Vladislavas Adelkhanovas: įvairiose šalyse grojęs smuikininkas išsirinko Klaipėdą

2020-ųjų rudenį, sėkmingai praėjęs atranką, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre smuiku groti pradėjo Vladislavas Adelkhanovas (Vladislav Adelkhanov). Tai Sakartvelo ir Didžiosios Britanijos pilietybes turintis profesionalas, garsaus Ukrainos kompozitoriaus proanūkis, 1990-aisiais dirbęs koncertmeisterio padėjėju garsiame kameriniame orkestre „Maskvos virtuozai”. Dar būdamas studentas bei dirbdamas korepetitoriumi V. Adelkhanovas smuiko meno paslapčių mokė garsaus smuikininko Leonido Kogano anūką Dmitrijų Koganą, vėliau taip pat tapusį žinomu smuikininku.

Vladislavas Adelkhanovas. Vytauto Petriko nuotr.
Vladislavas Adelkhanovas. Vytauto Petriko nuotr.

Kaip pradėjote dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Pernai gruodį gavau kvietimą dirbti koncertmeisteriu keliose Klaipėdos kamerinio orkestro programose. Taigi šių metų sausį pirmą kartą atvykau į Klaipėdą. Šiek tiek susipažinau su miestu, susiradau draugų. Pasibaigus sutarčiai išvykau į Bulgariją, kur anksčiau mokiau smuiko nacionalinėje muzikos mokykloje, Sofijos mieste. Kaip tikriausiai atsimenate, pavasarį ir vasaros pradžioje karantinas kėlė nerimą ne tik muzikos pasauliui, bet ir visai visuomenei. Taip buvo ir Bulgarijoje. Koncertų salės, orkestrai, mokymo įstaigos – viskas buvo uždaryta. Liepos mėnesį sužinojau, kad Muzikinis teatras skelbia konkursą, nes ieško orkestro smuikininko. Klaipėda ir visa šalis man buvo palikusi gerą įspūdį, tad nutariau kandidatuoti. Rugpjūčio mėnesį iš Bulgarijos persikėliau į Lietuvą, sėkmingai sugrojau privalomą konkursinę programą bei buvau priimtas į Muzikinio teatro orkestrą. Atrodo, kad taip mano gyvenime ir turėjo nutikti. Prieš tai tik retkarčiais grodavau teatro spektakliuose,  nesvarbu, ar tai būtų operos, ar dramos spektakliai su muzikine palyda. Bet mano prosenelis Semionas Steinbergas (1887–1955), kurio niekada nebuvau sutikęs, buvo Ukrainos kompozitorius, dirigentas, dirbęs muzikos vadovu Ukrainos valstybiniame žydų teatre. Dirbdamas Muzikiniame teatre tarsi pagerbiu jo atminimą.

Kaip jums patinka mūsų teatro repertuaras?

Mano nuomone, Muzikinio teatro repertuaras įvairus, tinkantis skirtingų pomėgių ir poreikių publikai. Orkestras groja klasikinius šedevrus, tokius kaip W. A. Mozarto opera „Don Žuanas”, ir lengvesnius, linksmesnius pastatymus, pavyzdžiui, Jacques’o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare”. Man patinka tai, kad repertuare nuolat pristatomi nacionalinių kompozitorių kūriniai, kaip talentingiausio meistro Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė”. Netrukus bus pastatytas puikus Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta”, kurio muzika jau seniai pripažinta visame pasaulyje. Be pagrindinio teatro repertuaro, Muzikinio teatro orkestras turi tradiciją rengti kamerinės muzikos koncertus. Kadangi šiuo metu mieste nėra daugiau simfoninių orkestrų, kurie galėtų dovanoti orkestrinės didžiųjų kompozitorių literatūros pavyzdžių, mūsų orkestras imasi šios atsakomybės. Taip jis atlieka savotišką švietimo misiją. Tai Muzikinio teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio nuopelnas. Manau, man ir kolegoms pasisekė, kad jis yra orkestro vadovas. Rudenį su kolegomis atlikome Ludwigo van Beethoveno Šeštąją (Pastoralinę) simfoniją. Mane sujaudino ir įkvėpė tai, kaip maestro T. Ambrozaitis dirigavo šią muziką. Tokie šedevrai atskleidžia, ko vertas konkretus muzikantas. Iš vos pastebimų detalių, esančių T. Ambrozaičio interpretacijoje, galima pajausti, kad dirigentas atstovauja Europos tradicijoms, tikrajai mokyklai, kurią taip svarbu išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

Jūs turite dvigubą pilietybę?

