Paulas Badura-Skoda: šiek tiek jogos ir daug repeticijų
Neaukštas, skvarbių akių, labai atidus. Pirmiausia pusei minutės prisėda prie pianino – netrukus Klaipėdos koncertų salės scenoje jo laukia repeticija su Klaipėdos kameriniu orkestru. Pasaulinio garso pianistui Paului Badura-Skodai šį mėnesį suėjo 86-eri, tačiau jis tebėra aktyviai koncertuojantis muzikantas. „Labai mielas žmogus, labai paprastas”, – nusišypso salės administratorė. Ko gero, visi sėkmingai savo gyvenimo keliu einantys žmonės turi šį tą bendra. Juos vienija tikėjimas, pasitikėjimas, pasiryžimas šlovinti ir ginti gėrį, nepaisant to, kad kiekviename gyvenimo kelyje savo kailiu tenka patirti visą spalvų ir subtilesnių atspalvių įvairovę. Ką jau kalbėti, jeigu šis kelias – itin ilgas ir turiningas. Į uostamiestį su žmona atvykęs svečias, rytoj, trečiadienį, Klaipėdos koncertų salėje rengiantis koncertą, pakaitomis gyvena gimtojoje Vienoje ir Paryžiuje. Anot ponios Badura-Skoda, didžiausias stimulas nenutraukti atlikėjo karjeros nepaisant solidaus amžiaus yra didžiulis jos sutuoktinio noras groti. Kokie pirmosios Klaipėdoje praleistos dienos įspūdžiai? – pirmadienio vakarą teiravomės P. Badura-Skodos. Tik pozityvūs! Pirmieji susiję su instrumentais – tai du puikiai prižiūrėti „Steinway” fortepijonai (vienas – Klaipėdos koncertų salės, kitas buvo išskirtinai šiam renginiui atgabentas iš Klaipėdos Universiteto Menų fakulteto koncertų salės. Saugant instrumentą ir paisant ypatingų manipuliacijų aplinkybių – fakulteto salė yra antrame aukšte, šiam darbui pasamdyta specializuota muzikos instrumentų gabenimo įmonė iš Vilniaus. – Aut. past.). Žinoma, truputį apgailestauju, kad čia nėra „Bösendorfer” instrumento iš Vienos, bet „Steinway” taip pat geri! Nudžiugino labai geras ir motyvuotas orkestras, puikus partneris – dirigentas Andresas Mustonenas ir mano mielas kolega, kurį pažįstu iš seniau ir su kuriuo grosime Mozartą, Slava Krimeris. Turite gražią komandą! Taip, per pirmąją repeticiją sekėsi gerai. Tuoj bus antroji. Mozartas, žinoma, nuostabus, prakalbina širdį ir yra tikras balzamas sielai, kaip neseniai ir pavadinau savo kompaktinę plokštelę. Bet šis balzamas gana sunkiai „gaminamas”… Reikia labai mylėti šią muziką ir kaskart siekti atskleisti tikrąją kiekvienos natos vertę. Jūsų muzikinė patirtis aprėpia beveik visą XX amžių. Ar galėtumėte įvardyti, kas žadino didesnį įkvėpimą kurti – bendravimas ir bendradarbiavimas su žmonėmis ar pati muzika? Abu šie dalykai. Savaime suprantama, pirmiausia savo gyvenime turėčiau būti dėkingas savo artimiesiems, giminaičiams, mamai, kurios seniai nebėra, gerbiamiems mokytojams, iš kurių paminėčiau du: Violą Thern, senos austrų giminės atstovę, ir Edwiną Fischerį, vieną iš iškiliausių pianistų, kuriuos man yra tekę pažinoti, taip pat dirigentą bei kompozitorių. O tuomet, žinoma, paminėčiau ir muzikos, kurią pamėgau jau vaikystėje, žadinamą įkvėpimą. Ar domitės ir naujausiomis muzikos formomis? Jų tiek daug! Apmaudoka, kad skirtumas tarp vadinamosios klasikinės, rimtosios muzikos ir popmuzikos, roko muzikos bei kitų naujausių žanrų