Muzikinė kolaboracija „Smiltys. Sminga. Smilgom“: įprasminti miestą ir save

Klaipėdoje turbūt sunku būtų atrasti kultūros įstaigą, kurios afišoje vienu ar kitu metu nebūtų paminėti Donato Bielkausko, Kristijono Lučinsko ar Irenos Upės vardai. Spektakliai, performansai, šokio ekskursijos, garso meno projektai – nesiimsiu vardinti jų kūrybos spektro, tai, ko gero, ir neįmanoma. Talentingųjų garso menininkų, muzikos kūrėjų ir atlikėjų kūrybinis indėlis į bet kokį projektą jau yra pažadas – netikėtumo, nuoširdaus požiūrio į darbą, kokybės. Ir net nesvarbu, kokia forma jie kalba – muzikos ar multimedijų, aišku viena – bus stipru.

Projekto autoriai Donatas Bielkauskas, Irena Upė ir Kristijonas Lučinskas. K. Lučinsko nuotr.
Donatas Bielkauskas, Irena Upė ir Kristijonas Lučinskas. K. Lučinsko nuotr.

Žiniasklaidoje pasirodę pirmieji kolaboracijos „Smiltys. Sminga. Smilgom“ anonsai turbūt privertė smarkiau plakti ne vieno atmosferinės muzikos mėgėjo širdį. Šįkart trys garso menininkai sujungė pajėgas, kad sukurtų projektą Klaipėdai ir apie Klaipėdą, jos žmones, laiką ir praeitį.

„Klaipėdos kūrėjai, atlikėjai nėra tik muzikantai, ir šis projektas yra tam tikras mūsų, kaip kūrėjų, veidrodis, atspindintis mūsų tarpdiscipliniškumą, multikultūriškumą ir daugialypį charakterį. Mes patys kuriame projektą, patys juo rūpinamės – nuo muzikinės dalies iki įgarsinimo ir projekto vizualizacijos. Tai ir yra Klaipėda. Ji pati savimi pasirūpina. Tokie žmonės čia gyvena. Jie nesiskundžia ir nelaukia, kol kažkas kažką paduos į rankas. Jie patys kuria gyvenimą”, – teigė menininkai pranešime spaudai.  

Vienas iš esminių šio projekto momentų – improvizacija. Nemažai teko improvizuoti ir bandant surinkti visus tris kūrėjus bendram pokalbiui – festivaliai, renginiai, projektai, kasdieniai darbai juos vis išsklaidydavo. Ir tik po paskutiniosios projekto dalies „Smilgom“ koncerto atlikėjams sugrįžus iš Smiltynės, susibūrėme jaukioje vokalo ir muzikos studijoje „Motyvas“, kad pasikalbėtume apie „Smiltys. Sminga. Smilgom“, santykį su Klaipėda, meilės šiam miestui stoką ir kitus dalykus.

Įprasmintas buvimas

– Visi trys esate atvykėliai. Kas jums yra Klaipėda? Ar jau jaučiatės klaipėdiečiais, prisijaukinote šį miestą?

Donatas: Gal reikėtų kalbėti apie tai, nuo kada mes tampame kokio nors miesto piliečiai. Ar mes,  atvykę prieš 15 ar 20 metų, jau esame klaipėdiečiai, ar tas procesas vis dar vyksta? Manau, kad tebevyksta, mes vis dar po truputėlį jaukinamės šitą miestą, šitą kraštą. Kai kurie iš mūsų jau išvažiuoja, kad paskui vėl sugrįžtų, ir tas procesas nenutrūksta. Tame kitime, laike, erdvėje nuolat save įprasminam šio miesto kontekste – savo kūryba, darbais. O kiek mes esame klaipėdiečiai, galim kiekvienas asmeniškai bandyti atsakyti. Man atrodo, kad mes – pusiau klaipėdiečiai, kadangi visi esame suvažiavę. Kažkokią lojalumo dalį vis dėlto išlaikome saviems miestams, saviems kraštams, gimtinei.

