Priemonės – paprastos, turinys – ne. Pokalbis su duetu „Soul Moustache”

Vytis Smolskas – talentingas džiazo pianistas, Vytautė Pupšytė – iš Klaipėdos kilusi naujosios kartos džiazo ir alternatyvių žanrų vokalistė. Atskirai jie žinomi iš projektų „Pieno lazeriai”, „Makchu Pikchu”, „Jing’a’ling”, „Jazz island”, o kartu ant scenos jie skamba kaip duetas įmantriu pavadinimu „Soul Moustache” (liet. sielos ūsai). Kodėl ūsai? – ko gero, tai pirmas ir dažniausiai užduodamas abiem muzikantams klausimas.

Ūsai – tai nuoroda į brandų žmogų, kurio suvokimui skirtos jų dainos. Vadovaudamiesi kinų mąstytojo Konfucijaus posakiu, kad „žmogus be ūsų – tai žmogus be sielos”, Vytis ir Vytautė tiria tą ūsuotą ribą, skiriančią tikrąjį tave nuo aplinkos ir žmonių. O svarbiausia – savo kuriamais garsais žadina spalvingas emocijas. Juk apie tai muzika ir yra.

Žiemos šventes vainikavęs gyvo garso koncertu „LRT Opus” studijoje, „Soul Moustache” duetas sausį ilsisi nebent nuo koncertų kartu. Muzikos ir kūrybos pošventiniu laikotarpiu muzikantams netrūksta. Vieną vakarą susitikome pasikalbėti apie visa tai.

Jūsų akims – interviu su Vyčiu ir Vytaute, jūsų sieloms – naujausi garsai iš paskutinio „Soul Moustache” gyvo garso koncerto.

Ar įtemptas buvo jūsų šventinis laikotarpis? Kaip sekasi susigrąžinti fizines ir kūrybines jėgas?

Vytautė: Man gruodžio mėnuo buvo grynai „Soul Moustache” mėnuo. Šventinis mėnuo. Labai daug laiko surijo kūryba. Nors gal taip sakyti neteisinga – tiesiog savo laiku pamaitinom kūrybą. Patys koncertai buvo atsakingi, reikalavo daug susitelkimo. Kitiems projektams pernelyg neišsibarsčiau – tai mane labai džiugina. Man patinka išsikrauti ties tuo dalyku, kuris tuo metu yra maksimaliai svarbus. Paskui ateina toks momentas, kaip per televiziją, kai rodo „pyyyyp”… Tas momentas labai geras emociškai – nurimsta mintys ir tuomet atsiranda vietos kitoms – kūrybinėms mintims. Aš esu šioj stadijoj.
Vytis: Grojame ne vien su „Soul Moustache”, turim begalę įvairių kitų projektų. Buvo ir kūrybinio laiko, o tai reikalauja daug jėgų. Šis laikotarpis tikrai buvo labai įtemptas. Būdas, kaip mes iš to išeinam? Kol kas nelabai išeinam. Sausis taip pat gana užimtas. Arba miegi visą dieną, kaip šiandien… (juokiasi).
Vytautė: Negaliu miegoti visą dieną, tai man – didžiausia kančia!
Vytis: O aš galiu. Tai toks kol kas tas atsipalaidavimas. Vėliau norėtųsi kur nors išvažiuoti atostogų. Dažnai po gruodžio aš sakau, kad nekenčiu muzikos. Reikia laiko…
Vytautė: Sakoma, kad muzikantai yra tie žmonės, kurie mažiausiai dėmesio kreipia į kitus menus. Paprastai dailininkai ar fotografai daug daugiau žino apie muziką, nei mes apie fotografiją. Tai tikrai yra tiesa. Manau, kad toks būdas būtų pats geriausias nušokti nuo muzikos, bet išlikti menuose.

Estetika, intymumas, intelektualumas – tokiais trimis žodžiais apibūdinčiau jūsų muziką. O kas, jūsų manymu, geriausiai apibūdina „Soul Moustache”?

Vytis: Jautrumas.
Vytautė: Mano pirmas žodis buvo jautrumas! Paprastas, žmogiškas gilumas, susimąstymas, skaidrumas.
Vytis: Ramybė. Neramybė. Chaosas.

O šnekant muzikiniais terminais, koks tai žanras? Ar apskritai taikote į konkretų muzikinį stilių?

Vytis: Labai sunku… Šiandien kaip tik žiūrėjau, kas parašyta mūsų „Facebook” puslapyje. Nesuprantu (juokiasi).
Vytautė: Tuo metu reikėjo kažką parašyti. Tai yra nepopuliari populiarioji muzika. Priemonės – paprastos, bet turinys – ne toks jau paprastas…

Pakalbėkime apie „Soul Moustache” filosofiją. Vytaute, esi sakiusi, kad „klausytojui reikia stengtis atsiųsti šilumos, meilės ir įkvėpimo, o jei liūdesio – tai šviesaus”. Ar „Soul Moustache” paletėje tamsios spalvos – tabu?

