Proveržis Kintų muzikos scenoje

Ant Kuršių marių pakrantės įsitaisęs Kintų miestelis ryžtingai skinasi kelią į tarptautinius muzikos vandenis. Ketvirtus metus čia rengiamas Kintų muzikos festivalis šįmet buvo pripažintas aukšto meninio lygio bei reikšmės renginiu ir tapo EFA (Europos festivalių asociacijos) projekto EFFE („Europa festivaliams, festivaliai Europai”) nariu. Tuo pačiu laikotarpiu festivalį organizuojančiai viešajai įstaigai „Kintai Arts” patvirtintas finansavimas tarptautiniam projektui su Islandija įgyvendinti.

Kintų muzikos festivalio kūrėja Audra Juodeškienė (antroje eilėje trečia iš dešinės) su ansamblių NIKO ir „Skark” nariais. Pirmoje eilėje (iš kairės): Viktor Orri Arnason, Aurimas Galvelis, Justas Kulikauskas, Gediminas Gelgotas, Bjarni Frimann, Deividas Dumčius; antroje eilėje: Ieva Raudeliūnaitė, Julia Mogensen, Gudny Gudmundsdottir, Augusta Jusionytė, Audra Juodeškienė, Dalia Simaškaitė, Julija Ivanovaitė. Vaido Juškos nuotr.

Šį pavasarį Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo programos „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas” lėšas gavo vienuolika įvairių sričių meno ir kultūros projektų. Vienas iš jų – „Kintai Arts” projektas „Praeities ir dabarties muzika Lietuvos – Islandijos dialoge”, įgyvendinamas kartu su Islandų kamerinės muzikos festivaliu. Šio projekto rėmuose Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO (Lietuva) ir kvartetas „Skark” (Islandija) sukūrė bendrą šiuolaikinės muzikos kompoziciją, kurią praėjusį mėnesį jau pristatė Kintuose ir Kėdainiuose, o rugpjūčio 14 dieną jos klausysis Islandijos publika. Apie projekto eigą ir bendradarbiavimą su islandais sutiko plačiau papasakoti „Kintai Arts” vadovė Audra Juodeškienė.

Projekto pavadinimas išduoda senosios ir šiuolaikinės muzikos jungties siekį. Papasakokite, kaip ir kodėl to siekiate?

Kurdami Kintų muzikos festivalį susipažinome su minimalistinės klasikinės muzikos atlikėjais, ansambliu NIKO bei kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, kuris yra vienas iš perspektyviausių jaunųjų Lietuvos kompozitorių. Sužinoję apie galimą projektą ėmėme kontempliuoti idėjas ir tikrai labai patiko mintis sukurti kūrinį, sujungiantį šiuolaikinę su praeities muzika – taip lyg ir įvestume klausytoją į istoriją ir atrastume, kokia buvo Islandija bei Lietuva senaisiais laikais ir kaip jos buvo išreikštos per muziką. Kodėl gi tos abi mažytės valstybės tokios stiprios savo dvasia, kokios jų vertybės, koks pradinis gamtinis „užtaisas” jas atvedė iki šių dienų? Pasirinkome tą drąsos akto – mūsų Nepriklausomybės pripažinimo – pašlovinimą per muzikos samplaiką, per krašto pažinimą muzikos kalba.

Projektą įgyvendinate kartu su Islandų kamerinės muzikos festivaliu. Kaip radote šį partnerį ir kodėl būtent jį pasirinkote? Kokią matote tarptautinio bendradarbiavimo su Islandija naudą?

Pasirinkome Islandiją, nes projekto apibrėžimo kriterijai sufleravo tą mintį (konkurso sąlygose buvo reikalavimas projektą įgyvendinti kartu su kultūrine įstaiga iš Norvegijos, Islandijos arba Lichtenšteino. – Autor. past.). Mes mažai žinome apie Islandiją, jos kultūrą, buitį, papročius, nūdieną. Tos mažytės šalies drąsa nustebino dar labiau, jau susipažinus su jos muzikantais, pabendravus, padiskutavus apie politiką, realijas, o labiausiai – istoriją. Tie žmonės pasižymi begaline pirmaprade jėga, gyvybingumu, smalsumu ir prisitaikymu prie atšiaurių sąlygų visomis prasmėmis. Norėjosi juos labiau pažinti, juolab kad ir mes gyvename prie vandenų, nors ir ne tokių didelių. Dalyvauti tokiame projekte yra labai prasminga tautų pažinimo prasme, ypač jauniems muzikantams – kūrėjams, kurie keičiasi idėjomis, darbo metodais, muzikavimo kartu džiaugsmu, patirtimi bei skirtumais.

