Orkestras, kurio reikia publikai

Klaipėdos džiazo orkestras kalėdiniu debiutu patvirtino – uostamiestyje nestinga aktyvių jaunų džiazo muzikantų bei jų klausytis norinčios publikos. Kiek tvirtas bus jų abipusis ryšys, turi parodyti laikas. Tačiau leisti šiai draugystei rutuliotis taip, kaip išeis, vienas iš orkestro įkūrimo iniciatorių, Memelio džiazo klubo prezidentas saksofonininkas Kęstutis Sova neketina. „Viena iš Klaipėdos kultūrinio gyvenimo bėdų – intrigos stoka. Jai įveikti reikia pasukti galvą ir pasidairyti idėjų, kaip sudominti žmones. Norėtume tapti kolektyvu, kuris reikalingas publikai“, – sakė jis.

Kęstutis Sova. Vytauto Petriko („Klaipėda“) nuotr.

Kęstutis Sova. Vytauto Petriko („Klaipėda“) nuotr.

Per Klaipėdos džiazo orkestro koncertą uostamiesčio bare „Kaštonas“ salė buvo sausakimša. Pasiklausyti gyvai skambančios džiazo muzikos, pasirodymų su vokalistais Edita Bodrovaite, Linu Švirinu bei jo vadovaujamos studijos „Grock“ jaunosiomis dainininkėmis, Ilja Gun, Konstantinu Baskajevu, susirinko ir vakaro žvaigždžių bičiuliai bei artimieji, ir tie, kurie muzikantus pažįsta tik iš scenos.

„Koncerto metu atsiveria visas vaizdas – kur reikia pasitempti, kuriais aspektais galima labiau atsipalaiduoti. Iš esmės jis yra motyvacija ateičiai – kitiems renginiams, klubo veiklai apskritai“, – mano K.Sova, šiemet tapęs trečiuosius metus Klaipėdoje gyvuojančio Memelio džiazo klubo prezidentu. Gausios instrumentininkų pajėgos ir neformali atmosfera – puikus užnugaris debiutuojantiems vokalistams arba dainininkams mėgėjams, kuriuos džiazmenai kviečia nesidrovėti ir kreiptis su pasirodymų iniciatyvomis.

Tarp sėkmės ir atsakomybės

– Renginio sėkmę lėmė tinkamas pateikimas?

– Manau, taip. Pati vieta – „Kaštonas“ – yra geras traukos objektas, antra vertus, pristatytas gana šviežias Klaipėdos kultūrininkų projektas. Panašių iniciatyvų buvo ir seniau, tačiau visų jų laukia esminis išbandymas – ar pavyks išlikti, išplėtoti sumanymą. Norėtume užsitikrinti nuolatinį ryšį su klausytojais. Žmonės negali būti tokie užmigę, kaip jiems priekaištaujama. Pripažinkime, yra atsiradę monotonijos. Vietiniai klausytojai vangiau eina į kultūros renginius, nes žino, ko iš jų tikėtis. Publikai reikia intrigos.

– O muzikantams?

– Žinoma. Muzikantas yra toks pat žmogus, kaip ir klausytojas. Jam turi patikti tai, ką jis girdi, ką mato. Jeigu jo pasiklausyti ateina daug žmonių, tai garantuoja įkvėpimą dirbti toliau bei finansinį atlygį. Jeigu groji tai, kas patinka, o žmonių nėra, netenki argumentų tolesnės veiklos labui. Ir vakarienės, – juokiasi.

– Bet kuriuo atveju patirtis rodo, kad Klaipėdoje yra iš ko suburti orkestrą, gal net ne vieną?

– Be abejonės. Šiame susibūrė sumanymą palaikantys bendraminčiai. Dabar mano atsakomybė ir pareiga jį išlaikyti. Bendraminčių gali bet kada prašyti pagalbos, bet pamatęs, jog reikalai krypsta netinkama linkme, turi pripažinti prisišnekėjęs. Reikia žaisti atviromis kortomis. Klubo principas – tiesioginis valdymas, kai kiekvienas savo idėjomis bei siūlymais gali prisidėti prie visos organizacijos ateities. Manau, žmonės apskritai turi nebijoti kalbėti. Baimė nusišnekėti yra labai įsigalėjusi, tačiau aš neįsivaizduoju, kuo galima pakeisti atvirumą dėstant mintis, abejones, spėjimus.