Vytautė: Man atrodo, čia buvo vienas tų interviu, kai atsakinėji raštu. Turiu ydą rašydama nusisaldinti net iki šleikštulio. Dabar aš ją suprantu. Jei galėčiau atsiimti tuos žodžius atgal, atsiimčiau.
Vytis: Kodėl? Skaidraus liūdesio yra labai daug.
Vytautė: Na, gal ir taip, aš esu prieš tokį požiūrį: tarkim, esu narkomanas, sėdžiu savo skylėj, nesuvirškinu pasaulio, man žmonės nepatinka ir aš noriu tai transliuoti. Aš šito tiesiog negaliu suprasti. Manau, kad muzikantas turi būti labai atsakingas už tai, ką jis transliuoja žmonėms. Kokia tuomet yra nauda iš tokios muzikos?
Vytis: Labai pritariu Vytautei. Tu negali savo demonų atiduoti žmonėms. Norisi atiduoti kažką, nuo ko žmonės geriau jaučiasi.

Esate optimistai?

Vytautė: Aš taip, 100 procentų! Vytis – realistas.
Vytis: Su optimizmo kampu (juokiasi).

Kas yra jūsų publika? Ar susimąstote, kokie žmonės jūsų klauso?

Vytis: Mes esame gana jauni, tos muzikos ne taip jau daug esame ištransliavę, kad suprastume. Tik dabar karts nuo karto pradedu apie tai mąstyti – kas tas mūsų klausytojas? Matau tendenciją, kad tai žmonės tarp 20 ir 50–60 metų, ieškantys jautrumo. Man atrodo, kad tai nėra ta muzika, kurios daugiausia klausosi trylikamečiai.
Vytautė: Anksčiau daug galvodavau, kaip reikia pataikyti į publiką. Gal tai buvo kažkoks paaugliškas maksimalizmas. Bet kol apie tai galvoji, tol išvis nesikuria. Arba kuri kažkokiais šablonais, darai, kaip tikisi kiti. Kai tu susipranti savyje, tada pamatai, kad ir kiti gali tave priimti tokį, koks esi.

Sakote, esate gana jauni. Kiek metų egzistuoja „Soul Moustache”?

Vytis: Gal porą metų. Bet tie pasirodymai būdavo tokie fragmentiški. Viskas prasidėjo nuo dueto. Tarkim, „Piano.lt” pagrojome koncertą kaip duetas, „Tamstoj” – irgi dviese, bet vėl kitaip dėliojome programą, ir t. t. Po to po vieną prisijungė muzikantai. A. a. Tomas Dobrovolskis buvo vienas iš pirmųjų, kurie prisijungė prie mūsų. Paskui pakvietėm Filą (Paulių Adomėną) ir t. t.
Vytautė: Žiūrint retrospektyviai, mes patys tas idėjas norėjom prisijaukinti. Patys vienas kitu ne iki galo pasitikėjom.
Vytis: Tiesiog nebuvo kur skubėti.
Vytautė: Aš apskritai labai nemėgstu spaudimo. Kai kažkas sako: „Tai kodėl to nedarot? Tai kur albumas? Kodėl nekoncertuojat?”, man įsijungia atbulinis režimas – na, iki… (juokiasi).

„Soul Moustache” – grupė? Duetas? Projektas?

Vytis: Mes esame duetas, visa kita yra nežinomybės rankose (juokiasi).
Vytautė: Bet kitaip, nei skambėjome „LRT Opus Ore” koncerte, aš jau ir nebenorėčiau groti. Muzika suskambėjo labai arti mūsų įsivaizdavimo, kaip norėtume, kad ji skambėtų.
Vytis: Aišku, kiekvienam koncertui neprisikviesi 9 žmonių kolektyvo. Visų pirma, tai yra sudėtinga finansiškai. Aš dar galvoju, kad reikėtų pavystyti ir dueto idėją.

Kiek jūsų muzikoje yra svarbūs efektai ir elektronika? Ar galėtumėte visą programą atlikti akustiškai, tik fortepijonu ir balsu?

Vytis: Ne kartą esame taip koncertavę. Galbūt galėtume atlikti ne visus kūrinius, nes kai kurie iš jų gimė jau ne prie fortepijono, o eksperimentuojant su elektronika.

Abu baigėte džiazo studijas. Kiek vietos improvizacijai palikta „Soul Moustache” kūriniuose?

Vytis: Vis mažiau ir mažiau. Norim atsiriboti nuo džiazo, kad šioje vietoje nebūtume džiazo atlikėjai.
Vytautė: Aš šiek tiek pavargau nuo džiazo.

Atsibodo?

Vytis: Man visiškai neatsibodo, tiesiog kai kuriuos dalykus norisi vystyti į skirtingas puses. Pavyzdžiui, dabar esu įsirašęs savo trio albumą, ten – džiazas. Šitą duetą norisi judinti visiškai į kitą pusę.
Vytautė: Man džiazas – pirmoji meilė. Dainavimas apskritai man prasidėjo nuo džiazo. Bet nuo jo aš buvau labai smarkiai pavargusi. Dar sugalvojau nuvažiuoti sudalyvauti konkurse „Riga Jazz Stage”, laimėjau ten antrą vietą. Nežinau, gal tai buvo mano ego. Nuvažiavau, supratau, kad dar ne viską praradau. Sugalvojau padaryti su džiazu susijusių projektų, bet ir tas elektrošokas nesuveikė. Nejaučiu potraukio tam, turbūt dabar toks periodas.

Abu užsiimate pedagogine veikla. Vis dėlto esate geresni atlikėjai?

Vytautė: Aš mokau vaikus dainuoti Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra”, dar dirbau Vilniaus kolegijoje. Nepasakyčiau. Aš labai mėgstu darbą ir bendravimą su vaikais. Jie tau gali tiesiai pasakyti tavo ydas, kurių tu nepastebi. Būna, susikaupi, įeini į kažkokį vaidmenį. Jei tu vaidini, vaikas tave iškart atmes. Padaryti, kad vaikas tavimi pasitikėtų, yra didžiulis darbas.
Vytis: Aš – tikrai taip. Aš irgi dirbu muzikos mokykloje „Lyra” – esu koncertmeisteris ir dėstau privalomą fortepijono discipliną. Dėsčiau VDU, bet nebedėstau. Beje, jau dvejus metus iš eilės darome koncertus specialiai vaikams Užutrakio dvare. Labai įdomi patirtis.
Vytautė: Geriau dirbti truputį mažiau ir kurti truputį daugiau.

Ar egzistuoja idėjinis „Soul Moustache” vadas?

Vytis: Pagrindinė idėja dažniausiai kyla Vytautei. Ji atneša kokią nors idėją, aš ją praplečiu, įgyvendinu iki pabaigos.
Vytautė: Aš esu ta idėjininkė-menininkė. Vytis – irgi labai stiprus menininkas. Bet jis dar yra ir tas žmogus, be kurio niekas nevyktų. Jeigu aš daryčiau, nieko realiai nepadaryčiau. Vytis įžvelgia, kam ką geriau groti, kaip groti. Aš neturiu tokių įžvalgų.

Jūsų dueto programoje labai organiškai jungiami lietuviški ir angliški kūriniai. Vytaute, ar visi tekstai – tavo?

Vytautė: Taip. Išskyrus „Bite bitele” – tai lietuvių kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrinys. Yra dar viena daina – „Tagore”. Tai Rabindranato Tagorės tekstas, išverstas į anglų kalbą.
Vytis: Atsimenu, šią dainą sukūrėm Druskininkuose per kokias penkias minutes…

O apie ką nerašytum ir nedainuotum?

Vytautė: Rašyčiau ir apie tai, kas negatyvu. Tik svarbu, kurį to blogumo aspektą paimčiau. Mano dainos nėra labai linksmos ir optimistiškos. Pavyzdžiui, daina „Story was”. Atrodo, tai – beviltiška daina. Nežinau kodėl, bet man ji yra labai viltinga. Nėra tokio dalyko, apie kurį nebūtų galima sukurti dainos.

Vyti, pačiam niekada nekilo noras prisidėti prie dainų tekstų rašymo?

Vytis: Šioje vietoje aš kol kas neatsiskleidęs (juokiasi).
Vytautė: Bet Vytis yra geriausias mano „skaneris” – padainuoju jam kokį dainos motyvą, „kreivus” žodžius, ir klausiu, apie ką čia ta daina? Jeigu jis pasako, apie ką, man tai reiškia 100 procentų gerai! Juk būna, kartais užslepi kokias nors prasmes, pats klausydamas po 10 metų net nebesuprastum, ką norėjai pasakyti. Vis mažiau norisi ką nors daryti „fainai”, vis daugiau – paprastai, nuoširdžiai.
Vytis: Tiesą sakant, dažnai aš noriu visko sudėtingiau, o Vytautė – paprasčiau. Šitoj vietoj ieškom kompromisų.

Vasarą planavote įrašinėti albumą… Kurgi jis?