Bendrai muzikinei kompozicijai sukurti ir atlikti suvedėte NIKO ir „Skark” ansamblius. Kodėl būtent juos? Kuo savitas jų bendras muzikinis kūrinys?

Abu šie kolektyvai turi daug panašaus, nes dalyvauja įvairiuose nestandartiniuose muzikiniuose projektuose ir festivaliuose, taip pat muzikuoja kiekvienas individualiai. Kvartetas „Skark” itin aktyviai dalyvauja ir organizuoja socialinius projektus, koncertuoja įvairioms socialinėms žmonių grupėms: vaikams, seneliams, neįgaliesiems. Ansamblis NIKO, kaip ir islandų kolektyvas, dažnai pasirodo netradicinėse erdvėse, groja įvairiai publikai bei įsitraukia į socialinius ir edukacinius projektus. Tai ansambliai, grojantys Europos didmiesčiuose, ieškantys savito išraiškingo stiliaus, atliekantys tiek šiuolaikinę garsių kompozitorių muziką, tiek jaunųjų savo tautos kompozitorių, kaip Gedimino Gelgoto arba Viktor Orri Arnason iš Islandijos kūrinius. Jų bendras kūrinys ir apima fragmentus iš tos plačios įvairovės.

Kintų muzikos festivalio akimirka. Vaido Juškos nuotr.

Be gyvų pasirodymų, projekto rėmuose taip pat organizuojate minėtų muzikos kolektyvų ir vaikų iš globos namų kūrybines dirbtuves. Kuo šie užsiėmimai svarbūs ir ką jų metu vaikai sužino?

Mes turime tradiciją kiekvieno festivalio metu daryti kūrybines dirbtuves su vaikais iš vietos muzikos mokyklų. Su jais dirba jaunieji profesionalūs muzikantai, jie perteikia daug savo meno paslapčių, o po to visi kartu surengia koncertus, į kuriuos kviečiame atvykti vaikų namų, sutrikusio intelekto įstaigų vaikus. Jie paprasčiau, organiškiau priima muziką, atliekamą vaikų. Šiuo unikaliu atveju norėjosi, kad vaikai išgirstų islandų atliekamą muziką, liaudies dainas, prisiliestų prie kitos tautos, taip reikšmingos mums, muzikos ir kultūros. Beje, mūsų draugus islandus muzikantus labai sukrėtė faktas, kad tiek daug vaikų atvyko iš vaikų namų. Jie niekaip nesuprato, kodėl jų yra tiek daug, kokios gi priežastys, kad jie neturi tėvų, ir dar daugybe klausimų buvome užversti, kol galų gale Gudný (Gudný Gudmundsdóttir, Islandų kamerinės muzikos festivalio įkūrėja ir vadovė. – Autor. past.) apsiverkė ir nusprendė su šeima aptarti įsivaikinimo iš Lietuvos klausimą. Islandijoje nėra vaikų namų. Štai ir skirtumai. Šiuo atveju abi pusės gavo šį tą naujo.

Pirmieji koncertai Lietuvoje jau įvyko, netrukus juos gyvai išgirsti galės ir islandai festivalio „Cycle Music and Arts Festival” metu. Papasakokite, kas tai per festivalis?

Pirmiausia, tai yra šiuolaikinio meno ir muzikos festivalis. Gudný Gudmundsdóttir, įkūrusi šį festivalį, iš pradžių ėjo įprastiniu keliu, kol po penkerių metų nusprendė sujungti įvairias meno rūšis. Festivalis kasmet suvienija skirtingų disciplinų menininkus ne tik iš Islandijos, bet ir kitų Europos valstybių. Organizatoriai dalyvauti pakviečia tiek jaunus, debiutuojančius artistus, tiek puikiai žinomus savo srities profesionalus. Festivalyje susijungia muzika, vizualieji menai, performansai ir netgi architektūra. Kaip tai atrodo realybėje – greitai pamatysime.

