Milda Arčikauskaitė: „Į rėmus savęs nekišu”
Dainininkę Mildą Arčikauskaitę aplankiau mažytėje jos studijoje Užupyje. Čia pastaruosius metus Milda moko įvairių vokalo technikų, čia gimsta ir savos, originalios muzikinės interpretacijos, kurių atlikėja turi sukaupusi nemenką bagažą. Tai – vokalistė, muzikaliai prisijaukinusi Maironio ir Czeslawo Miłoszo poezijos tekstus. Jau keletą metų aktyviai populiarinanti Maroko ir Paryžiaus dainininkės Hindi Zahra kūrybą projektu „Singing Hindi Zahra”. Besižavinti menų sinteze ir teatru, savo kūryboje nepripažįstanti žanrų ir nepažįstanti rėmų. O jei kai kuriems ji – nematyta ir negirdėta atlikėja lietuviškosios muzikos scenoje, susipažinkite – Milda Arčikauskaitė. Pirmą kartą išgirdau tave prieš keletą metų konferencijoje „TEDx Vilnius” – pritariant tik būgnams dainavai kompozitorės Laurie Anderson kūrinį „Muddy river”. Sėdėjau prie kompiuterio, tad iš karto puoliau ieškoti, kas tokia ta Milda Arčikauskaitė?! Pasirodė, kad esi susižavėjusi dainininke Hindi Zahra, o tavo muzikinis įkvėpėjas ir kūrybos ikona yra amerikiečių dainininkas ir kompozitorius Tomas Waitsas. Ką bendro randi jų visų kūryboje? Ko apskritai ieškai muzikoje? Aš nemanau, kad juos visus būtinai turi kažkas vienyti. Labai patinka autentiškumas, nors esu tikra, kad atsirastų tokių, kurie sakytų: „O ne, jie nėra autentiški, užsiima plagijavimu ir t. t.” Visur taip yra: mes pakartojam, visą laiką mus aplanko tas atpažinumo jausmas, bet manau, kad taip ir turi būti, tada mes ir jaučiamės gerai. Tam tikra prasme Hindi Zahra – tai čiastuškė, ritminė pulsacija paprasta, hiphopas, džiazas, regis – nieko čia naujo. Nors viskas pažįstama, kažkas joje mane užkabino. Ji stipriai jaučia savo marokietišką kilmę ir turi talentą tai panaudoti. Tomas Waitsas man yra neišsenkantis ir neišsemiamas, aš vis sugrįžtu prie jo ir taip turbūt bus visą gyvenimą. Pradėjau jo klausyti, kai man buvo treji metai. Tėvai atsivežė vieną kasetę iš Austrijos, ir ji visą laiką sukdavosi mūsų dirbtuvėje. Buvau mažytė ir klausiausi to, ko klausydavosi mano tėvai. Tai buvo Tracy Chapman, „Jesus Christ Superstar” ir Tomas Waitsas. Tai – menininkas iš didžiosios raidės. Jis nuolat gyvas. Neįtikima, bet jam svarbu visas pasaulis, ne vien muzika. Pavyzdžiui, jis sako, kad kai vorė nudobia savo vyrą, ji išleidžia tam tikrą garsą, kurio žmogaus ausis negirdi. O, kaip įdomu būtų išgirsti! Iš kur gimsta tie dainų tekstai? Nes jis nuolat viską aplink save stebi ir jam žiauriai įdomu ir smalsu. Aš irgi manau, kad stebėti yra labai svarbu. Bet kartais nerimauju, kad nesu tokia laisva, kaip jis. Iš jo galima to pasimokyti. O Laurie Anderson? Būtent tas kūrinys man patinka labiausiai. Man labai patinka tokios netradicinės sudėtys – nėra jokio harmoninio pagrindo, tik būgnai ir vokalas. Daina – labai gryna ir skambesys – grynas. Man įdomu, kai balsas yra grynas, kai turi tyrumo, skaidrumo. Į Balio Dvariono muzikos mokyklą kažkuomet tave atvedė mokytis kanklių klasėje, vėliau pati pasirinkai gitarą ir pagaliau – dainavimo