– Jūsų projektas „Smiltys. Sminga. Smilgom“ dedikuotas Klaipėdai. Kaip jį įvardintumėte – kaip dovaną, duoklę šiam miestui, kuris jus priėmė ar nepriėmė?

Irena: Gyvendamas Klaipėdoje nedarysi projekto, pavyzdžiui, apie Biržus. Kuri apie tai, kur esi, kokioje terpėje reflektuoji. Šiame projekte mes viską perkošiame per savo kaip kūrėjų prizmę. Esame daug diskutavę tarpusavyje, kiek tame projekte yra Klaipėdos, o kiek – mūsų pačių. Daugiausiai Klaipėdos gal buvo trečioje projekto dalyje „Smilgom“.

Donatas: Norėčiau papildyti. Man dažnai atrodo, kad Klaipėdos kraštas stokoja čia gyvenančiųjų meilės. Kadangi dauguma iš mūsų yra atvykę, tai nėra mūsų senelių, protėvių žemė, susidaro įspūdis, kad tie atvykėliai nemyli šito krašto taip, kaip mylėtų, jei tai būtų jų prigimtinė žemė. Ir kuo daugiau žmonės čia padaro darbų, kuo daugiau palieka savos kūrybos tame krašte, nesvarbu, kokios kūrybos, tai gali būti net nebūtinai menai, tiesiog veikla, darbai, – tuo labiau jie priartėja prie to krašto ir tuo labiau jis, tapdamas mylimas, kinta ir gražėja. Manau, kad su šiuo projektu mes, palikdami dalį savo minčių, savo kūrybos šitam kraštui, tarsi ir patys prie jo artėjame.

Kristijonas: Man šis projektas – apie mane Klaipėdoje, kaip aš čia jaučiuosi, kas man yra Klaipėda. Donatas gerai sako – aš, čia atsikraustęs ir gyvendamas, turiu įnešti indėlį: kažką gražaus nuveikti, ką nors savo rankomis sutaisyti. Tada atsiranda gilesnis ryšys su aplinka, ji tampa artimesnė. Muzika man siejasi su profesija, gyvenimo būdu, todėl šis projektas – puiki proga labiau įprasminti savo buvimą Klaipėdoje.

Girdėti sluoksnius

– Kaip gimė pirminė projekto idėja, kas jus inspiravo?

Irena: Projektą rašėme kartu su Donatu, jis yra koncepcijos autorius, vėliau kartu susidėliojom mintis, ir Donatas pasiūlė tris skirtingas temas. Po to prie tų temų derinome lokacijas.

Donatas: Aptariant projektą išsigrynino tematiškai, kas galėtų būti aktualu, įdomu ir mums patiems, ir kitiems. Kokiomis temomis būtų įmanoma rasti medžiagos, kuo remtis. Paskui galvojom apie simboliką – kokie simboliai, raktiniai žodžiai galėtų įprasminti tas temas, atsižvelgiant į šio krašto ypatumus pajautos požiūriu: tiek gamtinius, tiek istorinius. Ir sugulė tas pavadinimas „Smiltys. Sminga. Smilgom“ – šie žodžiai ir įprasmina mūsų temas.

– Projektas susideda iš trijų dalių. Gal galėtumėte išsamiau pakomentuoti kiekvieną dalį atskirai?

Irena: Pirmoji dalis „Smiltys“ buvo apie šio krašto žmones. Smiltys – tai žmonės. Bet mes norėjome atspindėti bendrą kontekstą, nes vienos smilties nepaimsi, matai bendrą vaizdą. Diskutavome apie tai, kad galbūt reikėtų pasiremti kokiais nors ryškiais žmonėmis, panaudoti jų balsus ar tekstus… Bet likom prie neapibrėžtos temos ir galų gale atsirėmėme patys į save. Nes mes visi labai skirtingi ir iš skirtingų kraštų, bet lygiai taip pat, kaip Kristijonas sako, dedam savo indėlį į miestą. Tai mes ir esam tas miestas. Mes visi.

