Milo Longo: operą gali pamėgti kiekvienas
|
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koridoriuose praėjusį lapkritį pirmąkart pasirodęs nepažįstamasis traukte traukė smalsuolių žvilgsnius. Elegantiškas, mandagus, nuolat visiems besišypsantis, sunkiai nusakomo amžiaus vyriškis – akivaizdu, nevietinis. Užkalbintas, jis atsako itališku akcentu „paskaninta” anglų kalba. O tuos, kuriems tokiu būdu susipažinti nesiseka, Milo Longo nustebina pats kreipdamasis kiek kampuotomis, bet – lietuviškomis frazėmis!  Milo Longo. Vytauto Liaudanskio nuotr. 47-erių pianisto, klavesinininko, vokalo pedagogo M.Longo namai – Mesinoje, Sicilijoje, įspūdinga gamta ir senovės Romos laikus menančia architektūra garsėjančiame Italijos regione. Ten jis daugiau nei du dešimtmečius bendradarbiauja su Mesinos ir Taorminos teatrais, kuriuose su žymiais italų dirigentais, dainininkais bei režisieriais yra pastatęs per 80 operų. Didžioji dalis jų – italų kompozitorių kūriniai. Be to, M.Longo dirba dėstytoju Kalabrijos muzikos konservatorijos Lyrinio dainavimo katedroje. O pakviestas dirbti statant itališkas operas, keliauja po Vakarų Europą, Graikiją, Tolimųjų Rytų šalis. Kad durys atsivertų akimirksniu – Milo, kokia jūsų atsiradimo Klaipėdoje istorija? – Į Klaipėdą pirmąkart atvykau 2012-ųjų rugpjūtį. Sicilijoje sutikau savo mylimąją, lietuvaitę, taip pat muzikantę. Ji groja altu. Taigi kai žmonės manęs klausia, kas atvedė į Lietuvą, atsakau – meilė. Aš tik sekiau jai iš paskos. Praėjus dar metams, 2013 metų rudenį, kilo mintis susipažinti su vienintelio Klaipėdos teatro, kuriame mano profesinės žinios galėjo būti reikalingos, veikla. Vieną dieną tiesiog užėjau, prisistačiau, palikau savo kūrybinę biografiją. Po poros valandų sulaukiau skambučio, o po kelių savaičių jau pradėjome darbą su solistais. Nusprendėme įgyvendinti projektą – surengti koncertą, kuriame skambės žymiausių italų kompozitorių kūriniai. – Tam, kad durys atsivertų akimirksniu, jūsų kūrybinėje biografijoje turėjo būti išties reikšmingų pasiekimų. – Tiesą sakant, nenustebau, jog mano biografija buvo skaitoma, analizuojama. Nustebino reakcijos greitis. Italijoje tai nėra dažnas reiškinys. Net jei tavo pasiekimai yra tikrai verti dėmesio, daugelis tiesiog per daug užsiėmę domėtis kitais. Mokslus baigiau Mesinos ir Romos muzikos akademijose. Mano mokytojas buvo žymus italų pianistas Carlo Bruno. Tačiau savo „širdies mokytoju” vadinu Roberto Bianco – jis mažai kam žinomas, tačiau neprilygstamas fortepijono virtuozas. Mano tolesnę karjerą ir gyvenimą pakeitė pažintis su opera. Nuo pat pirmųjų fortepijono studijų metų buvau apsuptas solistų – jie buvo mano draugai, kolegos. Vėliau tai tapo darbu, ir štai dabar jau skaičiuoju 20 metus profesionaliame operos pasaulyje. Pradėjęs pats dirbti su solistais, žinių ir patirties sėmiausi iš savo reikšmingiausio mokytojo Maurizio Arenos, tuo metu dirbusio Mesinos operos teatro vokalo korepetitoriumi, dirigentu. Šiuo metu jis kviečiamas statyti operas garsiausiuose pasaulio operos teatruose. Tai, kaip jis ruošia solistus operų partijoms, yra tikras realybės šou. Apibūdinti neįmanoma – tai reikia pamatyti. Be to, M.Arena yra puikus G.Verdi kūrybos žinovas, tapęs tiltu tarp Tullio Serafino – garsaus dirigento, gyvenusio kompozitoriaus laikmečiu – ir mūsų dienų. Iš