toks didelis, kad jie tik labai retai susitinka… Gaila, seniau šitaip nebuvo. Štai kiek daugiau nei prieš šimtmetį Johannas Straussas rašė vadinamąją lengvąją muziką, bet to paties skambesio, kaip Beethoveno, Schuberto arba Brahmso opusai. Yra ir kitokios šiuolaikinės muzikos, kuriai būdingi kitokie sąskambiai. Jos leitmotyvas yra Stockhausenas bei kiti iškilūs meistrai: Schnittke, Ščedrinas, kurį labai vertinu nepaisant to, kad mums kiek sudėtinga tarti jo vardą, – juokiasi, – Olivier Messiaenas, Bulezas – tai kitokia modernioji muzika, kuri turi savo vietą, bet vis tiek yra tarsi siejama tilto su klasikos tradicija. Bulezas, pavyzdžiui, pats diriguoja Wagnerį ir Bethoveną, taigi palaiko labai gyvą santykį su sena gera klasikine muzika. Nemanote, kad Jūsų paminėtas atotrūkis apskritai būdingas šių dienų Europos kultūrai? Taip, šiandien daugiau didesnis atotrūkis skiria vargšą ir turtingą, beraštį ir išsilavinusį. Daugelyje šalių aktuali vaikų, kurie nekalba arba nemoka rašyti savo gimtąja kalba, problema. Mums, senosios kartos atstovams, iškelta didelė užduotis atkurti trūkstamus tiltus. Viename interviu esate minėjęs, kad tikras Vienos gyventojas yra tas, kuris puoselėja ypatingą pasitikėjimą praeitimi. O, taip! Vienoje turime nuostabiai gražią praeitį… Tiksliau sakant, ji ne visuomet buvo graži, bet mes prisimename tik gražiąją dalį. Prieš pusmetį Vienoje buvo surengta puiki istorinė paroda apie gyvenimą šiame mieste XVIII ir XIX šimtmečiuose. Žmonės gyveno baisiuose butuose apgailėtinomis higienos sąlygomis; net vaikai buvo priversti dirbti po 12-14 valandų per parą, kad išgyventų. Šiuo atžvilgiu auksinių laikų nepavadinsi senais gerais laikais. Bet žvelgdami į praeitį su pasitikėjimu, mes stebime, kas vyko to meto mene, teatre, muzikoje ir tuomet išties regime aukso vertus dalykus. Savo vaikystę prisimenate kaip auksinį savo gyvenimo metą? Taip, viena vertus, tai buvo laiminga vaikystė, kita vertus, nebuvau nė dešimties, kaip prasidėjo politinės krizės, paskatinusios Antrąjį pasaulinį karą, ir nebuvau nė dvylikos, kai prasidėjo jis pats. O karas susijęs su karčiausiais ir prasčiausiais atsiminimais… Žinote, jau turėsiu atsiprašyti, nes metas į repeticiją. Kas paskatino Jus dalyvauti šiame muzikiniame projekte Klaipėdos koncertų salėje drauge su dirigentu A. Mustonenu, kolega pianistu Rostislavu Krimeriu ir Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus? Mes, atlikėjai, visuomet esame atviri kvietimams. Turėjau ryšių su Krimeriu ir kitais muzikantais, prieš trejetą metų grojau Minske, o jis netoli Lietuvos. Tad sumanėme pagroti čia. Lietuvoje esu buvęs anksčiau ir man čia labai patiko. Todėl džaugiausi ir buvau dėkingas už naują progą apsilankyti ir galimybę pasirodyti Klaipėdoje. Paskutinis klausimas – kaip puoselėjate savo pavydėtiną muzikinę formą? Repetuoti, repetuoti, repetuoti – nieko kito nebelieka, – šypsosi. – Stengtis gyventi nuosaikiai, valgyti kiek įmanoma mažiau ir daug miegoti – viskas labai paprasta. Šiek tiek gimnastikos, jogos. Ir, kadangi Lietuva katalikiška šalis, kas man labai svarbu, melstis! |