Antroji dalis „Sminga“ buvo apie laiką, ją atlikome Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Tikslas buvo pamąstyti apie miestą laiko tėkmėje. Nes mūsų miestas perėjęs daug, jo istorija labai kontroversiška, laikmečių įtaka jam labai skirtinga, žmonės skirtingi, viskas labai keitėsi. Bet galiausiai nusprendėm atsiremti į save, į savo laikmetį. Nes laikas buvo, yra ir bus. Todėl rinkomės elementus iš skirtingų kontekstų, skirtingų laikmečių, bet atsirėmėme nuo šiuolaikybės.

Donatas: Labai teisingai sakai, nes dabartis ir yra atspindys to, kas buvo. Ta prasme, kad to, kas dabar yra, nebūtų be praeities. Šis kažkada buvusių dalykų koncentratas ir susijungė. Bet, aišku, per mūsų asmenines pajautas. Be abejo, tai yra labai subjektyvu. Nes kai kuriais klausimais ir mes turime tris skirtingas nuomones. Bet prieiname kažkokį bendrumą ir iš to išeina toks rezultatas, koks išeina. O klausytojas gali vertinti.

Kristijonas: Kiekvieno mūsų improvizacinės linijos – tarsi sluoksniai, kuriuos klausytojas gali tyrinėti atskirai arba drauge nerti į bendrą, čia ir dabar gimstančią muziką.

Donatas: Trečioji tema – „Smilgom“. Šioje dalyje nutarėme remtis kiek įmanoma labiau į etniką. Nebuvome užsibrėžę ryškių linijų, ribų ir gana laisvai laviruojame muzikinės kalbos požiūriu, nes turime daug panašumų kūryboje, be to turbūt ir nesueitume į krūvą. Bet kartu turime ir skirtingų požiūrių, patirčių, ir kai visa tai susijungia, klausytojas išgirsta rezultatą. Taigi trečioji dalis – folklorinė, bet labai subjektyvi. Mes folklorą pergrojam savaip. Atsiremdami į tradiciją ir autentiką, kūrybiniu požiūriu nuo to atsispyrę keliaujame tolyn.

Kristijonas: Taip, mes esam savos folkloro versijos pateikėjai.

Iššūkis improvizuoti

– Koncertų metu jūs gyvai improvizuojate. Bet improvizacijai irgi reikia pasiruošti. Kaip vyko šio projekto kūrybinis procesas?

Irena: Man atrodo, kad labai didelį vaidmenį ir atlieka tai, kad mes gyvai improvizuojame. Jeigu reikėtų studijoje kurti kokį mėnesį ir po to parodyti programą, ji būtų visiškai kitokia. O mes susitinkame daugiausiai du kartus prieš koncertą, susidėliojame tam tikrus motyvus, ką naudosime, ir tada einame į sceną. Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausias momentas: konceptualiai žinai, ką nori daryti, bet kai užlipi ant scenos ir panyri į muziką, visi susitarimai dingsta ir išlenda tai, kas yra iš tikrųjų gryna. Gyvai improvizuodami būname visiškai natūralūs. Būname savimi. Galbūt tau, Donatai, lengviau etninėje srityje, nes esi daugiau dirbęs, turi didelį bagažą?

Donatas: Ne, man nėra lengviau. Nė vienam mums nėra lengviau. Manau, kad improvizuodami mes nė vienas pernelyg toli nenužengiam iš savo komforto zonos. Net ir nesusitarę, akių žvilgsniu pasiskirstom vaidmenis ir nuo jų nenutolstame, to sutarimo laikomės. Jaučiame, kur kurio riba: kur Irenos teritorija, kur Kristijono, ir aš ten nebelendu, nes žinau, kad jiems geriau seksis. Išlieka ir tarsi švarūs laukai, bet tų laukų pakraščiai susikryžiuoja ir išeina visuma.

Irena: Gyvai improvizuoti sudėtinga. Yra atlikėjų, kurie gali iškart šauti į gatvę, o yra žmonių, kurie visiškai to nedaro. Man atrodo, kad gyvai improvizuoti bet kam yra iššūkis.