Kabliukas klausytojui

– Kokia orkestro ateities vizija?

– Norėtųsi pateikti visuomenei netikėtumų. Manau, orkestras – nusistovėjusi sąvoka, ir, tiesą sakant, ji man nėra labai artima. Norėčiau, kad šis kolektyvas gebėtų priimti tokią formą, kokia būtų įdomi publikai. Vieną dieną – džiazo orkestras, antrą – pučiamųjų, trečią – aktorių komanda, ketvirtą, pavyzdžiui, skulptoriai, – šypsosi. – Įdomiausias man atrodo kelių moderniojo meno krypčių derinimas. Tačiau čia reikia paisyti publikos – rezultatas turi būti gražus kiekvienam.

Šiuolaikinio meno specifika žiūrovams kelia nemažai keblių reikalavimų. Spėju, visuomenėje yra apie 1 proc. žmonių, kurie šiuolaikinio meno motyvuose įžvelgia atpažįstamą idėją, susižavi autoriaus sprendimais, „pagavę“ jo mintį. Ką daryti, kad menas, kuris nėra populiarus, šitoks taptų, išsaugodamas kokybę, prasminį krūvį? Galbūt reikia sujungti kelias išraiškas, kad jos papildytų viena kitą, veiktų iškart kelis mūsų pojūčius? Man atrodo, kai šis poveikis nėra subalansuotas, žmogus sutrinka, o sutrikęs apibendrina: „Ai, nesuprantu, neįdomu“. Todėl menininkų kolaboracijas vertinu kaip patikimiausią kelią. Europos pagrindinių džiazo mokyklų programose šiuo metu vyrauja požiūris, jog klausytojo nereikia užbombarduoti savo idėjų sprogimais. Svarbu pagrindinę mintį-žinutę atskleisti taip, kad klausytojas ją suprastų, o atlikėjas jaustųsi maksimaliai panaudojęs savo potencialą ir energiją. Žinoma, paprastos muzikinės formos leidžia prisitraukti publikos, o tuomet gali pridėti sudėtingesnių motyvų. Bet džiazo, kaip išskirtinai pramoginės muzikos, mitas man nėra labai patrauklus.

– Pats jautiesi esantis populiariojo meno atstovas?

– Taip, manau, muzika šiaip jau gana populiarus žanras. Džiazas – populiaresnis už klasiką, bet jo ir prigimtis kitokia. Diksilendo bei svingo laikmečiu tai buvo estrada, ir tik po Antrojo pasaulinio karo, įsivyravus bibopo stiliui, džiazas pradėtas įvardyti kaip profesionali muzika. Tad jis iš principo visai nesenas. Toks reiškinukas, kaip šis džiazo orkestras, mano galva, yra gera tarpinė grandis tarp mėgėjų ir tų profesionalų, kurie neva nenori nusileisti iki mėgėjų lygio. Džiazo muzikantai ir klasikiniuose projektuose dalyvauja, ir liaudį linksmina, tad į šiuos dalykus natūraliai žvelgia kitaip. O publikai mėgėjų bei profesionalų pasirodymai patinka, juo labiau –  primena populiarius realybės televizijos formatus. Manau, orkestro tikslas yra tapti neatsiejama Klaipėdos visuomenės dalimi, kad miestiečiai norėtų jį matyti, jo klausytis, dalyvauti jo veikloje.

Savosios kultūros labui 

Klaipėdos džiazo orkestras. Algirdo Kubaičio nuotr.

Klaipėdos džiazo orkestras. Algirdo Kubaičio nuotr.

– Kai susibūrėte ir ruošėtės konkrečiam renginiui, apie įkvėpimo stoką kalbėti nebuvo reikalo. Kas gali stiprinti ambicijų, bet ne užtikrintą finansavimą turintį gausų kolektyvą?