specialybę Muzikos akademijoje. Ar sprendimus, susijusius su tavo muzikiniu keliu, visuomet priimdavai pati, ar buvo kažkas, kas pastūmėjo tokiems žingsniams? Kai buvau mažytė, daug dainuodavau, improvizuodavau. Kartą mama sako: „Milda turi klausą, reikia leisti ją į muzikos mokyklą, kad vaikas turėtų muzikinį išsilavinimą.” Nugirdau, pagalvojau: „O, kaip įdomu.” Turėjau labai daug vaikiškų knygelių. Vartydavau, kurdavau visokiausias istorijas. Jose būdavo daug instrumentų, ir aš bandžiau išsirinkti, kurie man patinka. Vėliau muzikos mokyklą mečiau. Įstojau į Čiurlionio menų gimnaziją. Vaikystėje labai daug piešiau – tiesiog aplink buvo daug priemonių (juokiasi). Tėvas galvojo, kad verta atliepti tą laisvą, pašėlusį vaiko polinkį piešti, reikia leisti mokytis dailės. Tačiau vėliau supratau, kad labai mėgstu įvairias užsienio kalbas. Tai dėl muzikinės klausos – man labai gražu, kaip jos skamba. Patyrus Čiurlionio mokyklos kalbų mokymo lygį susidarė nuomonė, kad menininkui nereikia būti išsilavinusiam ir mokėti kalbų. Dėl to aš išėjau. Tada tėvas pasakė: „Vienas iš menų turi būti.” Jis turbūt negalėjo įsivaizduoti, kad jo vaikas nesimokytų jokio meno. Grįžau į Dvariono muzikos mokyklą, ėmiausi įnirtingai groti gitara ir baigiau tą mokyklą. Mokytis dainuoti oficialiai pradėjau nuo studijų laikų. Tavo tėtis – teatro dailininkas, esi minėjusi, jog teatre jautiesi „tarsi savo gimtoj vietoj”. Kodėl visgi pasirinkai muziką, o ne vaidybą? Kai man buvo 12 metų, labai griežtai pasakiau, kad būsiu aktorė. Mane įkvėpė J. Vaitkaus spektaklis „Karalius Ūbas”. Man žiauriai patiko! Tik vėliau suvokiau, kas mane taip jaudino. Spektaklis buvo muzikinis. Tas muzikos ir judesio jungimas man darė tokį poveikį! Buvau labai įkvėpta. Tada prasidėjo visokios suaugusių žmonių baimės: „Ne, ne, Milda, tu gal geriau neik ten…” Mama labai nerimavo. 12-oje klasėje dar svarsčiau, bet jokio dramos būrelio niekada nelankiau, ir muzika nugalėjo. Šnekant apie teatrą, koks tavo santykis su vaidyba ant scenos – ar dainuojant būtina susikurti vaidmenį ir vėliau jame ieškoti savęs? Ar stengiesi nebūti niekuo, išskyrus save pačią? Jeigu dainuoju dainas, būnu savimi, bet, priklausomai nuo to, ką dainuoju, būnu vienokia ar kitokia. Man svarbiausia perteikti pačią muziką. Jaučiu ir mąstau apie muzikinius dalykus, seku balso, raumenų pojūčius. Dainuodama nekuriu jokio personažo, daugiau – būsenas, nuotaikas. Tačiau jeigu dalyvauju spektaklyje, tada, žinoma, kuriu vaidmenį. Dainuoji daugeliu kalbų, gal galėtum visas jas išvardinti? Lietuvių, anglų, ispanų, ukrainiečių, rusų, lenkų, vokiečių, berberų kalba… Truputėlį italų, prancūzų. Berberų turbūt egzotiškiausia. Esi dainavusi lietuvių liaudies dainų. Kuo tau svarbu dainuoti lietuviškai? Kai dainuoju lietuviškai, iš karto suprantu ir jaučiu, ką dainuoju. Taip jau yra, kai dainuoji ar šneki sava kalba, tai eina absoliučiai iš širdies ir skamba nepaprastai natūraliai. Tada tu gal net daugiau pasakoji tą istoriją, kurią dainuoji. Kitu atveju labiau koncentruojiesi į visokius