Grupė „Esatis” – kosmopolitiška tradicijų muzika

Nereikia giliai kapstytis, kad suprastum, ką reiškia grupės pavadinimas. Tai akivaizdi aliuzija į kolektyvo kuriamą muziką. Pasaulio muzika, daugybe įvairių stilių apipintos lietuvių liaudies skambesio tradicijos, papuoštos kitų šalių tautosakoje labiau girdimais instrumentų garsais – akivaizdu, kad tai naujasis folkloras. Šių dienų folkloras visom prasmėm, tiek turiniu, tiek stilių persipynimu, tiek instrumentalistika. Toks didelis ir kosmopolitiškas mūsų pasaulis natūraliai šaukiasi visiškai kompleksinio tradicijų muzikinio įprasminimo ir „Esatis” tai įgyvendina.

grupe_esatis_Kristijono_Lucinsko_foto

Grupė „Esatis”. Kristijono Lučinsko nuotr.

Kolektyvas

Kolektyvas savo sudėtimi klaipėdiškio visiškai nenustebina. Grupės branduolys – tai „žmogus orkestras” Donatas Bielkauskas ir nuo jo kūrybiškumu neatsiliekantis instrumentalistas Viktoras Rubežas. Pirmą kartą išvydus šį duetą norėjosi sužinoti, kaip tokių skirtingų muzikantų ir asmenybių keliai susikirto bendruose projektuose, tačiau dabar tikriausiai būtų net sunku juos atskirti.

Donatas Bielkauskas – be galo kuklus ir preciziškas, nestokojantis kūrybiškumo ir jėgų šimtu procentų užbaigti pradėtus darbus, viena iš stipriausių personų Klaipėdos krašto folkloro ir folk-elektroninės muzikos erdvėje, galintis pasigirti „pilnom kišenėm” įgyvendintų projektų, išbandytų kolaboracijų su įvairiais muzikantais, aplankytų festivalių ir praėjusių koncertų. Viktoras Rubežas – labiau džiazinės krypties muzikantas, kūrybiškai pasiutęs ir niekada nestovintis vietoje, grojęs su begale grupių ir projektų, užsiimantis vaikų muzikiniu lavinimu, o jei dar ir pirštu durtum į kokį muzikos stilių sąrašą, tai kur pataikytum, užtikrintai rastum V. Rubežo pavardę.

Prie šių dviejų vyrukų savo pajėgas prijungė ir gitaristas Mantas Remesa bei bosistas Paulius Stonkus. Galima sakyti, kad šie du vyrukai, per daug nesireikšdami, sugeba išlaikyti „Esaties” muzikinių kompozicijų pagrindą. Taip, taip, Paulius Stonkus vis dar groja „nurautai” su savo Vital Tech Tones primenančiomis improvizacijomis. Klausydama jo klaidžiojimų scenoje, mintyse turėjau save įtikinėti nelėkti po koncerto pirkti bosinės gitaros ir nesiprašyti į pamokas pas jį, nes tas atsidavimas instrumentui, techninis išbaigtumas, žaismingumas ir visiškas atvirumas muzikai tiesiog užkrečia noru daryti tai, ką jis daro.

Sakyčiau, kad toks skirtingų instrumentalistų ir skirtingas muzikines patirtis turinčių muzikantų batalionas yra vienas gražiausių dalykų Klaipėdos scenoje.

Vokalas

Elena Trečiokaitė. Kas? Trečiokaitė? Kas ta Elena? Oi, Dievulėliau… Čia turėtumėm stabtelėti ir suklusti. Leiskit man atsipūsti. Elena Trečiokaitė – grupės „Esatis” vokalistė. Visiškas „noname’as”. Eidama į koncertą mąsčiau, kas ta mergina. Lyg kažkur matyta, lyg girdėta. Bet niekaip negalėjau prisiminti, kur ir kada. Pamačiusi ją lipančią į sceną mintyse suskambo „Gyvata”. Ji ten dainavo. Nuostabus kolektyvas, tačiau akivaizdu, kad šiai merginai „Gyvata” buvo tik tam tikra savęs tobulinimo stotelė. Ir štai ji „Esatyje”, brandžiame ir iššūkių reikalaujančiame kolektyve. Ir štai ji, visa tokia kukli, paprasta, prabyla… Oda pagaugais nueina ne tik nuo balso grožio, bet ir nuo tokio skambesio retumo. Mintyse džiaugiuosi, kad Rasa Serra turi įpėdinę čia pat Klaipėdoje.