jo mokiausi tinkamai interpretuoti G.Verdi operas – taip, kaip jas suprato pats maestro. Ką šiandien vertina italai – Pernai šventėme 200-ąsias G.Verdi gimimo metines. Jūsų manymu, Italijoje šiai sukakčiai buvo skiriamas pakankamas dėmesys? – Man pačiam per praėjusius metus vien prie „Rigoleto” pastatymų teko dirbti triskart. Ar pakankamas dėmesys? Ir taip, ir ne. Teatrai statė G.Verdi operas, repertuaruose jų išties netrūko. Bet šventės, tos svarbios progos nemačiau žmonių veiduose. Italijoje susidomėjimas teatru palaipsniui blėsta, žmonės nesidomi lyrine muzika. Gaila, kad turiu tai sakyti, bet Italija nebėra muzikos kultūrai tinkamiausia šalis. Juk turime tokį palikimą. Kitas klausimas, ką su juo darome, ką vertiname… – Iš tiesų – ką šiandien vertina italai? – Maistą… Moteris ir automobilius. Tik ne kultūrą. – Italija visuomet turėjo gilias operos tradicijas. Kas, jūsų manymu, nutiko? – Tas tradicijas, apie kurias kalbate, mes po truputį prarandame. Šiandien operos šalys yra Vokietija, Prancūzija. Nenorėčiau dėl to kaltinti vien politikų. Tai platesnis socialinis veiksnys. Muzika randa sąskambių visuomenės kultūroje. Prieš keletą metų Mesinos operos teatre statėme G.Verdi operą „Ernani”. Premjeros dieną 1000 vietų žiūrovų salėje sėdėjo vos 200 žmonių. Problemų įžvelgiu ir kai kurių teatrų administravimo procesuose. Žinoma, esama ir teigiamų pavyzdžių. Štai Taorminos operos teatras kaskart surenka pilnas sales žiūrovų, bilietai parduodami pusmečiui į priekį. Taip, miestas sulaukia didelio srauto turistų, pats teatras yra antikinis, istorinis. Tačiau svarbu ne išoriniai veiksniai, o institucijos gebėjimas tvarkytis savo viduje, komunikuoti su visa išsiskaidžiusia išore. Štai kodėl į šį teatrą galime pasikviesti R.Brusoną ar R.Blake’ą – operoms, J.Carreras, A.Bocelli – koncertams ir daug kitų garsių solistų. Beje, Taorminos operos teatras yra išlaikomas be valstybės ar miesto paramos, tik iš privačių lėšų. O mano minėto Mesinos teatro, veikusio nuo 1852-ųjų, durys jau užsidaro, rimtų problemų turi svarbūs antikiniai Florencijos, Neapolio, Romos teatrai. Nėra pinigų… – Galbūt gyvename laikmečiu, kai operos klausytojams būtinas tam tikras pasirengimas – apsiskaitymas, žinios, galų gale svarbus ir auklėjimas? – Manau, jog labai svarbu dirbti su mokyklomis. Moksleiviams galima padėti suprasti tą muziką, bet pirmiausia ją reikia išgirsti. Mano nuomone, operos žanrui jokių specialių paaiškinimų, apibūdinimų nereikia. Operoje yra melodija, ritmas, harmonija – visa tai, ką gerai įsiklausius gali išgirsti ir pamėgti kiekvienas. Galimybes visi turime vienodas. Operos neklauso tik tie, kurie nenori to daryti. Lyrinėje operoje, priešingai nei kine ar grožinėje literatūroje, net nebūtina suprasti teksto, pakanka stebėti veiksmą scenoje, choreografiją ar scenografiją. Opera – tai daugybė gražių dalykų viename. Mūsų istorinis laikmetis toks, kad žmogus nebegali ilgiau nei dešimt minučių žiūrėti televizijos, nepabandęs perjungti kanalo. Ką jau kalbėti apie 3–4 veiksmų operas. Naujas komunikacijos laikmetis. Nežinau, kaip tai spręsti – aš tik pianistas (juokiasi). Dainuoja kartu su solistais  Milo Longo koncertuoja su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistais. Nerijaus Jankausko nuotr. – Milo, kaip tiems, kurie nėra susidūrę, paaiškintumėte, koks