Fagotininką Irmantą Pazdrazdį debesų link kelia ne tik muzika

Irmantas Pazdrazdys. Olesios Kasabovos nuotr.
Irmantas Pazdrazdys. Olesios Kasabovos nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro fagotininkas, fagotų grupės reguliuotojas Irmantas Pazdrazdys sako, kad jo veikla yra laimė, trunkanti daugiau nei trisdešimt metų. Visgi groti publikai, būti aukšto lygio profesionalų kolektyvo dalimi – didžiulė atsakomybė, nuo kurios muzikantas pailsi skraidydamas parasparniu.

Vėjavaikis, norintis ne tik skraidyti 

Vasario mėnesį 55-ąjį gimtadienį švenčiantis fagotininkas I. Pazdrazdys juokiasi esantis vėjavaikis, kuriam rūpi ir gyvenimo prasmė, ir muzika, ir skrydžiai parasparniu… 

I. Pazdrazdys sako esantis gimęs po laiminga žvaigžde, nes sėkmė tarsi pati jį suranda, nereikia to įrodinėti veržlumu. „Dar mokydamasis Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje kartu su savo dėstytoju Algiu Jankausku metus grojau Klaipėdos liaudies operos orkestre (vadovas K. Kšanas). Laimė groti orkestre nusišypsojo ir dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame kurse, buvau priimtas į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrą ir man tai buvo didelė garbė. Man, kaip jaunam žmogui, tai tapo stimulu stengtis ir galimybė augti profesiniame lygmenyje. Juk groji su šalies geriausiais muzikantais”, – apie veiklos pradžią pasakoja fagotininkas. 

Saiko reikia ir grojant 

Anot daugiau nei trisdešimt metų įvairiuose orkestruose (1988–1996 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, nuo 1997 m. iki šiol – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) dirbančio I. Pazdrazdžio, grojant, kaip ir valgant, būtina tai daryti saikingai. „Negalima perdozuoti, nes tada pasijauti blogai. Nuo per didelio muzikavimo kartais pavargsti. Yra koncertas ir atiduodi visą save, bet paskui turi pailsėti. Dabar dažniau groju antru fagotu, o anksčiau dažniau grodavau pirmo fagoto partijas. Pirmam fagotui tenka solo partijos, tad jam didesnė atsakomybė, įsitempimas. Turi sugroti be klaidų, o tai atima daugiau energijos. Net didžiuliame orkestre, kur daug įvairių muzikantų, tu visada esi gerai girdimas publikos. Tokia klasikinės muzikos specifika. Tu kaskart tarsi groji solo publikai: ji girdi tavo instrumento intonacijas, garso kokybę. Nepasislėpsi: jei bandysi falsifikuoti, liksi ant ledo”, – juokiasi I. Pazdrazdys. 

Koncertas E. Balsio 100-mečiui paminėti. Groja Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis. Olesios Kasabovos nuotr.
Koncertas E. Balsio 100-mečiui paminėti. Groja Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis. Olesios Kasabovos nuotr.

Profesionalas pasakoja, kad dirigentas orkestrui tarsi vairuotojas mašinoje. „Mašina pati gali riedėti, bet be vairuotojo toli nenuvažiuos. Tokia ir dirigento misija orkestre. Jis tinkamai nuteikia orkestro muzikantus. Nuo jo mosto priklauso: ar pasigirs trumpa natelė, kai instrumentą vos užgauni, ar stengsiesi išgauti kuo ilgesnę natą, tarsi braukdamas teptuku per didžiulę drobę. Jei dirigento batuta šokinėja, skamba kuo trumpesnės natos… Taip gimsta muzika. Tiek muzikantai, tiek dirigentai – skirtingi. Galų gale, visi mes – žmonės. Dirigentas pavargsta nuo muzikantų, nuo garsų. Atidžiai tris valandas įtempus ausis klausyti įvairiausių garsų – sudėtinga. Aš suprantu, kad čia ir auksinė kantrybė gali neatlaikyti. Dirigentui prireikia ir pakelto tono. Nereikalausi – geros kokybės nepasieksi”, – tikina fagotininkas.

