„Début”: šypsenų laikmetis. O kaip iš tikrųjų?

Šokio teatras „Judesio erdvė” kovo pabaigoje uostamiesčiui pristatė šokio ir judesio spektaklį „Début”. Premjeros anonse spektaklio kūrėjai sau ir žiūrovams kėlė daugybę klausimų: kokia yra meilė sau ir meilė kitam? Kaip išgirsti save? Kaip jausmai mus keičia ir kaip mes keičiam savo gyvenimą? Choreografė ir spektaklio režisierė Elinga Serapinaitė bei šokėjai ir aktoriai Domas Šiaulytis ir Laura Geraščenko atvirai pasakoja apie nelengvus vidinius išgyvenimus, kurie ir padėjo sukurti šį jautrų, kontrastingą bei giliau į save pažvelgti verčiantį darbą.

Debut1

Šokio ir judesio spektaklis „Début“. M.pixel / Egidijaus Zavadzkio nuotr.

Kodėl šiam spektakliui pasirinkote būtent violončelės ir akordeono muziką?

E. Serapinaitė: Tai mano „vidiniai” instrumentai. Jie abu labai skirtingi ir kartu panašūs – ypač stiprūs. Šių dviejų instrumentų kuriama muzika priverčia klausytoją išgyventi įvairius bei labai kontrastingus jausmus.

Kokios asmeninės patirtys nulėmė šio spektaklio dramaturgiją?

E. Serapinaitė: Įkvėpimo sėmėmės iš savo asmeninių patirčių, gyvenimo įvykių, vidinių jausmų, „pirmųjų kartų” prisiminimų, kai sutikome savo antrąsias puses ar geriausius draugus. Aišku, dramaturgiją pakreipėme truputį kita linkme tam, kad atsirastų drama ir pagrindinis įvykis.

Kodėl ir kaip kilo mintis statyti šokio spektaklį tokia sudėtinga tema?

E. Serapinaitė: Spektaklio idėja prasidėjo tiesiog nuo vaizdinių galvoje vasaros pabaigoje. Be abejo, per laiką daug kas pakito, tačiau visą tai analizuojant nuolatos galvojome apie žmogų: koks jis yra? Tada priėmėme sprendimą, kad šiame spektaklyje daugiau kalbėsime apie moterį, stengdamiesi ją parodyti iš įvairiausių pusių.

Debut3

Šokio ir judesio spektaklis „Début“. M.pixel / Egidijaus Zavadzkio nuotr.

Kaip manote, koks moters paveikslas yra piešiamas šiuolaikinėje mūsų visuomenėje?

E. Serapinaitė: Galbūt visuomenėje susidaręs moters stereotipas: ji – grožio kulto atstovė, turinti būti išvaizdi, tam tikrų kūno matmenų, akių ir plaukų spalvos ir pan., privalo turėti išsilavinimą ir siekti karjeros, išmanyti madą, būti puiki namų šeimininkė, savyje nešioti mergaitę, moterį, tobulą žmoną, mamą ir draugę viename asmenyje, būti pati sau stiprybės šaltinis… O kokia ta moteris yra ir kokią vidinę „aš” nori nešioti? Manau, ir pati moteris mažai apie tai susimąsto.

D. Šiaulytis: Man atrodo, kad dabartinis laikotarpis moterį kuria kaip labai tvirtą sutvėrimą, ji turi būti įvairiapusiška. Moteris nėra tik namų šeimininkė, ji turi daryti karjerą ir panašiai. Ji tarytum tampa vyru. Ir kažkodėl visiškai nebepastebime moters trapumo ir moteriškumo. Juk šių savybių vyrai neturi. Moterys moka daugelį dalykų gyvenime išjausti daug emocingiau. Ir kartais jau susidaro įspūdis, kad moteris negali turėti jokių jausmų.

Kodėl moteriai yra taip svarbu „sutikti” save?

E. Serapinaitė: Apskritai kiekvienam žmogui yra svarbu „susitikti” save. Mes labai mažai apie tai kalbame ir mažai save matome, mažai analizuojame. O jei savęs nebeanalizuojame, pasidarome labai išoriški. Kūrybinės komandos dėka, kurdama šį spektaklį, gilinausi ir į save – kiek daug jausmų, išgyvenimų, prisiminimų turiu, kurie mane padaro „pilnu” žmogumi.

Debut2

„Début“. M.pixel / Egidijaus Zavadzkio nuotr.