Donatas: Nemaža dalis grojančiųjų improvizacinę muziką yra praėję tam tikras mokyklas. Mes neturėjom tokių mokyklų, kur tikslingai to mokomasi, kur įgūdžiai lavinami metų metus, ir paskui tampama džiazo ar kitais atlikėjais, kurie nuolat improvizuoja. Bet, kita vertus, jie įeina į tam tikrus standartus ir vėliau iš jų sunkiai pabėga. Visi po truputėlį darosi panašūs ir groja panašią muziką. Šiuo atveju mums tarsi ir lengviau. Bet ir sunkiau, nes einame savo ieškojimų keliu ir patys kuriame sau standartus.

Kristijonas: Dažnai galvojam, ką naujo pabandyti. Ieškom spalvų, tembro, stengiamės kaskart pranokti save.

Donatas: Na taip, kiekvieną kartą kažkaip kitaip suskamba. Ir pats kartais nustembi: o, šįkart visai įdomiai išėjo. Ir vieni iš kitų pasimokom. Mūsų kelias tuo požiūriu nėra visiškai tradicinis.

Antroji dalis „Sminga“ atlikta Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Asmeninio archyvo nuotr.
Antroji dalis „Sminga“ atlikta Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar improvizuodami nebijote užsitraukti tradicinio folkloro atlikėjų rūstybės?

Donatas: Mes folklorą laikome labai kūrybišku dalyku – nestatišku, nuolat kintančiu. Toks buvo ir prieš šimtmečius, ir dabar toks turėtų būti. Nes tai, kas yra sustoję, kas nebesivysto, yra pasmerkta mirčiai. Šiuo atveju jei folklorinės medžiagos turinys nekeliaus tolyn, jis tiesiog išnyks, taps nebereikalingas. Keičiasi aplinkybės, keičiasi sąlygos, kurių dėka folkloras gyvavo. Nebėra būties, darbų, apeigų, nėra metų cikliškumo, įvykių, kurių laikydavosi žmonės, prie ko iš esmės ir pririštas folkloras. Dėl to jis ir gyvavo, nes buvo ritualo dalis. Mes tų ritualų nebeturime. Norint, kad gyvuotų šitos formos, turime kurti naujus ritualus, ir tai turi būti kūryba, kaip ir tada buvo.

– O kaipgi folkloro kolektyvai ar atlikėjai?

Donatas: Aišku, lygiagrečiai turi gyvuoti tie, kurie rekonstruoja folklorą. Didžiulė pagarba atliekantiems folklorą tik tomis formomis, kurios užfiksuotos knygose, įrašuose. Bet tai tarsi muziejus. Kita vertus, net ne visi ir gali, yra pajėgūs atlikti rekonstrukcinį, grynąjį folklorą. Reikia tam tikrų duomenų, nusiteikimo ir didelio ryžto, kad liaudies kūrybą atkartotum būtent taip, kaip buvo, nes tai nėra lengva. Kaip sakiau, nebėra tų aplinkybių, nebėra apeigų, darbų, kuriems skirtos kai kurios dainos ar šokiai. Dingsta prasmė – kodėl tai turi daryti. Vadinasi, turi būti labai didelė motyvacija. Ir jiems pavyksta! Bet mūsų kelias – kitas. Mes einame per kūrybinę prizmę ir manau, kad kūrybinis folkloras yra lygiai taip pat labai svarbus, kaip ir autentiškas rekonstrukcinis.

Kristijonas: Folklore užkoduotos alegorijos, bendražmogiški dalykai. Juos galima aktualizuoti žvelgiant per šių dienų prizmę. Kaip kitaip jį prikelti, jei ne per šių dienų matymą?

Laisvė būti naiviems

– Ar turite kokių nors ritualų prieš savo pasirodymus?

Donatas: Man atrodo, kad kiekvienas individualiai kažką tikrai turime, ko galbūt kartais ir patys nepastebime arba nesureikšminame. Iš šono stebėjusieji man yra sakę, kad aš kelios valandos iki koncerto nutylu, mažiau kalbu, būnu ramesnis.

Irena: Aš labai galvoju, ką reikia pasakyti, kokius žodžius vartoti ir kaip tai turi skambėti. Gal tai mano vidiniai prietarai? Bet, kita vertus, savęs įtikinimas gali duoti ne visai teigiamų rezultatų. Esu sutikusi muzikantų, kurie groja būtinai tik su tomis pačiomis lazdelėmis, nekerpa plaukų ar nesiskuta savaitę iki koncerto. Ir išeina, kad tu eini daryti tai, kas miela tau, kas patinka kitiems, bet turi už tai atkentėti (juokiasi). Man atrodo, kad reikia stengtis kuo paprasčiau į viską žiūrėti. Kaip jauti, taip ir turi būti.

Kristijonas: Kai paklausėt apie ritualus, įsivaizdavau, kad prieš koncertą galėtume susikibti rankomis (juokiasi). Toks ritualas mums dar nesusiformavo. O individualiai aš koncerto dieną stengiuosi daugiau nieko nedaryti, pasilikti tik koncerto mintis. Kruopščiai susikrauti įrangą ir „būti medžiagoje“, nesiblaškyti.

– Kuriate savo muzikinį audinį racionaliai ar intuityviai?

Kristijonas: Na, kaip kada. Bet kalbant apie šį projektą, aš racionalumą naudoju kaip priemonę intuicijai įkūnyti. Nėra arba taip, arba taip. Tiesiog žinai tam tikras taisykles, galų gale – garso fiziką ar kompozicinius principus, kažkokius dėsnius, ir jų laikaisi.

Irena: Man atrodo, kad kūrybai yra labai svarbu smarkiai nekišti sąmoningumo, nebandyti išmąstyti, ką ir kaip reikėtų daryti, nes tas savęs kišimas į proto sferą gali atkirsti daug visokių galimybių. Tada tu save labai riboji. O kuriu visaip – kartais labai racionaliai viską susidėlioju, o kartais – intuityviai. Gali racionaliai padaryti, pagal tam tikrą etaloną, standartą. Ir tai turės savo publiką. Bet kyla klausimas, ar tai tikrai esi tu? Ar tai tikrai yra tai, ką tu nori pasakyti? Kiek tau tai duoda? Ir ar aš to noriu? Ar noriu lipti į sceną ir atlikti tai, kas yra taip griežtai sudėliota? Visiškai pritariu, kad tas racionalumas turi būti racionalus, jis turi būti panaudotas, bet turi būti įjungta kažkas iš vidaus. Negali viskas būti išskaičiuota.

Donatas: Šiame projekte mes davėm sau daug erdvės, laisvės – ir vienas kitam, ir kiekvienas sau. Pernelyg nevaržėm. Lyg ir pavyko pasiekti tokią būseną, kai improvizacija tapo lengva ir rami. Nebuvo didelės įtampos, klausimų, ar įvyks muzikinis dialogas, ar ne. Net jei repeticijoje jausdavau, kad kurioje nors vietoje kažkas neišeina, žinojau, kad kai reikės, mes susikaupsime ir bus gerai. Ir tai visada pasitvirtindavo. Aišku, toje laisvėje mes neišvengdavome klaidų. Bet visuma – lengva, rami, neįpareigojanti, neužspausta. Minčių srautas, kuriame gera patiems būti. Tikiuosi, kad ir klausytojai tai jaučia. Ir noriu pasidžiaugti, kad šitame projekte mes savo muzikiniu turiniu sugebėjome išlikti jaunatviškai naivūs. O tie, kuriems taip nebeišeina, tegul mums pavydi (juokiasi). Nes tai yra laisvė!

– Trys projekto dalys jau įvyko, spalį bus ketvirtoji. Ko gali tikėtis klausytojai, atėję į koncertą?

Irena: Ketvirtoji dalis turėtų būti vainikuojanti. Aš pati šiame projekte jaučiuosi tarsi eidama namo. Kaip Donatas pasakė: ramu, viskas gerai, viskas sudera. Bet kaip kūrėjams tai nebuvo lengvas procesas, ypač dėl to, kad yra ir kitų darbų, gyvenimas vyksta ir t. t. Ir labai gerai, kad padarėm ketvirtąją dalį, kurioje bus užfiksuota tai, kas buvo geriausia visose trijose dalyse. Išrinksime stipriausius momentus, motyvus, kūrinius ir padarysime koncertinę programą.

Kristijonas: Ir sukviesime stipriausius klausytojus (juokiasi).

Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.
Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.

Kai hobis tampa darbu

– Atrodo, kad be jūsų neišsiverčia nė vienas Klaipėdos, o ir visos Lietuvos, meno reiškinys. Visi turite labai daug skirtingų veiklų. Kaip atsirenkate, kur dalyvauti?

Kristijonas: Kaip atsirenki draugus, žmones, taip ir darbe atsiranda kūrybinė aplinka. Ne su visais visur visaip norisi dirbti, bet yra tam tikri žmonės, su kuriais susitikus kyla rezonansas ir norisi bendrauti, kurti. Ir ne kartą.

Donatas: Galbūt mes esame iš tų laimingųjų, kuriems mėgstamas užsiėmimas po truputėlį tampa darbu ir atvirkščiai. Kai darydamas kažkokią mylimą veiklą nebežinai, ar tai tiesiog pramoga, ar jau darbas. Ar būni tik dėl to, kad uždirbtum pinigų, ar ir dėl to, kad tau tiesiog smagu ir kad tai tavo kelias. Ir viskas persipina – kūryba, darbas, ir kasdienybė, ir dienos, ir nemažai naktų darbe ar kūryboje.

– O kada nors išeinate iš tos kūrybinės būsenos?

Donatas: Išeiname. Per kitokias veiklas. Turime hobių, kurie kažkiek siejasi su muzika per multimedijas. Pavyzdžiui, ir aš, ir Kristijonas mėgstame fotografuoti. Turime ir kitų hobių, kurie kartais labai padeda ir muzikinei pusei, įgyvendinant tam tikrus projektus. Klausiate, ar kada nors sustojame? Man atrodo, niekada nesustojame. Nes net kai kurie mūsų hobiai su įdirbiu anksčiau ar vėliau tampa dar vienu darbu, kurį galime atlikti ne tik dėl savęs, bet ir kitų.

– Kokias ribas peržengiate jūs, Irena?

Irena: Aš esu truputį iš kito pasaulio. Mano buvo visai kita sfera – turiu politikos mokslų magistro diplomą. Dirbau politikoje, mano sritis buvo rinkiminis marketingas. Nors muzika visada buvo šalia, niekada to nelaikiau kažkuo rimtu. Tai buvo intuityvioji mano pusė. Kai atsirado sūnus, gyvenime viskas pasikeitė. Tada supratau, kad nebegaliu būti senąja savo versija. Turiu būti tuo, kuo noriu būti, ir tai turi būti visiškai natūralu, atvira, nuoširdu, nes šalia manęs auga mažas žmogus, kuris tai stebi. Ir tada labai daug kas atkrito, nusimetė daug darbų, sferų, žmonių. Tuomet mano gyvenime atsirado Kristijonas, jis daug mane išmokė – techninių ir kitų dalykų. Atėjau kaip pas prodiuserį, o išėjo – kaip pas mokytoją. Niekada jam to ir nesakiau, nes žinau, kad kuklinsis. Dabar mano gyvenime vyksta transformacija ir jaučiu, kad štai dabar su visais tais įgūdžiais, įrankiais, pamokomis aš pradedu atrasti, ko noriu muzikos srityje. Ir jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.

Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.
Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.

– O kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Tiesiog atsisėdate ir rašote muziką ar, pavyzdžiui, kaip poetai – šauna į galvą ir puolate užrašinėti?