– Jis privalo turėti aiškią muzikinę kryptį. Po Sovietų Sąjungos griūties plūstelėjo galybė įvairios muzikos, taip pat – ir tradicinio amerikietiško džiazo, kurio neperspjausi jokiu kopijavimu. Tačiau, jeigu atliekame aranžuotą lietuvių kompozitorių muziką, reprezentuojame nacionalinį identitetą. Su tokia programa galima koncertuoti ir  JAV. Turi išmanyti žanro istoriją, ištakas, kontekstą, muzikinius pagrindus. Tačiau visa tai skirta tam, ką galėsi daryti dėl savo kultūros savoje šalyje. Kodėl gastrolių atvykęs Igorio Butmano bigbendas groja melodiją iš animacinio filmuko „Na, palauk!“, o ne iš „Flinstones“, nepaisant to, jog abiejų struktūra labai panaši? Dėl tos pačios priežasties – pristato savo tautos kūrybinį identitetą, atspindėtą ir džiazo tradicijoje.

Manau, kad šiuo tikslu būtina skatinti jaunųjų atlikėjų kūrybą. 16-mečių galvose gimsta šedevrai, tačiau 85 proc. atvejų, peršokus tiek pat kūrybingą, kiek ir skausmingą paauglystės etapą, šis gebėjimas nunyksta arba nebetenka ryškumo. Geriausia, kai kūryba prasideda spontaniškai, be primestų taisyklių, kai tavo muzika – tai grynas tu, be išskaičiavimo. Tinkamu metu atskleidus šį gebėjimą, žmogus įgyja įrankį išreikšti save. Manau, kad tik šis kelias padėtų atsigauti Klaipėdos džiazo mokyklai, visos Lietuvos muzikos kultūrai – juk atotrūkio nuo publikos problema aktuali visiems.

– Ar pats nuolat jauti poreikį kurti?

– Ne. Tiksliau, procesas vyksta nuolat, bet kartais pasigailiu neužsirašęs į galvą atėjusių sumanymų. Šiuo metu mane yra įtraukęs ne pats muzikos rašymas, bet džiazo sklaida, populiarinimas, kuris taip pat yra kūrybinis procesas. Jis lems, ar Klaipėdoje atgims džiazo mokykla, ar čia galės augti orientuoti klausytojai, potencialūs studentai ir koncertų lankytojai. Gyvo magnetofono vaidmuo vakarėliuose bei vestuvėse man nepriimtinas, tad šią galimybę kompensuoju kitokia veikla – dirbu vadybininku įmonėje, o saksofoną į rankas pasiimu derama proga. Ir todėl šios progos tampa dar aktualesnės.

– Kartą pokalbyje pasisakydamas už autorinę kūrybą suformulavai tokią mintį: pasaulyje jau yra sukurta daug geros muzikos, bet vargu ar muzikanto tikslas yra visą ją pakartoti. Manau, kad labai taikli mintis, bet noriu užduoti buką klausimą: o kokia prasmė kurti ką nors, kai dažnai atrodo, kad viskas sugrota?

– O ar yra prasmės piešti, jeigu užsimanai?

– Jeigu ko nors labai nori, vadinasi, turi pamėginti.

– Taip pat ir čia. Jeigu nori atsigerti, atsigeri. Jeigu trokšti muzikos, rašai ją. Jeigu jauti, kad ji liejasi kur kas plačiau, nei leistų vieno tavo įvaldyto instrumento išgalės, turi pabandyti suteikti jai platesnius sparnus. Galbūt – ir viso orkestro.

DURYS, 2014 sausis (Nr. 1)

Vizitinė kortelė

K.Sova gimė 1983 m. Klaipėdoje.

Baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją.

2002–2005 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo džiazo muzikos bakalauro laipsnį.

2007–2009 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gavo džiazo muzikos magistro laipsnį, pagal ERASMUS mainų programą studijavo Princo Klauso konservatorijoje Groningene, Nyderlanduose.

Tarptautinio džiazo muzikos projekto „Connections“ organizatorius, džiazo projekto „I_4 Combo“, „ska“ muzikos projekto „Klaipeda SKA Foundation“ įkūrėjas.

Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ džiazo orkestro artistas, Kretingos rajono kultūros centro Budrių filialo meno vadovas.

Memelio džiazo klubo narys, nuo 2013 m. – klubo prezidentas.

Vedęs.

Leave a Reply