Žiūrėjimas į save pro langą

Klaipėdoje gyvenanti menininkė Ingrida Mockutė-Pocienė jau kuris laikas savo kūrybai renkasi moters identiteto temą. Kol kas labiausiai ją domina tos apibrėžtys, kurios siejasi su žmogaus kūniškumo ir lytiškumo jungtimis. 2021 m. birželio 19 d. Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje I. Mockutė-Pocienė surengė performansą „Moteris – Mūza – Medūza“ (vokalas – Irena Upė, videoįrašo autorius – Edmundas Lukminas). Dešimties minučių trukmės vyksme per savo kūną, jo santykį su erdve ir garsu autorė tyrinėjo esminius moteriškumo apraiškų momentus – jų įgijimą, kaitą ir praradimą.

Kada atsiranda noras pamatyti save iš šalies, permąstyti savo – ne tik kaip individo, bet ir kaip asmenybės ar tam tikros sociumo dalies – egzistavimą? Ir koks vaidmuo visame tame tenka kūnui? Mes visi – skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių ir visuomeninių padėčių atstovai – esame kūniški. Tačiau skiriamės savo lytiškumu. Galime rinktis pareigas, kasdien įkūnyti vis kitus vaidmenis, susikurti vienokius ar kitokius įvaizdžius, bet lytis užprogramuojama žymiai anksčiau ir įprastu atveju lieka nepakitusi visą gyvenimą. Gimdami gauname ne tik lytį, kartu su ja įgyjamos (tiksliau – paveldimos) ir visuomeninės sampratos apie ją. Gimęs iš karto esi priskiriamas tam tikrai žmonių kategorijai su jai būdingais bruožais, deramais ir nederamais elgsenos modeliais, laisvėmis, apribojimais ir t. t. Net ir apeinant fiziologinius skirtumus, akivaizdu, kad moterų ir vyrų gyvenimams visuomenė iš anksto yra numačiusi skirtingas paskirtis. Būtų sudėtinga paneigti, kad lytiškumas užprogramuoja žmonių elgseną, daugiau ar mažiau nulemia ir jų pasirinkimus.

Tema, kurią imasi nagrinėti Ingrida, ne tik meno, bet ir kituose kontekstuose analizuojama seniai. Kadangi ji apima gana daug aspektų, sunku neklaidžioti, iš karto surasti stabilius orientyrus ir vienareikšmiškai atsakyti bent į dalį klausimų. Remtis vien feminizmo idėjomis čia, ko gero, irgi nepakanka. Kaip ir neįmanoma visiškai apeiti socialinių, politinių ir netgi ekonominių kontekstų, skatinančių moteris vis dar kovoti už lygias teises. Ypač dabar, kai prieš kelerius metus pasaulio ramybę sudrumstė #MeToo judėjimas, o Lietuvoje kaip niekad aktyviai diskutuojama apie Stambulo konvencijos ratifikavimą. Panašu, kad Ingridai visa tai aktualu tiek, kiek tai reikalinga šiandieninio moters paveikslo fonui. Jau iš pat pradžių aišku, kad autorė nesiima formuluoti nei ryškesnių deklaracijų, nei suabsoliutintų teiginių. Ji moteriškumą matuojasi savo kūnu, per asmenines patirtis. Kita vertus, nors ir subjektyvizuoja temą, kalbėdama apie save ji nevengia teiginių abstrahavimo. Naudoja sociumui pažįstamą simboliką ir taip asmenines patirtis universalizuoja iki bendrų visoms moterims. Tai tik paliudija, kad gimdamas žmogus atsineša lyties priedermę. Kalbėdamas apie save per kūniškumo, lytiškumo ženklus neišvengiamai tampi savo lyties atstovu, nesvarbu, kuriai jos daliai norėtum būti priskirtas – su būdingais ar nebūdingais bruožais.

Pasirinkdama maldos namus, viena vertus, autorė suteikia savo veiksmui sakralinėms apeigoms būdingo iškilmingumo. Kita vertus, šioji bažnyčia neveikianti, sunykusi. Ir dėl avarinės jos būklės tik iš dalies kaltos gamtos stichijos. Žymiai didesnę žalą jai padarė žmonės, per daugybę metų išdraskę ją po gabalėlį. Ar tai neįrodo, kad nėra nepajudinamų tiesų ir esame linkę naikinti tai, ką kažkada sukūrėme? Kaip ir autorė, nesiimu to nei smerkti, nei teisinti. Tenoriu konstatuoti faktą, kad kaita įmanoma beveik visose srityse, nepaisant to, kiek tai yra sakralu. Stebėtina, kad bažnyčios būklė tądien netrikdė, jos liekanos nestokojo gyvybės. Stulbinamą apšvietimo efektą pasiūlė pati gamta – pro visas jos ertmes skverbėsi saulės spinduliai. O palubėje, kurdamos įžanginį garsinį foną, siuvo kregždės. Netikėtas žmonių įsibrovimas į dabar jau jų valdas kėlė paukščiams pagrįstą nerimą. Ko gero, tai persidavė ir žiūrovams, nes pažįstamas kregždžių čiulbėjimas šįkart neatrodė jaukiai.