muzikinius niuansus. Įvairūs tautiniai dalykai man yra labai įdomu ir svarbu. Ir savo kalbą saugoti man patinka. Tautosakoje ir liaudies muzikoje ji gali išlikti, užsirezervuoti, mes ją ten turim ir saugom. O ar daug moki lietuvių liaudies dainų? Moku. Tačiau nesu profesionalė. Tik gal juokingai skamba – ką reiškia būti profesionale? Tos dainos sklido iš lūpų į lūpas, bobulytė atsisėdus tiesiog dainuoja tai, ką ji girdėjo draugę dainavus, kaip ji pati jaučia. Ar ji profesionalė, ar ne? (juokiasi) Aš manau, kad taip. Profesionalas – tas, kuris labai domisi ta sritimi, yra surinkęs daug medžiagos, nuolat praktikuoja. Aš liaudies dainas dainuoju absoliučiai savaip, nestudijavau to dalyko, nežinau, kaip reikia. Tarmiškai nemoku, esu gimus ir augus Vilniuje, šneku vilnietiškai. Tačiau svarbiausia, jog dainuodama lietuvių liaudies dainas jaučiuosi, kad kažką atiduodu savo kultūrai ir savo šaliai, priartėju prie jos. Taip pat man labai patinka dainuoti vienai. Didžiausias mitas, susijęs su muzika, tavo manymu, yra..? Muzikos nereikia mokytis – galima tiesiog dainuoti, groti, ir tapsi muzikantu. Tam tikra prasme tai tiesa – dainuoti, muzikuoti žmogui yra natūralu. Pavyzdžiui, dainuoji liaudies dainas ir taip mokaisi dainavimo, muzikos. Nes juk mokaisi tada, kai kartoji ir stengies atlikti vis geriau. Vis dėlto aš manau, kad to ne visada užtenka. Žinoma, mokytis – tai nebūtinai eiti į muzikos mokyklą. Jeigu savy ypač lavini kūrybingumą, tu gali dirbti kitaip – užsiiminėti savišvieta. Reikia nuolat aktyviai domėtis, rinkti informaciją apie muzikos teoriją, istoriją, analizuoti muzikos kūrinius, įvairius stilius, būt jautriam aplinkai, kaip Tomas Waitsas, bendrauti su įvairiais muzikantais, kitais menininkais, ieškoti gerų mokytojų, atlikti namų darbus. Bet jei to visai nedarysi, nesimokysi, kartais padainuosi, pagrosi keletą dainelių, tikėtina, kad tavo išmanymas, muzikos suvokimas apims tik labai siaurą lauką. Kartą sutikau merginą, su kuria buvom baigusios tą pačią vidurinę mokyklą. Pradėjom kalbėtis: „Kaip tau sekasi, ką tu veiki gyvenime?” Ji universitete studijavo sinologiją. Aš pasakiau, kad studijuoju dainavimą. Išgirdau: „Aaa, dainavimas, tai ką čia?!” Man ramu, žinau, kad ten yra ką veikti. Tačiau tąkart pasijaučiau keistai. Yra dar didesnis mitas! Tai – vadinamoji bohema. Menininkas – tai nebūtinai bohemos atstovas, kuris miega iki sutemų, o aplink jį viskas griūva ir virsta. Turi būti stipri disciplina. Daugelį savo muzikinių projektų inicijuoji pati. Nepavargsti? Norėčiau dar daugiau visokių projektų! Ir pati inicijuoti, ir dalyvauti kaip kviestinė menininkė. Nors tai tiesa – kai esi muzikantas, ypač kai groji bosu, būgnu ar gitara, tai – instrumentas, kurio reikia, esi kviečiamas visur prisijungti. O vokalistas – tai zavadyla. Asmuo, kurio vardą ir pavardę rašo pirmą. Tai yra „solinis instrumentas”. Jisai kažką sugalvoja ir kviečia visus kitus pas save. Be abejo, būna ir atvirkščiai, bet kad būgnininkas ar bosistas būtų lyderis – rečiau. Gal jie mažiau kuria, o daugiau – labai