Ką daryti tiems, kurie praleido progą šią vasarą išgirsti Lietuvoje vykusius bendrus NIKO ir „Skark” koncertus? Ar bus prieinamų įrašų ar kitų progų jų pasiklausyti gyvai?

Sukurta kompozicija bus įrašyta į kompaktinį diską ir visi atėję į finalinius koncertus, vyksiančius 2016 metų vasario mėnesį Kintuose (Šilutės rajone), Kėdainiuose bei Vilniaus Rotušėje, galės juos įsigyti bei kartu išgirsti šiuos kūrinius gyvai.

Be šio projekto, įgyvendinate ir daug kitų iniciatyvų, aktyvinančių miestelio gyvenimą. Ar pastebite konkrečius šių projektų sukeliamus pokyčius Kintų bendruomenės kultūriniam, socialiniam gyvenimui? Kaip vertinate Kintų plėtros galimybes ilgesnėje perspektyvoje?

Labai svarbus klausimas, nes, tiesą sakant, visa tai tik dėl to ir darome, kad mano gimtinėje – Kintuose – ir vyktų tie pokyčiai. 2009 metais kartu su sūnumi Laurynu Juodeška įkurtas Amatų ir aktyvaus laisvalaikio centras paskatino giliau pastudijuoti krašto paveldo istoriją; atgaivinę senelio – žvejo ir laivadirbio, pomėgį – meistrystę, pirmieji Lietuvoje gavome Vėtrungių gaminimo Paveldo sertifikatą. Tada gimė ir Kintų kaitų klubas – jėgos aitvarų mokykla, kuriai vadovauja sūnus, turintis ICO trenerio tarptautinius sertifikatus.

Kelyje į muzikos renginių organizavimą buvo ir Klojimo teatro spektakliai. Pamačius, kaip to reikia miestelio žmonėms, palengva tai transformavosi ir peraugo į muzikos festivalį, kuriam gerą postūmį davė pažintis su NIKO ansambliu ir jo vadovu Gediminu Gelgotu. Kintų muzikos festivalis jau skaičiuoja penktus metus, jame aiškiai susiformavo vizija – supažindinti Klaipėdos regiono gyventojus su šiuolaikine akademine muzika. Klausytojai jau pamilo šį festivalį, matome nuolatinį augimą ir „savos” publikos formavimąsi. Labai malonu matyti kasmet vis didėjantį būrį nuolatinių klausytojų, svečių iš užsienio, o labiausiai – Kintuose gyvenančių žmonių savanorišką paramą, šiemet susiformavusį jaunųjų moksleivių-savanorių būrį, vietos verslo įmonių pagalbą paslaugomis, produktais ir savanorišku darbu. Matome ir labai žymų krašto svečių pagausėjimą festivalio metu, kas atneša pridėtinės vertės verslui.

Miestelis tvarkosi, seniūnija visada prisideda puošiant Kintus prieš renginius – kabinamos vėliavos, statomi stendai; močiutės gamina sūrius ir girą, ponios kepa pyragus ir visa tai geranoriškai atnešama muzikantams vaišinti. Visas miestelis dalyvauja festivalyje, Kintai didžiuojasi tuo, kas vyksta. Be abejonės, yra ir infrastruktūros trūkumų, tačiau viską atperka nuostabi gamta, Kuršių marių grožis, galimybė aplankyti Vydūno kultūros centrą, susipažinti su krašto istorija, paplaukioti mariomis ir koncertuoti labai gerą akustiką turinčiose liuteronų evangelikų bažnyčiose, kurios jau skaičiuoja ketvirtą šimtą metų. Kintai išaugino šį festivalį, kaip ir kitas patrauklias vasaros vandens pramogų ir sporto veiklas. Manau, tai ir yra Kintų ateitis – tapti labai patrauklia kurortine vietove, kokia ji yra buvusi praeityje. Svarbiausia – nenuilstamai darbuotis vardan savo gimtojo krašto ateities, siekti, kad jauni žmonės neišvyktų, o atvyktų čia dirbti, gyventi, ilsėtis ir kurti.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės!