Širdį veriančiame koncerte – Larion Diakov ir Farshad Abbasabadi muzikiniai paveikslai už laisvę

Kaip prisiminti garsą? Kaip pajusti laisvę? Į šiuos klausimus per savo koncertą Klaipėdos bare „Herkus Kantas“ mums atsakė alto virtuozas, atlikėjas ir kompozitorius Larion Diakov (Klaipėda-Kaliningradas) bei baritonas, kompozitorius ir persiškojo Ney atlikėjas Farshad Abbasabadi iš Irano.

Farshad Abbasabadi ir Larion Diakov. Doros Žibaitės nuotr.
Farshad Abbasabadi ir Larion Diakov. Doros Žibaitės nuotr.

Jų pasirodymas vyko vėlų 2022 m. gruodžio 2 d. vakarą, už lango spaudžiant minusui, o grindiniui lauke jau pasiklojus slidžia ledo plėvele. Viduje taip pat šalo nosys, žmonės sėdėjo su paltais, tačiau nepaisant to, aplinka buvo jauki ir sava – sendintos dekoracijos, meniškos instaliacijos, nenušlifuotos sienos, akustiška erdvė suteikia „Herkui Kantui“ žavesio ir alternatyvios vietos jausmą. Nedidelis būrelis susirinkusiųjų tyliai šnekučiavosi  tarpusavyje, šen bei ten binzeno šuo ir visi atrodė atsipalaidavę.

Geresnių sąlygų nei žiema, baro aplinka ir ten susirinkę žmonės būtent šiam koncertui negalėjai rasti. Pasijutau lyg Klaipėda būtų didelis kultūrpolis – su pačia geriausia renginių ir vietų pasiūla, tačiau turintis mažo miestelio vibracijas, t. y. su pačia šauniausia auditorija. Juk ir pati muzika – tai vibracija, ar ne?

Ant scenos užlipus Larionui Diakovui, visi pajuto šio žmogaus ramybę, o netrukus – ir kaip banga šluojančią jo muzikos galią. Bendras jausmas, apėmęs mane klausantis jo kūrinių, priminė prieš daugelį metų vykusį klasikinės muzikos koncertą, kuriame man ypač įsiminė estų šiuolaikinės muzikos kompozitoriaus Arvo Pärt, kuriančio minimalizmą, atliktos partitūros. Tačiau L. Diakovas tąvakar pristatė toli gražu ne vien šiuolaikinius kūrinius.

Pasak kompozitoriaus, kurdamas muziką jis bando ją nupiešti kaip paveikslą. Nes kaip kitaip mes prisimename garsą, jeigu ne susiedami jį su kitais savo pojūčiais, šiuo atveju – rega? Ir išties klausydamasi koncerto aš bandžiau savyje įvardyti ne tik jausmą, kuris man tuo metu kilo, tačiau ir įjungti vaizduotę.

Larion Diakov. Doros Žibaitės nuotr.
Larion Diakov. Doros Žibaitės nuotr.

Visas pasirodymas buvo suskirstytas į keturias dalis, kuriose buvo grojama įvairių stilių instrumentinė muzika, o pabaigoje prie Lariono prisijungęs Farshad’as Abbasabadi pademonstravo savo stebuklingą balso galią jausmingai atlikdamas persišką kūrinį. Taip pat jis pūtė senovinę iranietišką fleitą, vadinamą Ney, kuri, pasak Farshad’o, išliko tokia pati kaip prieš tūkstančius metų, Larionas grojo altu – į smuiką panašiu, tačiau kiek didesniu keturstygiu instrumentu, kuriuo išgaunamas žemesnis tembras. Be preparuoto alto, atlikėjas naudojosi vadinamuoju loop station, kuris padeda čia pat vietoje įrašyti garsą ir tada tą pačią akimirką vėl jį panaudoti. Taip vienas muzikantas tapo žmogumi orkestru, visu styginių kvartetu, kuriančiu muziką čia ir dabar.

Pirmoji pasirodymo dalis, pavadinta „Ten, kur šilta“, buvo dedikuota neoklasikinei muzikai ir skendėjo harmonijoje. Išgauti garsai mane nešė per visus keturis metų laikus, į gamtą, miškus ir pievas, veikė raminančiai. Ir kartu jie lyg atidarė veidrodžių pilną sielos kambarį, kuriame aš turėjau pažvelgti į save ir pajusti, kad ramybę kartais plėšo skausmas. Ši muzika buvo be galo jautri bei priminė man režisieriaus Alejandro González Iñárritu filmų, tokių kaip „Babelis“ ir „21 gramas”, garso takelius.

Antroji pasirodymo dalis buvo pavadinta „Banga“. Šioje dalyje muzika buvo labiau eksperimentinė ir alternatyvi. Lyg atlikėjas pasakotų kažkieno tragišką gyvenimo istoriją, kurioje jūra turėjo svarbų vaidmenį. Garsas, atrodė, pulsuoja ir plaka lyg širdis, o natomis sruvena gyvybė. Lyg banga prisiekinėtų meilę krantui. Vaizduotėje man iškilo filmas „Pianinas“, kuriame mistiško vandenyno fone vyko dramatiška meilės istorija.

Trečioji dalis vadinosi „Linksma muzika“. Ji priminė ekspresionistinį paveikslą su ryškiomis spalvomis ir aštriomis linijomis. Ši muzika buvo intensyvi ir chaotiškesnė negu prieš tai grota, kėlė nerimą ir mezgė intrigą.

Farshad Abbasabadi. Doros Žibaitės nuotr.
Farshad Abbasabadi. Doros Žibaitės nuotr.

Galiausiai ketvirtojoje dalyje ant scenos užlipo ir Farshad’as. Larionas yra kilęs iš Rusijos, o Farshad’as – iš Irano, ir kalbėdamiesi jie suprato, kad jiems abiem skauda dėl to, kas šiuo metu vyksta jų gimtinėse. Kad įprasmintų šį skausmą, jiedu kartu atliko porą kūrinių, dedikuotų kovai už laisvę. Farshad’as žiūrovams pasakojo, kad ši muzika kilo iš vienos senoviškos persų poemos apie laisvę, kurioje pasakojama apie žmonių kovą už ją, tačiau galiausiai tie žmonės taip ir nesuprato, ar jie tikrai yra laisvi, ar laisvė – tik melas.

Pirmajame kūrinyje Farshad’as grojo Ney, taigi kartu su Larionu eksperimentiniais dark ambient garsais pasigirdo rytietiški motyvai. Ši muzika buvo slogi, rimta ir liūdna. Ji kalbėjo apie karą ir mirtį, apie tragišką kovą už laisvę. Ji priminė skausmo ir nevilties kupiną šauksmą, paleistą į tyrus.

Koncertas baigėsi nuostabiu atlikėjų kartu atliktu persišku kūriniu, per kurį Farshad’as jausmingai uždainavo savo galingu, širdį veriančiu balsu. Muzikantai atidavė publikai viską, ką turėjo, ir dar daugiau. O juk ne viskas nuo jų ir priklauso. Pasak Lariono, „muzika – tai ne garsai manyje ar tavyje, o tai, kas yra tarp“.

Leave a Reply