Nepakartojama muzika tos dienos klausytojui 

Daugybę metų grojantis profesionalas tikina neturintis daugiau ar mažiau mėgstamų kūrinių. „Laimė – kai esi geros formos ir gali gražiai pagroti, kai groji „pilna koja” ir gali maksimaliai parodyti, ką sugebi. Ir nesvarbu ką groji – operą, operetę ar simfoniją. Tarkim, mano instrumentas fagotas turi svarbų veikėją – liežuvėlį. Tai labai jautri detalė, nuo kurios priklauso garso kokybė. Liežuvėlis turi dvi plokšteles, kurių dėka kiekvienas liežuvėlis tampa visiškai skirtingu. Prie jo turi prisitaikyti, pažinti ir blogai, jei liežuvėlį netyčia sulaužai bei turi pakeisti prieš koncertą. Būna šokas, nes nesi naujojo pažinęs, prisiderinęs. Liežuvėlių paieškos – lygiavertė fagoto skambesio dalis, tad fagotininkas turi ne tik stengtis techniškai nepriekaištingai groti, bet ir paruošti liežuvėlį, priderinti prie instrumento, kad galėtų gražiai atlikti savo partiją. Atsakomybių daug. Svarbu ir būti tinkamai psichologiškai pasiruošusiam, nes koncerto metu muzikantą lydi įtampa. Pakartoti tu negali. Tai vienintelė ir nepakartojama muzika, skirta tos dienos klausytojui, kuriam nepasakysi: suklydau, tuoj pakartosiu… Kiekvienas koncertas duoda tau maksimalią koncentraciją atsakomybės. Po koncerto išeini pavargęs, bet patenkintas”, – apie atsakomybes, tenkančias profesionalams, pasakoja muzikantas. 

Irmantas Pazdrazdys ir Stanislovas Rezgevičius gastrolėse Jakabpilyje. Asmeninio archyvo nuotr.
Irmantas Pazdrazdys ir Stanislovas Rezgevičius gastrolėse Jakabpilyje. Asmeninio archyvo nuotr.

I. Pazdrazdys džiaugiasi Muzikinio teatro orkestre vyraujančia draugiška atmosfera. „Jei nepatiktų, čia nebūtum. Ypač džiaugiuosi savo fagotų grupe, kuri bene stabiliausia visame orkestre – tie patys žmonės kartu grojame daug metų. Fagotai – reti instrumentai, vestuvėms ar kariniam orkestrui jie netinka. Jie reikalingi simfoninei muzikai atlikti, tad tinka tik simfoniniam orkestrui. Tad fagotininkai ir nelaksto kaip grojantieji kitais instrumentais. Muzikantas – gyvenimo būdas: net jei norėtųsi bendro laisvalaikio su šeima, aplinkiniais, dažniausiai savaitgaliais visi poilsiauja, o mums – į darbą. Bet aš pripratęs prie tokio gyvenimo ritmo”, – juokiasi pašnekovas.

Aukščio baimė skraidyti netrukdo

Daugiau nei dešimt metų I. Pazdrazdys mėgaujasi skraidymu parasparniu. Norėtų šiuo pomėgiu užkrėsti ir kuo daugiau savo kolegų, tačiau ne visi „pasirašo”, juokiasi muzikantas. „Dažniausiai kolegos atsisako – esą bijo užsimušti. Tačiau aš nuo jaunystės jaučiau aukščio baimę, ir kai bandydamas ją įveikti, parke versdavausi sūpuoklių dėžėje žemyn galva, mane pykindavo. Mano tėvai gyvena vieno aukšto name plokščiu stogu ir, kai ant jo užlipu paremontuoti, man svaigsta galva. Stovėdamas prie krašto jautiesi nejaukiai. O tai tik 10 metrų aukštis. Parasparnis – kita kategorija: iš jo iškristi negali, esi prisirišęs; nukristi jis negali – sklendžia 10 metrų į priekį, vienas – žemyn. Ir parašiutus mes turime, bet jų mūsų kraštuose neprireikia”, – pasakoja muzikantas.

Jis tikina, kad parasparniais susižavėjo išvydęs skraidančio operos solisto Stanislovo Rezgevičiaus nuotraukas. „Man nepatinka uždaros sporto salės su treniruokliais. Ir šiaip esu tinginys. Skraidymas man padeda atsipalaiduoti ir pamažu tai užėmė visą mano laisvalaikį. Jei anksčiau sakydavo: paklausyk, ką žmogus kalba, tas ir jo širdyje. Šiais laikais galima ir nekalbėti: pažiūrėk, kas žmogaus socialiniame profilyje internete, ir žinosi, ką jis veikia. Mano socialinės paskyros pilnos medžiagos apie skraidymą”, – išduoda parasparnių entuziastas. 

Irmantas Pazdrazdys.  Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

I. Pazdrazdys sako nesantis didelis ekstremalas ir dažniausiai kylantis į dangų Karklėje ar Smiltynės kopose pučiant 6 metrų per sekundę vėjui. „Yra tekę pakilti ir į 800 metrų aukštį su troso pagalba (vilktuvu) parasparnį užtempus prieš vėją. O kai vėjas ramesnis, motoriukas ant nugaros – ir į apžvalginį skrydį po apylinkes. Esu fanatiškai pasinėręs į savo pomėgį ir laukiu palankaus oro, kaip tie jūreiviai laukia savo reiso. Deja, tas tinkamas oras pasitaiko retai”, – sako muzikantas. 

Leave a Reply