Gimiau ir augau Gruzijoje, Tbilisio mieste, daugiatautėje šeimoje. Mano šeima kalbėjo gruzinų, armėnų kalbomis, bet daugiausiai bendravo rusų kalba. Mano motinos, kuri pagal tautybę yra pusiau armėnė, ketvirtadalis gruzinė ir ketvirtadalis rusė, giminių likimas buvo daugmaž pasisekęs, kiek tai buvo įmanoma bolševikų valdymo laikotarpiu. Mano tėvo, pusiau žydo, pusiau armėno, giminaičių, ir ypač mano senelių, likimas buvo sunkesnis. Abu jie, mano močiutė ir senelis, 1940-aisiais buvo ištremti į Gulagą dėl išgalvotų nesąžiningų kaltinimų, kaip dažnai tuo metu nutikdavo. Tremtyje Rusijos šiaurėje jie ir susitiko: jis iš Ukrainos, ji – iš Gruzijos. Jie įsimylėjo ir sukūrė šeimą. Mano močiutė mirė tremtyje, o senelis toliau buvo kalinamas. Laimei, mano tėvą ir jo brolį teta iš motinos pusės paėmė į Tbilisį. Tada, 1950-ųjų pradžioje, antisemitinės nuotaikos buvo stiprios, todėl teta, norėdama palengvinti vaikų dalią, nusprendė pakeisti žydiškas pavardes ir net tėvavardžius (mano atveju Naum) į savo pavardę. Beje, šeima nuo manęs ilgai slėpė, kad mano tėvas yra pusiau žydas. Tačiau būdamas suaugęs nusprendžiau pakeisti pavardę į tikrąją. Nuėjau į archyvą, pasiėmiau dokumentus ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje gavau dar vieną pasą su pavarde „Steinberg”. Ši pavardė vis dar yra mano Sakartvelo pase. Bet turiu ir Jungtinės Karalystės pasą, kurį gavau vėliau, nes dvylika metų gyvenau ir dirbau Škotijoje bei Anglijoje. Ir kadangi mano britiška istorija prasidėjo dar 1990-ųjų viduryje, o daugumoje dokumentų buvau įrašytas pavarde Adelkhanov, kai gavau Jungtinės Karalystės pasą, nereikalavau keisti pavardės, kad tik neprailginčiau šio proceso. Be to, dauguma vaikystėje ir jaunystėje sutiktų žmonių mane žino kaip Adelkhanovą, tad man taip patogiau.

„Rudenį su kolegomis atlikome L. van Beethoveno Šeštąją (Pastoralinę) simfoniją. Mane sujaudino ir įkvėpė tai, kaip maestro T. Ambrozaitis dirigavo šią muziką“, – sako V. Adelkhanovas. Olesios Kasabovos nuotr.
„Rudenį su kolegomis atlikome L. van Beethoveno Šeštąją (Pastoralinę) simfoniją. Mane sujaudino ir įkvėpė tai, kaip maestro T. Ambrozaitis dirigavo šią muziką“, – sako V. Adelkhanovas. Olesios Kasabovos nuotr.

Grojate smuiku. Ar tai jūsų mėgstamiausias instrumentas?

Esu kilęs iš muzikų šeimos. Kaip minėjau, mano prosenelis iš tėvo pusės buvo kompozitorius. Iš motinos pusės mano prosenelė buvo smuikininkė, mano močiutė – pianistė, mama – taip pat smuikininkė. Todėl tai, kad vaikystėje pradėjau groti, buvo natūralu. Kita vertus, vaikystėje man tai neteikė malonumo. Man labiau patiko skaityti istorines ar grožines knygas, žaisti futbolą. Rimtai mokiausi matematikos ir dalyvavau matematikos olimpiadose. Šie pomėgiai man pavykdavo lengviau, bet šeima reikalavo, kad ir toliau gročiau jiems koncertus, ir tuo metu, kai reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau: mokytis bendrojo lavinimo mokykloje ar stoti į muzikos mokyklą, manęs neklausę, padavė dokumentus į muzikos mokyklą. Taip tapau muzikantu.

Dabar suprantu, kad turėjau tipišką vunderkindo vaikystę. Tai nebuvo lengva ir aš niekam to nelinkėčiau. Man atrodo, kad būtina atidžiau įsiklausyti į vaikų norus, leisti jiems bandyti skirtingus dalykus, o vėliau sudaryti galimybes rinktis tai, kas jiems labiausiai patinka. Nors dabar jau nesigailiu, kad tapau muzikantu. Muzika – stebuklingas pasaulis, į kurį pasinerdamas praturtini sielą. Tai gali tapti džiaugsmo ar net gydymo šaltiniu. Kartais, kai būna bloga nuotaika, pradedu groti, o ta ar kita muzikinė frazė įsiskverbia į širdį ir suteikia paguodos, palengvėjimo arba pažadina laikinai prisnūdusį pasitikėjimą savimi. Tokiais atvejais jaučiuosi dėkingas likimui, kad galiu pats kurti muzikinius garsus…

Ar reikia daug praktikuotis norint gerai groti?

Manoma, kad norint tapti bet kokios srities profesionalu, mokymams reikia skirti 10 000 valandų. Jei užsiėmimai vyks po dvi valandas per dieną, pridėjus atostogas, tai užtruks 15 metų. Gana solidus laikotarpis. Manau, kad tai gana realus scenarijus žmogui, nusprendusiam tapti muzikantu. Norint išlaikyti formą ir tobulėti, orkestro muzikantui, be repeticijų, reikia individualių kasdienių praktikų bent vieną ar dvi valandas per dieną. Jei kalbėtume apie kamerinio muzikanto ar solisto karjerą, tai reikalauja dar daugiau pastangų. Vidutiniškai toks muzikantas groja 4–6 valandas per dieną. Ir prašau netikėkite tais muzikantais, kurie sako, kad nelabai repetuoja. Jie nesako tiesos. Neįmanoma koncertuoti, gerai groti ir repetuoti mažiau nei 4 valandas per dieną. Abiem atvejais, tiek orkestro muzikanto, tiek solisto, mes susiduriame su labai rimtu darbu. Juk grojimas muzikos instrumentu reikalauja ne tik protinių ir emocinių pastangų, bet ir sunkaus fizinio darbo. Po intensyvios penkių valandų praktikos kartais muzikantas jaučiasi tarsi nubėgęs maratoną. Noriu, kad muzikos mylėtojai apie tai žinotų.

Beje, mokytojas turi didelę reikšmę formuojant muzikantą: nuo jo priklauso, kaip mokinys vystysis tiek intelektualiai, tiek techniškai, įskaitant ir klasėje. Galite mokytis šešias valandas per dieną, bet jei jūsų gyvenime nėra žmogaus, kuris savo pavyzdžiu prisidėtų prie jūsų tobulėjimo, pažanga gali būti minimali, o kartais studentas, neturėdamas geros profesinės bazės, tiesiog regresuos. Ir atvirkščiai, jautrus ir išmanantis pedagogas gali įkvėpti mokinį nuosekliai ir sėkmingai tobulinti savo grojimą.

Vladislavas Adelkhanovas. Asmeninio albumo nuotr.
Vladislavas Adelkhanovas. Asmeninio albumo nuotr.

Ką veikėte iki atvykimo į Klaipėdą?

Paskutinius trejus su puse metų mokiau groti smuiku Bulgarijoje. Man patinka mokyti net labiau nei groti pačiam. Kai dar buvau konservatorijos pirmakursis, mano profesorė paklausė, ar noriu uždirbti šiek tiek pinigų, o sulaukusi teigiamo atsakymo, pasiūlė man tapti vieno muzikalaus berniuko korepetitoriumi. Du kartus per savaitę eidavau į jo namus ir padėdavau mokytis groti smuiku. Mano auklėtinis buvo Dmitrijus Koganas, garsaus smuikininko Leonido Kogano anūkas. Dimos tėvas taip pat buvo smuikininkas, kurį groti smuiku išmokė mano profesorė. Taip papuoliau į šią nuostabią šeimą. Tada man svarbiausia buvo užsidirbti pinigų, tad tik vėliau supratau, kokia garbė man teko. Metus mokiau D. Koganą ir, matyt, man gerai sekėsi, nes kitu mano mokiniu tapo žinomo kompozitoriaus Aleksandro Žurbino sūnus Liova Žurbinas. Jaunystėje, baigęs konservatoriją, aš daugiau grojau, o daugiau dėstyti pradėjau būdamas trisdešimties metų Škotijoje, kai iš pradžių mokykloje, o paskui universitete gavau mokytojo vietą. Dirbau ten penkerius metus.