konkrečiai yra jūsų, vokalo korepetitoriaus, operos pasaulyje vadinamo coacheriu, darbas? – Mano darbas – padėti solistams tinkamai paruošti operų partijas. Turiu pianisto išsilavinimą, tačiau skambinti operą nėra tas pats, kas groti F.Chopiną ar F.Lisztą. Vaizdžiai kalbant, vokalo korepetitorius, coacheris, ne seka solisto operos suvokimo keliu, bet pats nurodo jam kryptį – tai apima dinamiką, ekspresiją ir daug kitų elementų. Dainuoju kartu su solistais. Spektaklio repeticijų etape coacheris yra svarbiausia muzikinės pastatymo dalies figūra. Pasaulyje esama tokių žinomų coacherių kaip Richardas Parkeris, dirbantis su operos scenos megažvaigždėmis. – Kai kurie solistai, norėdami pasitobulinti, yra pasirengę keliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų. – Taip, tokių yra. Asmeniškai aš dirbu pagal sutartis su teatrais ir tuomet bendrauju su visais konkretaus operos pastatymo solistais. Niekuomet nesiverčiau privačiomis vokalo pamokomis. Pasakysiu atvirai: nemėgstu prašyti žmonių mokėti man pinigus. Nors prašymų mokyti esu sulaukęs, tačiau iki šiol atsisakydavau. Galbūt ateityje… – Ar esate pastebėjęs tam tikrų universalių klaidų, kurias daro solistai? – Solfedžio, intonavimo, balso pozicijos. Daugeliui solistų būdinga savyje ieškoti didelio, galingo balso. Tačiau jei garso per daug, natos dažnai žeminamos. Kita vertus, jei balsas per siauras ir per tiesus, intonuojama tiksliai, bet garsas atsiduria nosyje. Svarbu rasti aukso viduriuką, nors tai nėra lengva. Reikia pasakyti, kad po tiek metų praktikos gana greitai atskiriu kritiką priimančius solistus nuo tų, su kuriais kalbėtis, analizuoti klaidas beviltiška. Gerų vokalo pedagogų yra daug. Visų mūsų pastabos solistams yra panašios, tačiau skiriasi būdai, kuriais mes nusakome pojūtį, sukeltą kito žmogaus dainavimo. Solistui svarbu surasti tokį mokytoją, kurio pasirinktas kalbėjimo būdas būtų priimtinas ir suprantamas. Mano manymu, priešingai nei kitose profesijose, operos dainininko karjeroje nėra vadinamųjų laiptelių. Supratus ir išmokus esminius dalykus, atsiveria visai kita dainavimo patirtis, kitas pasaulis. Kiekvienam solistui linkiu pasiekti tokį etapą, kai dainavimas nebekelia problemų ar baimių. Štai tada galima dainuoti bet ką – operą, operetę, miuziklą. Tačiau, jei problemų yra, jos tam tikru momentu būtinai pakiš koją. Su garsiausiomis scenos žvaigždėmis – Esate dirbęs su garsiausiomis pasaulio operos žvaigždėmis. Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? – Mesinos ir Taorminos operos teatruose bendradarbiavome su R.Brusonu, R.Blake’u, E.Dara – likimo dovana juos pažinti. E.Dara yra italų operos legenda – bas buffa (komiškosios operos bosas), scenoje praleidęs 40 metų. Su juo statėme G.Rossini „Sevilijos kirpėją”, „Pelenę”, „Don Pascuale”. Esu sutikęs ir nepaprastai gabių, tačiau nelaimingo likimo solistų – pavyzdžiui, Glorią Scalchi. Dėl sveikatos problemų jos karjera baigėsi pačioje viršūnėje. Su visame pasaulyje žinomu dainininku A.Bocelli rengėme koncertą Taorminoje – linksmas vyrukas, malonus žmogus, tačiau solistas, aš atsiprašau, nekoks, –juokiasi. Didelį įspūdį paliko sopranas Martina Scerafin, šiuo metu dainuojanti „La Scala”, „Covent Garden” ir kituose pasaulio operos teatruose. Tiesa, yra buvę ir talentingų, tačiau konfliktiškų solistų – pavyzdžiui, italų sopranas D.Dessi, kuriai negalioja absoliučiai jokios pastabos. Tenoro R.Blake’o koloratūros apimtis tokia, lyg jis nebūtų žmogus, tačiau lygiai taip pat per kraštus veržiasi ir jo temperamentas. C.Almaguera – įspūdingiausias baritonas, kurį iki šiol esu sutikęs. Šiandien operos pasaulyje jis yra geriausias pasirinkimas „Rigoletui”. – Kaip rinkotės kūrinius „Itališkam koncertui” Klaipėdoje? – Koncerte norėjosi parodyti pačių reikšmingiausių italų bel canto kompozitorių kūrinius: V.Bellini, G.Rossini, G.Donizetti ir G.Verdi. Programoje sudėti fragmentai tų operų, kurios man pačiam be galo patinka – tai „Sevilijos kirpėjas”, „Pelenė”, „Don Pascuale”. Šių kompozitorių muzika mane visuomet be galo žavėjo. Jei reikėtų išskirti favoritą, juo turbūt būtų G.Rossini. Tai, ką jis padarė su opera buffa (iš it. komiškoji opera), yra protu nesuvokiama ir kartu genialu! Tiesa, koncerte neskambės G.Puccini muzika. Į programą jos neįtraukėme sąmoningai – balandį Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks grandiozinis koncertas „Auksiniai G.Puccini operų puslapiai”. Nesinori kartotis. Laisvas dirbti ten, kur jo reikia – Su Klaipėdos muzikinio teatro solistais dirbote kone pusmetį. Kaip jums ir jiems sekėsi? – Esu labai patenkintas. Visą šį laiką jaučiau didelį solistų užsidegimą, kurio visada ieškau. Ne lėšų stoka, bet žmonių tingumas, motyvacijos nebuvimas, abejingumas viskam, kas aplink vyksta, šiandien yra didžiausia Italijos kultūros problema. Priešingai čia, Lietuvoje, pamačiau norą dirbti, tobulėti. Man ši šalis – nauja patirtis ir naujas atradimas. Žinoma, iš pradžių keblumų kildavo. Visų pirma – kalbinių. Tobulinome italų kalbos tarimą, melodijų frazavimą, analizavome kiekvieno solisto silpnąsias ir stipriąsias puses, diskutavome, mokėmės, dailinome operų arijas ir duetus. Kurį laiką skirtingai supratome melodijų frazavimą. Mano įsitikinimu, operoje būtinos ilgos frazės, dainuojant vienu įkvėpimu, labai svarbu sekti melodinę liniją. Nuolat jaučiau įsiklausymą ir norą atlikti italų operą taip, kaip ją interpretuoti leidžia mano profesinė patirtis. Todėl tikiu, jog ir šio koncerto rezultatas bus geras. – Ar radote čia sau pačiam netikėtų talentų? – Nepatikėjau savo ausimis pirmąkart išgirdęs Mindaugą Rojų, nuostabiais tembro atspalviais apdovanoti Valerija Balsytė ir Rokas Spalinskas, puikūs sopranai Rita Petrauskaitė, Rasa Ulteravičiūtė; daug gražių dalykų galėčiau pasakyti apie kiekvieną, su kuriuo teko dirbti. Žinoma, yra ir trūkumų: kažkam trūksta atkaklumo mokantis, kitam – drąsos atsisakyti klišių, pasitikėjimo savimi, galiausiai – gero mokytojo. – Milo, kokie jūsų tolesni planai? Galbūt ketinate ilgesniam laikui įsikurti Klaipėdoje? – Po „Itališko koncerto” išvykstu į Maltą statyti G.Puccini „Toską”, vasarą Sirakūzuose, Graikijoje, laukia G.Verdi „Aida”, ateinantį rudenį Taorminos teatre – „Toska”, P.Mascagni „Cavalleria Rusticana”, V.Bellini „Zaira”. Į Klaipėdą aš bet kuriuo atveju reguliariai vis sugrįšiu, todėl viliuosi, kad galimybių bendradarbiauti su teatru atsiras ir ateityje. Klaipėda man patinka. Mėgstu vaikščioti Danės pakrante, užsukti į „Kurpius”, galiausiai – jau turiu čia namus. Esu laisvas dirbti ten, kur manęs konkrečiu metu reikia. Be to, žodžiai „planuoti gyvenimą” man tarpusavyje nedera, – juokiasi. |