Irena: Pradėjau kurti muziką, kai kūdikiui buvo pusė metų. Žinojau, kad dabar turiu laisvą valandą, ir jei neatsisėsiu daryti, vadinasi, kita laisva valanda gali būti po savaitės. Man buvo per brangu ją prarasti. Savo albumą sukūriau per pusę metų. Bet aš jį padariau labai disciplinuotai, kiekvieną vakarą skirdavau po tris valandas. Įsijungdavau laikmatį ir versdavau save dirbti. Kartais būdavo: atsisėdi ir niekas nevyksta. Bet reikia, dabar išsėdėsi – po to vyks. Dabar jau to nebėra. Matyt, įgūdžiai susiformavo.

Kristijonas: Disciplina – gerai. Tačiau kartais turėdamas kažką daryti neskubu veikti, kurį laiką palieku bręsti mintyse. Dėl to, pavyzdžiui, jei kuriu spektakliui, režisierių prašau iš anksto supažindinti su savo idėjomis, koncepcija.

Leisti sau bandyti

– Donatai, rugsėjį Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ programoje pristatysite dar vieną savo projektą „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“, dedikuotą Klaipėdai. Jis tarsi susišaukia ir su šiuo projektu?

Donatas: Taip, tam tikra prasme susišaukia. Nuo studijų laikų turėjau seną svajonę sujungti dvi, atrodytų, nesujungiamas stilistikas. Atvykus į Klaipėdą nuo pat pradžių mane labai žavėjo šio miesto garsai. Tuo metu žemkasės gilino uostą ir naktimis rengdavo fantastiškus miesto triukšmo koncertus. Mano svajonė buvo pabandyti sujungti industrinius garsus etnine muzika. Atrodytų, visiškai nesuderinami dalykai! Šiame leidinyje ir numatytuose koncertuose, kuriuose grosime trise su Kristijonu ir Viktoru Rubežu, sujungsime specifinį šito miesto gamyklų, laivų statyklų garso turinį su medžiaga, tampriai susieta su folklorine muzika – labai atmosferine, sukurta ir įrašyta kartu su folkloro kolektyvu „Kuršių ainiai“. Tiesa, ji neskamba labai konkrečiai ir cituojamai –  tai transformuoti ir perdirbti autentiški šio krašto motyvai, pavirtę į atmosferinius garsus.

– Kodėl „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“? Kokia šio projekto koncepcija?

Donatas: Noriu pasižiūrėti į amžiną ratą ir cikliškumą – kažkam mirštant, kažkas gimsta. Niekada nėra tuščios vietos. Kad atsirastų kažkas naujo, turi išeiti kažkas seno. Gal ne visada, bet dažnai taip būna. Yra kaita. Kartu ieškau atsakymo į klausimą, kiek mes – miestas, bendruomenė, gamta – turime prarasti vardan progreso? Progresas yra neišvengiamas, nes be jo viskas sustotų. Bet kokia yra viso to kaina? Ką mes turime prarasti, kad gautume, ir ką mes gauname prarasdami? Toks uždaras ciklas – mirštantis miestas gyvenimui. Tarsi kažkurie miesto poliai miršta, nyksta arba yra naikinami tam, kad kažkas būtų sukurta. Ir koks santykis su visuomene, su bendruomene, su ekologine situacija, apie kurią vis garsiau kalba Klaipėdos bendruomenė? Trūksta dialogo tarp tų, kas kuria progresą, kas jį generuoja, kartu kažką naikindami, ir tų, kas to nenori ir yra gamtos, bendruomenės sveikatos šalininkai. Mano kūrybiniai ieškojimai, tikiuosi, bent maža dalele paskatins šiam dialogui.

Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.
Trečioji dalis „Smilgom“ atlikta Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje. Kristijono Lučinsko nuotr.

– Esate multiinstrumentalistai. Ar yra instrumentų, kuriais nemokate groti ir norėtumėte įvaldyti?