Paprastai savo pranešimus formuodama per svetimus kūnus (dažniausiai – fotografijoje), autorė šįkart pasitelkė savąjį kūną. Vienu metu suteikdama jam ir vyriškų, ir moteriškų išorinių bruožų, tarsi sukūrė hibridinį personažą, nuolat balansuojantį tarp skirtingų polių. Priklausomai nuo jos veiksmų, įtaiga persisverdavo tai į masculus, tai į femina pusę, taip ir neleidžiant iki galo apsispręsti, kas stovi priešais – vyras ar moteris. Negi, kad taptum vyru, užtenka apsirengti vyrišku kostiumu, apsimauti vyriškus batus ir atlikti tradiciškai vyrui priskiriamą veiksmą – įkalti vinį? Autorę čia būtų galima apkaltinti šablonišku vyriškumo įvaizdinimu ir įkyrėjusių stereotipų naudojimu, jeigu į tokį tipažą ji nebūtų įpynusi bene ryškiausio moteriškumo ženklo – grožio, žavėjimo, viliojimo simbolio – ilgų plaukų. Tokiu būdu jos personažas nuo pat pradžių tarsi suskyla į dvi dalis ir pradeda konfrontuoti pats su savimi. Tartum neapsisprendžia, kiek jame erdvės priklauso moteriai ir kiek – vyrui. Ir čia natūraliai mezgasi diskusija apie priskirtus ir pasirenkamus vaidmenis. Apie ribų reliatyvumą, kriterijų kaitą, nuomonių skirtybes, laisves ir pareigas. Šios temos organiškai siejasi su pačia autore – menininke, mama, žmona, dukra, piliete.

Ir net tada, kai Ingrida galop nusprendžia nusimesti paskutinius moteriškumo likučius ir nusikerpa plaukus, taip tarsi suteikdama teisę jos išorę galutinai užvaldyti vyriškumui, laukta masculus pergalė prieš femina neįvyksta. Procesas atrodo kankinantis ne tik dėl dramatiškų Irenos Upės vokalinių interpretacijų. Užsitęsęs plaukų kirpimas atšipusiomis žirklėmis panašus į sunkų moteriškumo atsisakymą. Kuo tampa plaukai, atskirti nuo kūno, ir kuo tampa žmogus, atskirtas nuo savo plaukų? Ar nusikirpus plaukus įmanoma nusikratyti įgytų patirčių, įsipareigojimų, apsivalyti nuo beprasmės buities? Plaukams priskiriama daug reikšmių, bet tos pačios reikšmės moterų ir vyrų atveju vėlgi reiškia skirtingus dalykus. Panašu, kad viskas yra tik susitarimas. Drabužiai, kuriuos vilki vyrai ir moterys, įsipareigojimai ir darbai, kuriais jie bando dalintis. Mūsų gyvenimai – susitarimai, kurių vieni laikosi, kiti linkę ignoruoti, o treti jiems priešinasi, tokiu būdu tarsi įgydami pranašumą kitų atžvilgiu. Tik ar nors vieni iš jų yra teisūs?

Ingrida nesiima to spręsti. Lydima Irenos Upės balso ir kregždžių čiulbėjimo lyg ir lengvai slysta pasakojimo paviršiumi. Tačiau tame lengvume egzistuoja kažkas žeidžiančio. Negiliai, bet skausmingai. Kai pagaliau nukirptus savo plaukus ji pakabina ant vinies, nugara išduoda nuovargį ir palengvėjimą. Tie judesiai tokie natūralūs, lyg moteris pagaliau būtų baigusi namų ruošą ir beliktų nusiplauti rankas. Bet tada, kai ji atrodo susitaikiusi ir paskutiniai moteriškumo pėdsakai užglaistyti, pradeda nusirenginėti. Gana skubriai, bet rūpestingai dėlioja kostiumą ant kėdės atkaltės. Tikslas tampa aiškus tik po kelių minučių. Nusimetami vyriški rūbai nėra išsižadėjimas, tai – mainai. Todėl ji ryžtingai, nedvejodama nužingsniuoja link suknelės, visą tą laiką kabėjusios ant stulpo, ir įgudusiais judesiais ją apsivelka. Lygiai taip pat vikriai juodus aulinius iškeičia į aukštakulnius. Naujai įgytas apdaras tampa savotiška prarastų plaukų kompensacija, sugrįžimu į ką tik laisvanoriškai išsižadėtą moteriškumą. Nors dabar jau viskas yra kitaip.

Žaisdama įprastais moters ir vyro įvaizdžiais, Ingrida bando išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų esame tuo, kuo save vaizduojame. Ir kaip toli galima nuo savęs pabėgti, jeigu tai iš viso yra įmanoma. Ne visi esame pasirengę pažvelgti į save iš šalies. Turbūt tik dėl to, kad ne visiems to reikia. Žiūrėjimas suteikia galimybę matyti, matymas – išsiaiškinti, o aiškinimasis – suprasti. Tokia sąvokų grandinė galėtų būti tęsiama. Bet autorė ją užbaigia lygiai taip pat, kaip ir pradėjo – staiga (iš)eidama. Taip, kaip nutiks mums visiems, nepaisant visų mūsų panašumų ir skirtumų.