kūrybingai improvizuoja… Sprendžiant iš to, kaip dažnai jungi judesį, garsus, dainavimą ir poeziją, menų sintezė yra tavo siekis. Dėl to, kad nemėgsti rėmų ir ribų, ar tavoji ekspresija tiesiog netelpa į disciplinas? Įsirėminti tikrai nemėgstu, dėl to nepriklausau jokiai sektai, vienai religijai, vienai mokyklai, vienai dainavimo technikai. Negalėčiau taip. Pamilstu vietas, kaip katė, pavyzdžiui, Vilnių, Saulės gatvę, Užupį, štai Užupio meno inkubatoriuje jau antrus metus esu rezidentė, tačiau nesijaučiu priklausanti šiai institucijai, aš tiesiog branginu šią galimybę ir vietą, ten dirbu, kuriu. Į rėmus, į vieną stilistiką savęs nekišu, kaip kai kurie, tarkim: „Kuriu sakralinę – meditacinę muziką.” Apibrėžiau, o dabar – pirkite šį produktą! Žinoma, kai tu aiškiai apibrėži, tada visiems paprasčiau susigaudyti ir jie žino, ką perka. Visa tai nereiškia, kad manyje – chaosas (juokiasi). Kaip tik yra konkreti sistema. Galbūt ji ir yra mano rėmai? Taigi aš pati sau kuriu savo rėmus. Įvairių menų derinimas, matyt, ateina iš vaikystės, iš teatro. Ten ir šviesa, ir judesys, ir literatūrinė mintis, ir garsas, ir spalvos, medžiagos. Tai – vienas daugiausia savy talpinančių menų. Man patinka ir grynasis menas. Nebūtinai turi skambant muzikai rodyti filmą ar panašiai. Aš pati tiesiog atsistoju ir dainuoju. Ir tai yra gryna. Milda, esi ne tik atlikėja, pati taip pat kuri muziką. Anksčiau esi minėjusi, jog tau lengviau sukurti melodiją tekstui arba tekstą melodijai. Ar vis dar nėra kūrinio, kurį galėtum pasirašyti: „Muzika ir žodžiai – Mildos Arčikauskaitės”? Aš rašau literatūrą, bet aš nekuriu žodžių dainoms. Yra tokių džiazo temų, kurioms aš parašydavau žodžius. Ir man atrodo – labai faini žodžiai! Bet kad sukurčiau ir savo žodžius, ir savo muziką – tokių dainų yra gal tik viena. Atrodo keista, bet man yra negerai bet kaip. Jeigu nejaučiu, kaip tai turėtų būti, tai ir nedarau. Turiu pajusti iki pat širdies gelmių ir tik tada šitą kūrinį galiu paleisti. Gali būti, kad per visą savo gyvenimą būsiu neproduktyvi, nepaliksiu labai daug apčiuopiamų kompozicijų, bet bent jau jos bus tokios, kurias parodyti man nebus gėda. O kaip tau atrodo šių dienų Lietuvos muzikos scena? Tikrai nori klausti šito klausimo? Kam nors galiu pasirodyti labai pikta (juokiasi). Džiaugiuosi, kad dabar viskas aktyviau, palyginus su mano vaikystės laikais. Visko vyksta tiek daug, kad darosi sunku išsirinkti. Lietuvoje daug talentingų menininkų, kūrybingų žmonių. Klasikinės muzikos scena yra aktyvi, vyksta apykaita tarp Lietuvos ir užsienio. Tačiau mūsų poppasaulis sukasi čia, o už Lietuvos ribų jų nelabai kas žino. Didžioji dalis žmonių priima tą informaciją, kurią jiems pateikia televizija, internetas, žurnalai. Man neramu, kad jei žmonės galvoja, jog muzika ir dainavimas yra tik tai, ką jiems rodo per televiziją, jie gauna tik mažą dalį to, kas iš tikrųjų vyksta tiek Lietuvoj, tiek pasauly. Jaunimas veržiasi į realybės šou, o buvimas žvaigžde tampa liga. Kažkada su atlikėja Indre Jurgelevičiūte juokavom, kas būtų, jei mes