Mančesterio muzikinis palikimas – Geležinės Ledi eros vaisiai

Mančesteris, Šiaurės Vakarų Anglija. Ištarus šio miesto vardą, daugelio galvose nušvinta  milžiniško stadiono tūkstantinėmis sirgalių tribūnomis, kurios nenuleidžia akių nuo vyrukų, kojomis varinėjančių kamuolį iš vieno aikštės galo į kitą, vizija. Bet ar esate įsidėmėję, jog šiame futbolu garsėjančiame mieste gimė ne vienas legenda tapęs muzikinis kolektyvas?

„Joy Division“ Mančesteryje, 1979 m. sausio 6 d. Kevino Cumminso nuotr.

„Joy Division“ Mančesteryje, 1979 m. sausio 6 d. Kevino Cumminso nuotr.

Taip, Mančesterio miestas bei grafystė daug kam kelia asociacijas su futbolu. Visi, net nesidomintys šiuo sportu, tikrai yra bent trečdaliu ausies girdėję komandų „Manchester City FC“ ir „Manchester United FC“ pavadinimus.

Tie, kurie domisi šiuo sportu, dar gali pažymėti, jog 1966-aisiais čia vyko Aštuntasis pasaulio futbolo čempionatas, kurį laimėjo šeimininkai anglai.

Tačiau Mančesteris, kaip ir San Franciskas ar Los Andželas, yra ir dar viena XX a. II pusės muzikos Meka, kurią privalo aplankyti kiekvienas melomanas. Iš šio miesto bei grafystės kilę atlikėjai nešė naujas muzikines tendencijas – žanrus, stilius, novatoriškas idėjas, kurios buvo plėtojamos visus  trisdešimt metų.

Muzikos derlius

Mančesterio miestas pasauliui padovanojo vieną iš pirmųjų pop punk stiliaus grupių, t. y. stiliaus, kuriuo groja „Green Day“, pirmtakę „Buzzkcocks“. 1978 metais išleidę savo debiutinį albumą „Another Music in a Different Kitchen“, jie tapo ir pirmuoju žymesniu Mančesterio muzikiniu kolektyvu.

Tačiau muzikinis miesto aukso amžius prasidėjo 1979-ųjų birželį, kai savo debiutinį darbą „Unknown Pleasures“ išleido tikra legenda tapęs post punk kolektyvas „Joy Division“.

Nuo pat 1979-ųjų metų Mančesterio grafystė pasauliui padovanojo vieną žymią grupę po kitos. Po 1980 metais įvykusios „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso savižudybės, vos du albumus išleidęs kolektyvas, atvertė naują karjeros puslapį ir tapo visiškai nauja grupe „New Order“.

1984-aisiais savo debiutinį albumą išleido viena pirmųjų alternatyviojo roko ir indie pop grupė „The Smiths“.

Iširus „The Smiths“, jos vokalistas, ekscentriškas keistuolis Stevenas Patrickas Morrissey, žinomas tiesiog kaip Morrissey, pradėjo savo sėkmingą solo karjerą.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus vadinamajam reivo judėjimui, kurį, primityviai tariant, sudaro elektroninės acid house, house, trance, techno, drum and bass ir kt. šokių muzikos klausymas bei haliucinacijas sukeliančių preparatų MDMA („Ekstazi“), LSD, psilocibino turinčių grybų vartojimas, Mančesteryje gimė muzikinis stilius pavadinimu „Madchester“.

Du šio miesto kolektyvai „Happy Mondays“ ir „Stone Roses“ sumaišė dvi narkotines- muzikines subkultūras: hipių septintojo dešimtmečio LSD psichodelinio roko ir reivo MDMD elektroninės šokių muzikos elementai buvo suplakti į vieną unikalų, bet paprastą koktelį, tinkantį tiek audringiems vakarėliams, tiek transcendentinei patirčiai.

Dar galima paminėti, jog trečiasis, svarbiausias „Madchester“ stiliaus kolektyvas – škotai „Primal Scream“, kurių albumas „Screamadelica“ yra pirmasis prestižinio Mercury prizo laimėtojas.