Po pirmųjų natų norėjosi riebiai nusispjaut nuo moters „dūšios” grožio: vokalas toks sodrus, platus, toks pilnas ir su svoriu, kaip tirštas rūkas plačiuos laukuos brėkštant aušrai, vis atrodo – norisi jį pasivyti ir išgirsti tą prabėgusią natą, švelnumas ir lengvumas, netobulumas ir natūralumas.

Atrodo, kad toks vokalo pasirinkimas buvo gerai apgalvotas, nes tokį savo tembrais ir spalvomis suderantį instrumentų ir vokalo komplektą seniai buvau girdėjusi mūsų krašte. Vietomis galėjai matyti, kaip tą sodrų balso rūką skrodžia tobulai sudėtos instrumentų partijos, o pučiamieji visokie visokiausi, tik spėjo keistis Donato rankose, kaip kokie saulės spinduliai pro tą Elenos, tarsi kokios raganos, sukeltą miglą vis veržėsi į mano veidą ir ausis.

Šišioniška būtis

Galima sakyti, kad „Esaties” muzikinės kompozicijos (dainos apibrėžimas jų kūriniams yra per siauras) tam tikra prasme įgyvendina muzikos, kuri galėtų būti vadinama „šišioniško” likimo, prikėlimą gyvenimui, išlaikymą. Donatas Bielkauskas seniai tai daro, visa jo kūrybos esmė greičiausiai yra įprasminti vienokią ar kitokią būtį, kuri susišauktų su praeities žmonių kūryba ir tradicijomis. Todėl nieko keisto, kad projektai, kuriuose jis atlieka kažkokį vaidmenį, yra skirti tam pačiam tikslui. Taip kaip gerbiama V. Galinskienė yra vaikštantis šišioniškių tarmės simbolis, įrodantis, kad ir šiandien galima kalbėti taip ir tai puoselėti su atsidavimu, taip „Esatis” tam tikra prasme yra naujojo folkloro būties kelrodis, brėžiantis gaires kosmopolitinei šio stiliaus plėtotei tiek Klaipėdos krašte, tiek visoje Lietuvoje, išlaikydamas senosios būties apraiškas.

Buvo smagu matyti, kaip jaunimas sėdėdamas kėdėse kinkavo galvomis, o vyresni net susižiūrėdavo vienas į kitą pagauti nepasiruošę jautresniu muzikiniu momentu. Muzikos gyvumas, tobulas profesionalumo pojūtis, lietuviškas santūrumas. Vis bandydavau apžvelgti aplinkinius namus, ar gyventojai neprilipę prie savo langų, nes jų neatsidaręs, galėjai nulaižyti stiklus nuo besiveržiančios muzikus taurumo.

Kaip besibaigiančioje pasakoje „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau…”, bet koncertas praėjo. Galime tik įsigyti visai neseniai pasirodžiusį „Esaties” albumą „Vanduo. Molis. Medis” (reikėtų susisiekti greičiausiai su pačiu „Esaties” kolektyvu), džiaugtis juo ir laukti tolimesnių šios komandos darbų.

www.VE.lt

1 komentaras

  1. Esu ne kartą girdėjusi Rasos Serra atliekamas dainas. Esu jos gerbėja. Galiu drąsiai išsakyti savo nuomonę. Nelyginkite šių abiejų atlikėjų. Tai kaip žemė ir dangus. Tai yra nepalyginama. Sakau kaip žmogus, turintis muzikinį išsilavinimą.

Parašykite komentarą