Iš muzikanto veiklos labiausiai įsiminė, kad dar 1990-aisiais dirbau koncertmeisterio padėjėju garsiame kameriniame orkestre „Maskvos virtuozai”, jo pirmoje sudėtyje. Tuo metu šis orkestras rezidavo Ispanijoje ir gastroliavo po įvairias šalis. Tai buvo labai įdomi darbo vieta. Vėliau, jau gyvendamas Škotijoje, dirbau koncertmeisteriu keliuose orkestruose. Tačiau 2005 metais nusprendžiau kuriam laikui palikti muzikinę karjerą ir labiau rūpintis savo sveikata. Tiesiog ilgai sirgau depresija. Ačiū Dievui, šis mano gyvenimo laikotarpis jau praeityje ir pastaruosius dvejus metus gyvenu tarsi jausdamas palaiminimą.

Jaunieji Lietuvos muzikantai stengiasi išvykti į užsienį, o jūs, atvirkščiai, – atvykote pas mus iš užsienio. Kas jus motyvavo? 

Tendencija išvykti į užsienį vyrauja daugumoje Rytų Europos šalių, kaip ir Lietuvoje. Teigiamai vertinu jaunimo norą išvykti ir kurį laiką mokytis, gyventi Vakarų Europoje. Liūdniausia tai, kad daugelis jaunų žmonių nori ten likti visam. Taip daug aktyvių, talentingų jaunuolių palieka mūsų šalis ir negrįžta. Manau, kad tam yra kelios priežastys. Nevardinsiu, sakysiu tik tiek, kad suprantu šiuos žmones. Pajuokausiu, kad grįžęs, nors dar ne į savo šalį – Sakartvelą, bet į Lietuvą, galiu truputį šį nutekėjimą kompensuoti. Prisipažįstu, kad seniai esu Rytų Europos, buvusių sovietų okupuotų šalių, kurios prieš 30 metų atgavo nepriklausomybę, patriotas. Man svarbu, kad mūsų šalių visuomenės vystytųsi, kad jų gyvenimo lygis kiltų. Nepamirškite, kad 30 metų pagal istorinio proceso standartus – labai trumpas laikas. Bet mes jau tiek pasiekėme. Be abejo, mūsų šalims reikia ir tų specialistų, kurie išvyko į užsienį ir dabar ten dirba. Deja, negalime suteikti jiems tokio gyvenimo lygio, prie kurio jie pripratę. Taigi reikia auginti naujus talentus. Ir aš manau, kad laikas nuo laiko atsiras tokių idealistų kaip aš, kurie grįš paprasčiausiai dėl to, kad nori čia būti naudingi.

Papasakokite apie savo kūrybinius planus Klaipėdoje.

Svarbiausias mano planas – toliau dirbti Muzikiniame teatre. Esu labai dėkingas ir sujaudintas Muzikinio teatro pasitikėjimo manimi. Supratau, kad jie vertina mano darbą.

Taip pat planuoju koncertus ir, žinoma, noriu dėstyti. Studentai stengiasi išvykti iš Klaipėdos į sostinę arba užsienį, todėl smuikininkų čia liko labai nedaug. Turime pakeisti šią tendenciją. Būtina, kad jaunimas liktų Klaipėdoje, kad jiems nereikėtų kur nors vykti norint mokytis, nes tai atneša papildomas materialines sąnaudas ir nuovargį. Būsiu laimingas galėdamas padėti.

Labai noriu išmokti kalbėti lietuviškai. Aš, deja, neturiu talento kalboms, todėl turėsiu įdėti daug pastangų, kad išmokčiau kalbėti tiek, jog galėčiau visavertiškai bendrauti. Stengsiuosi iš visų jėgų. Toks mano minimalus planas ateinantiems dvejiems metams.

Kadangi mūsų interviu vyksta šventinėmis dienomis, leiskite man palinkėti skaitytojams ir klausytojams visko, kas geriausia. Ir nesvarbu, ką švęstume kiekvienas iš mūsų – Chanuką, Kalėdas ar  tiesiog Naujuosius metus. Išeinantys metai buvo sunkūs, bet mane įkvėpė tai, kaip lietuviai šį laiką išgyveno – susitelkę, drausmingi ir drąsūs. Mano būsto langai žiūri į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, o jos išvaizda man kiekvieną dieną primena apie šios tautos žmonių dvasią, kurie net sovietmečiu sugebėjo užtikrinti, kad šventykla išliktų. Visiems mums linkiu, kad kiti metai mums atneštų daug laimingų akimirkų.

Parašykite komentarą