirto artimo žmogaus.

DURYS, 2020 kovas, Nr. 3 (75)