Na, o dešimtojo dešimtmečio viduryje išsikvėpus Sietlo grunge stiliui bei judėjimui ir nusižudžius „Nirvana“ lyderiui Kurtui Cobainui, naujausias popmuzikos tendencijas ėmė diktuoti Jungtinė Karalystė su savo naujuoju britpop stiliumi.

Vienais iš šio stiliaus šauklių, jeigu ne pačiais pagrindiniais, tapo Mančesterio grupė „Oasis“ su kietakakčiais broliais Gallagheriais priešakyje.

Kūrybos proveržis – iš ekonomikos recesijos

Margaret Thatcher

Margaret Thatcher

 Daugeliui kyla klausimas: kaip Jungtinės Karalystės provincijoje galėjo iškilti tiek daug muzikinių inovacijų ir tiek daug legendinių vardų? Atsakymą jums pateiks viena vienintelė pavardė. Tai – Margaret Thatcher, dar žinoma Geležinės Ledi pravarde. 

1979 metais Jungtinės Karalystės valdžios vairo ėmėsi ir pirmoji ministrė pirmininkė moteris.

Tuo laikotarpiu Didžioji Britanija, ekonomine prasme, išgyveno ne pačius geriausius savo laikus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, devintojo pradžioje kilo ekonominis nuosmukis, ekonomikos istorijoje žinomas kaip ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio recesija.

Nors Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija iš recesijos pakilo gana anksti, Europoje nuosmukis buvo juntamas iki pat devintojo dešimtmečio vidurio. Ypač – Didžiojoje Britanijoje, kurioje nedarbas palaipsniui didėjo dar nuo septintojo dešimtmečio vidurio, o bemaž visą aštuntąjį dešimtmetį siautė ekonominiai kataklizmai. 1979 metų gegužę, kai Geležinei Ledi ir jos partija laimėjo rinkimus, infliacija Didžiojoje Britanijoje siekė 10 procentų, o beveik pusantro milijono žmonių buvo bedarbiai.

Dešiniosioms jėgoms atstovaujančios Tory partijos politikė, vos laimėjusi rinkimus, ėmė vykdyti griežtą ekonominę politiką, kuri buvo įkvėpta ekonomistų Miltono Friedmano ir Alano Walterso idėjų. Sumažinti tiesioginiai pajamų mokesčiai ir padidinti netiesioginiai, padidintos palūkanų normos, siekiant sulėtinti pinigų kiekio augimą ir infliaciją, ir t. t.

Sukurti savo

„The Smiths“. Centre – Morrissey. Nuotrauka iš blogs.houstonpress.com

„The Smiths“. Centre – Morrissey. Nuotrauka iš blogs.houstonpress.com

M. Thatcher vykdoma monetarinė politiką lėmė infliacijos mažėjimą, tačiau drauge padvigubino bedarbių gretas. 1982 metų duomenimis, darbo ieškojo beveik trys milijonai žmonių.

Ekonominiai sprendimai lėmė tai, jog turtingesnieji Didžiosios Britanijos gyventojai dar labiau praturtėjo, o gyvenantys skurdžiai – dar labiau smuko. 1981 metais beveik penkiuose svarbiuose Anglijos miestuose įvyko masinės riaušės. Ekonominio nuosmukio, rasizmo, ksenofobijos ir kitų socialinių problemų paskatinti smurto proveržiai vyko Londone (Brikstono riaušės), Liverpulyje (Toksteto riaušės), Mančesteryje (Mos Saido riaušės), Vakarų Jorkšyre (Čeipeltauno riaušės), Birmingeme (Handsvorto riaušės).

Tai viena iš priežasčių, kodėl Jungtinės Karalystės žmonės iki šiol vertina M. Thatcher ir jos veiklą arba tik teigiamai, arba tik neigiamai.