Vytis: Norėtume… Šiuo metu ieškome finansavimo.
Vytautė: Labai gaila, kad tokie dalykai remiasi į pinigus.
Vytis: Įrašinėti jau pradėjome – turime vieną dainą. Tai užtrunka, turime ir daug kitokių darbų. Tai, aišku, yra pirma daina. Ieškome ir radijinio skambėjimo – tai irgi turi atrasti. Bet albumą išleisime. Netrukus.
Vytautė: Arba užtrukus (juokiasi).

Įsivaizduokite, kad žmogui, niekada negirdėjusiam jūsų muzikos, galite parodyti tik vieną savo kūrinį. Kas tai būtų?

Vytis: Viskas priklauso nuo požiūrio – jei nori, kad žmogus susidomėtų antru kūriniu, turi duoti geriausią dainą. Visi sako, kad tai – „Haters gonna love”.
Vytautė: Aš duočiau paklausyti „Beliefs”.

Kaip muzikantams, abiem turbūt tenka nemažai keliauti. Ko klausotės, būdami kelyje?

Vytis: Mūsų didžėjus dažniausiai yra Vytautė, kadangi aš vairuoju. Leidžia muziką iš youtube, nes spotify labai skriaudžia muzikantus.
Vytautė: Laura Mvula, Peter Gabriel, klausau visokių mantrų, man labai patinka, kaip prie muzikos prieina Jon Hopkins – klasikos muzikantas, grojantis elektroniką, grupės „Here we go magic”, „Efterklang”. Dar aš mados auka – man žiauriai patinka James Blake.
Vytis: Aš muzikos netgi nebesiklausau. Atėjo toks periodas, kai nebesinori nieko girdėti „iš išorės”. Tiesiog nėra kada. Bet visada stengiuosi nepraleisti džiazo festivalių.

O ar „Soul Moustache” jau keliavo už Lietuvos ribų?

Vytautė: Buvom Italijoje, ten vyko džiazo festivalis.
Vytis: Dėl to pasirodyme buvo įkomponuota daugiau improvizacijos, džiazui artimesnių išraiškos būdų. Mus priėmė labai šiltai. Tai buvo pirmas mūsų pilnas koncertas su grupe.
Vytautė: Nesame išsikėlę tikslo „eiti į užsienį”.
Vytis: Manau, pirmiausia reikia įsitvirtinti Lietuvoje. Kai turėsim visą medžiagą, albumą, tada – taip. Taip pat norėčiau daugiau lietuviškų dainų, bet čia ne mano valioje, tai – tik norai… Man atrodo kvailas dalykas, kad Lietuvoje tiek daug grupių ir jos visos dainuoja angliškai. Reikia stengtis kultivuoti lietuvių kalbą. Užsienyje tikrai įdomiau lietuviškas skambesys nei netaisyklingas anglų tarimas.
Vytautė: Kalbant apie lietuviškus tekstus, aš labai nepasitikiu savimi. Labai lengva nusibanalinti.

„Soul Moustache” – pora ir scenoje, ir gyvenime. Kaip sekasi suderinti muziką ir buitį?

Vytis: Kuo žmogus artimesnis, tuo daugiau dingsta sienų bendraujant. Kartais tas ir kenkia, ir padeda. Daug greičiau gali įžeisti žmogų.
Vytautė: Bet kai kuriame, aš žinau, kad galiu Vyčiui pasakyti, jog daina turi skambėti, tarkim, kaip „jūros išėjimas ant sauso smėlio”. Aš žinau, kad jis supranta taip, kaip aš sakau. Jei taip pasakyčiau kitam muzikantui… Pakankamai gerai vienas kitą pažįstam, kad suprastume tarp eilučių. Taip pat neatsiribojam ir neužsibrėžiam, kad dabar yra tik darbas, o dabar – ne. Labai džiaugiuosi, kad esame tiesiog draugai. Tai labai padeda.

Tuomet galima sakyti, kad „Soul Moustache” – jūsų vaikas?

Vytautė: Kūdikėlis. Aš žiūriu į jį kaip į asmenybę, labai jį personalizuoju.
Vytis: Aš tai per daug apie tai negalvoju.
Vytautė: Nes tu – ne moteris (juokiasi).

Naujieji 2015 metai – nauji planai, pažadai sau ir klausytojams… Ar daug jau pasižadėjote?

Vytautė: Pažadėjau, kad išsilaikysiu teises! Šiaip nustojau sau žadėti, nes labai stipriai save tarkuoju, kai neįvykdau pažadų.
Vytis: Negaliu pažadėt, bet tikiuosi, kad pavyks įrašyti albumą. Būtų gerai nusifilmuoti kokį videoklipą. Pažadam kurti ir groti!

Ačiū jums už pokalbį!

„Soul Moustache” internete