Donatas: Norėčiau kalbėti apie save, bet gal mums visiems tai galioja. Esame smalsūs, imlūs, patinka imti į rankas instrumentus, kuriais galbūt, iš profesionalų taško žiūrint, mes nemokame groti. Bet tai, ką mes su jais galime išgauti, profesionalus muzikantas nesugebės – galbūt dėl savo mokyklos ar įsitikinimų jis sau to neleis. Arba net nepagalvos, kad su tuo instrumentu galima taip pagroti. Grojam labai daug visokių instrumentų, nė vienu tobulai, bet visais yra labai gera groti. Ir tai yra mūsų kūrybinė laisvė ir išraiška, kuri suteikia mums labai daug savitumo. Kiekvienas daiktas skamba, nesvarbu, ar tai instrumentas, ir juo labiau instrumentas. Mūsų muzikai būtent to ir reikia.

Kristijonas: Esame juokavę: jei moki groti instrumentu, tai išeina muzika, o jei nemoki – išeina spektaklio muzika (juokiasi).

Irena: Aš save laikau labai žalia ir ką tik gimusia muzikante, todėl negalėčiau apie tai kalbėti. Groju ne vienu instrumentu ir nebijau jų imti į rankas, bet tik dabar atrandu šitą sferą. Pradėjau rinkti aplinkos garsus, naudoti juos kūryboje. Einu kažkiek iš paskos paskui tai, ką jūs darote, bet man atrodo, kad svarbiausia ir yra leisti sau bandyti, nenusistatyti taisyklių.

Donatas: Bet aš nežinau, ar mes tradiciniu požiūriu esame multiinstrumentalistai. Muzikos pasaulyje muzikantas laikomas multiinstrumentalistu, kai groja keliais instrumentais tobulai. Šiuo požiūriu, nors mes grojame labai daug instrumentų, bet beveik nė vienu tobulai. Gal mes esame tiesiog instrumentalistai? Bet mes nebijome sau to leisti. Čia ir yra žavesys. Prieš keletą metų man pasiūlė pagroti kontrabosu. Ir nuo tada šis instrumentas tapo labai mielas, nes galiu juo išgauti labai įdomių garsų, kažko labai savito, keisto. Ir su kiekvienu instrumentu taip. Kai tu jį paimi, kai atrandi jo garsyną, ypač jei skamba netradiciškai… Mane tai labai džiugina.

Projekto autoriai Kristijonas Lučinskas, Irena Upė ir Donatas Bielkauskas. K. Lučinsko nuotr.
Projekto autoriai Kristijonas Lučinskas, Irena Upė ir Donatas Bielkauskas. K. Lučinsko nuotr.

Apie projektą

Meninė kolaboracija „Smiltys. Sminga. Smilgom“ – tai VšĮ „Motyvas“ organizuojamas projektas, kurio metu trys šio krašto kūrėjai per gyvos improvizacijos pasirodymus siekia atspindėti Klaipėdos miesto identitetą, užtikrinti meno tarpdiscipliniškumo sąsajas bei etninio ir šiuolaikinio meno raiškos būdų sintezę. Projekto metu įvyko trys gyvos improvizacijos koncertai, kiekvienas iš jų pasižymėjo tam tikru diskursu bei aktualumu Klaipėdos miestui. Ketvirtasis, baigiamasis, koncertas vyks spalio mėnesį Klaipėdos „Kultūros fabrike“.

Projekto autoriai ir įgyvendintojai – trys profesionaliosios muzikos kūrėjai, atlikėjai ir multiinstrumentalistai: Irena Upė, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Visi jie pasižymi aktyvia kūrybine, projektine ir leidybine veikla, yra labai susiję su Klaipėdos krašto etnine sfera, puoselėja bei įtraukia ją į šiuolaikinės muzikos kūrybą.

Pirmoji projekto dalis „Smiltys“ transliuota tiesiogiai internetu 2021 m. balandžio 30 d.

Antroji dalis „Sminga“ atlikta birželio 20 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

Trečioji dalis „Smilgom“ nuskambėjo rugpjūčio 1 d. Smiltynėje, Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje.

Projektą finansuoja Klaipėdos m. savivaldybė.

Leave a Reply