L. Geraščenko: Man šis klausimas yra labai aiškus. Mano gyvenimo kelionėje visa tai vyksta šiek tiek atvirkščiai. Pirmasis etapas buvo mergaitė, paskui – mama, ir tik tada atsirado moteris. Ir ši kelionė į moterį vyksta tik dabar. Todėl šis spektaklis mano gyvenime atsirado pačiu laiku.

Šokio spektaklio aprašyme akcentuojate, kad moteris susitinka ne tik su savimi, bet ir su kitu žmogumi. Kokia to žmogaus reikšmė moters gyvenime?

E. Serapinaitė: Tas kitas žmogus, šiuo atveju – vyras, atveria labai daug kelių, naujų pasirinkimų. Tai galimybė moteriai susitikti ir su pačia savimi, išbandyti save, atrasti iš naujo.

L. Geraščenko: Moteriai vyras – labai reikalingas. Jei nebūtų tos antrosios pusės, manau, kad būtų įmanoma gyventi vienai, stiprybę atrasti tiek savyje, tiek kur nors kitur. Tačiau man asmeniškai tada atsiranda toks nevisavertiškumo jausmas. Juk taip jau yra sukurta, kad tie du žmonės yra reikalingi vienas kitam ir jie negali būt atskirai. Man vyras yra atrama, siena, tvirtovė, stiprybė. Ir būtent tada galima varijuoti tuo švelnumu.

D. Šiaulytis: Ir vyras, ir moteris turi abu pradus – vyriškąjį ir moteriškąjį. Todėl būdami kartu jie papildo vienas kitą. Tarpusavio santykiai visada yra ieškojimas.

Kaip manote, ar apie savęs paiešką yra pakankamai kalbama šiuolaikiniame mene?

D. Šiaulytis: Daug spektaklių kalba apie tai – apie tarpusavio nesusikalbėjimą, savęs neatradimą. Kiekvienas spektaklis turi šios temos gyslelę, tačiau gal tai nėra pagrindinė jų mintis. Manau, kad tai yra opi problema. Mes esame labai užsidarę. Bijome net pažiūrėt į save, tada užsidedame kažkokias kaukes tam, kad visuomenėje atrodytumėme gražūs, o viduje priešinamės patys sau.

L. Geraščenko: Net visos šiuolaikinės medijos gyvena savęs fotografavimo, savęs pateikimo tik iš gražiosios pusės, „šypsenų” laikmetyje. O kaip yra iš tikrųjų? O gal žmogus yra ant savižudybės slenksčio? Ar mes išgirstame tai? Todėl reikia drąsos susitikti su savimi, pribręsti iki to momento. Nes nėra paprasta likus vienam atsisukti ir pasižiūrėti į save.

Kokiai auditorijai skirtas šis spektaklis? Ką norite perteikti žiūrovui?

E. Serapinaitė: Tai spektaklis suaugusiems bei paaugliams, kurie jau pradeda mąstyti kitaip, brėžia savo gyvenimo liniją. Gyvenimo etapai suformuoja asmenybę, kuri nuolatos kinta, prisitaiko, maištauja, ieško ir vėl keičiasi. Tačiau jei tu tiki savimi, priimi save – tu gali priimti ir kitą žmogų, lygiai taip pat maištaujantį, besikeičiantį ir ieškantį savęs.

Man, kaip šio spektaklio choreografei ir režisierei, kūrybinis laikotarpis buvo didžiulis augimas, kasdieniai šuoliai laipteliais aukštyn ir žemyn. Labai ačiū visai komandai už pasitikėjimą.

L. Geraščenko: Norėčiau palinkėti žiūrovui stebėti ne tik išorę, bet įžvelgti ir tą vidinę siužeto liniją. Pamėginti suvokti, ką reiškia kiekvienas piršto virptelėjimas. Nes jis tikrai reiškia.

Debut4

„Début“. M.pixel / Egidijaus Zavadzkio nuotr.

Šokio teatro „Judesio erdvė” spektaklis „Début”:

Choreografė ir režisierė – Elinga Serapinaitė.
Šokėjai / aktoriai: Laura Geraščenko, Elinga Serapinaitė, Domas Šiaulytis.
Muzika: Vadims Karnickis, Audra Smilgė.

2019 m. balandžio 27 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje. Trukmė: 45 min. Bilietai: https://tickets.paysera.com

Leave a Reply