Tai matyti ir mūsų dienomis, kai, mirus Geležinei Ledi, Didžiosios Britanijos visuomenė pasidalino į dvi stovyklas: vieni nuoširdžiai gedėjo ir minėjo M. Thatcher tik geru žodžiu, o kiti, išgirdę apie mirtį, nuoširdžiai kvatojosi, nesibodėdami dalytis emocijomis internetinėje erdvėje.

Visų minėtųjų muzikinių kolektyvų nariai atėjo iš žemesniųjų Britanijos sluoksnių: darbininkų ir viduriniosios klasės šeimų. Tokia ekonominė situacija, už kurią iš dalies atsakinga M.Thatcher vykdyta politika, lėmė, jog roko muzika buvo viena iš nedaugelio darbininkų ir viduriniosios klasės jaunuoliams prieinamų galimybių ką nors pasiekti gyvenime, sukurti kažką „savo“, palikti „savo“ pėdsaką, „būti išgirstam ir įvertintam“.

Žurnalistas, prodiuseris, įrašų kompanijos ir naktinio klubo „FAC 51 THE HACIENDA“ vadybininkas Tony Wilsonas, iškėlęs į dienos šviesą „Joy Division“ ir „Happy Mondays“, sakė: „Kiekviena grupė kyla į sceną nes jie nori būti žvaigždėmis. Šie vyrukai lipo į sceną, nes jie neturėjo jokio sumauto pasirinkimo“.

Panašios nuomonės laikosi ir vienas iš brolių Gallagherių, teigiantis, jog jo kartos vyrukams, baigus mokyklas, vėrėsi trys karjeros galimybės: futbolas, muzika arba bedarbio pašalpa.

Kieno vieta muziejuje?

Visų minėtų grupių kurtoje muzikoje galima išgirsti ne tik nusivylimą gyvenimu M. Thatcher valdomoje Britanijoje, bet ir akivaizdžią neapykantą visai politinei doktrinai, gyvenimo filosofijai ir vertybėms, kurioms atstovavo ši veikėja.

„Joy Division“ dainos – tamsios, niūrios ir grėsmingos, primenančios rudens darganų sukeliamą melancholiją arba baugų vidurnaktį, kai vienintelis tavo noras yra nebepabusti.

Pagrindinės „The Smiths“ ir Morrissey solinių dainų temos – susvetimėjimas, liūdesys, išankstiniu nusistatymu paremta diskriminacija ir sprendimas nutraukti santykius su tau patinkančiu žmogumi, kai sužinai, jog jis iš aukštesnio ar žemesnio socialinio sluoksnio (daina „What Difference Does It Make?“), vienišumas (daina „How Soon Is Now?“) ir panašiai.

Vis dėlto, kalbant apie „The Smiths“ ir Morrisey kurtas dainas, reikia pažymėti, jog visuose randamas žiupsnelis liūdno, bet nuoširdaus humoro ir pašaipos.

Neveltui Morrisey kartais pravardžiuojamas naujuoju Oscaru Wilde‘u. Panašiai buvo ir anapus Atlanto. Ronaldo Reagano valdomoje Amerikoje, vyraujančios socialinių-ekonominių santykių tendencijos bei jų padariniai – susvetimėjimas, vienišumas, atotrūkis tarp skirtingų socialinių grupių, skurdas ir t. t. puikiai perteikiamas tiek R.E.M ir „The Replacements“ kurtoje muzikoje, tiek dešimtojo dešimtmečio grunge grupių „Nirvana“, „Pearl Jam“, „Alice in Chains“ ir kt. dainose.

Tačiau natūraliai kyla retorinis klausimas: jeigu ne M. Thatcher ir R. Reagano vykdyta politika, ar mes turėtume tiek daug nuostabios muzikos? Ir visai ne ciniškai skamba tezė, jog šie du politikai turėtų būti įtraukti į „Rock n Rollo šlovės muziejų“ už nepriklausomos muzikinės kūrybos skatinimą ir kultūros kėlimą.

Dokumentinis filmas apie Mančesterio muzikos palikimą (anglų k.):

Parašykite komentarą