nueitume į tokį realybės šou? Įsivaizduok, jei į tokį šou nusiųstų Billie Holiday? Ko gero, sakytų: „Ką tu čia veiki, mažabalse?” (juokiasi). Aš, Indrė ar dar kai kurios kitos dainininkės, kaip ir Billie Holiday, orientuojamės į gelmę. Tūkstančiai tų, kurie eina į realybės šou, nesugebėtų perteikt dainose tiek skausmo. Nesakau, kad visiems reikia verkti, tačiau toks dainavimas, kaip sugebėjo ji, yra meno kūrinys… Esi vokalo mokytoja pačios įkurtoje dainavimo studijoje. Stengiesi taisyklingai išdėstyti dainavimo teoriją ir praktiką ar būti mokytoja-įkvėpėja? Ir tas, ir tas. Nėra taip, kad aš remčiausi viena mokykla. Kiekvienas žmogus būna vis kitoks. Kaip ir savęs, taip ir savo mokinių nenoriu kišti į rėmus. Dirbu nuo 20–21 metų ir nuo tada vadovaujuosi tokia filosofija: stengiuosi kuo daugiau pateikti, kad žmogus pats atsirinktų, užsiimtų tais dalykais, kurie jam artimiausi, ir formuotų savo. Aš neturėjau nė vieno mokytojo, kuris man suteiktų viską. Juokinga, bet aš stengiuosi tokia būti – duoti žmogui meniu, iš kurio jis gali išsirinkti. Per vokalinio ansamblio pamokas šis dalykas labai pasiteisina. Tai nėra tik lietuvių liaudies ar tik gospelų ansamblis. Atliekam įvairiausių žanrų kūrinius. Darom visokiausius pratimus. Stengiuosi motyvuoti, įkvėpti tiek, kiek nuo manęs priklauso. Noriu būti tokia mokytoja, kokios aš neturėjau. Kai mokiausi, man kildavo labai daug klausimų, kodėl mes darome tam tikrus pratimus, bet negaudavau atsakymo. Kad žmogus nesikankintų, aš jam viską argumentuoju. Dažniausiai interviu klausiama „Kas tave įkvepia?” O kas įkvėpimą išvaiko? Taip jau yra, kad žmogus kartais nuliūsta, būna nepatenkintas savimi. Manyje irgi to yra. Kartais liūdžiu, kartais nepakankamai savimi pasitikiu. Tas nepasitikėjimas gali gerokai išvaikyti įkvėpimą. Su tuo reikia dirbti. Kitas dalykas – netvarka, disciplinos nebuvimas. Jeigu aš neturiu kur tvarkingai sudėlioti daiktų, man tai suteikia disharmoniją. Vis dėlto reikia pasakyti ir kas įkvepia. Pavyzdžiui, gamta – prasieini per lauką, ir viskas nušvinta. Ką naujo esi sugalvojusi savo klausytojams? Kas Mildos Arčikauskaitės ateities planuose? Ateičiai – noras palinkėti ir sau, ir kitiems, kad išliktų budrus žvilgsnis į save, į kitus, į situaciją. Neleisti, kad kažkas tave kontroliuotų ir aiškintų nesąmones. Dar daugiau disciplinos ir polėkio viename – tai vienas iš mano siekių. Toliau dirbsiu su moterų ansambliais savo Laisvo balso studijoje, vienas jau yra, o kovo pradžioje renkasi antras. Gyvuoja mano projektas „Singing Hindi Zahra”, dedikuojamas Maroko dainininkei Hindi Zahra. Jis visąlaik keičiasi, atsinaujina, dabar dainas atlieku su portugalų gitaristu Tiago Morinu. Savo kompozicijas, skirtas lenkų poetui Czeslawui Miloszui, pritaikiau sau vienai. Mano solo projektas vadinasi „Balsologija”. Pabaigai – muzikinis klausimas: ar yra daina, kurioje norėtum gyventi? Tomo Waitso „Hold on”. Galiu užleist, nori..? Ačiū už pokalbį! |
1 komentaras
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Aciu. Labai prasmingas pokalbis.