„Atminties sodas – Wittės vynuogynas”: žalioji erdvė akmeniniame kieme

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), susijungę bendram projektui „Atminties sodas – Wittės vynuogynas”, pakvietė senamiesčio ir viso miesto bendruomenę į muziejuje vykusį jo pristatymą-diskusiją. Laukdami publikos projekto dalyviai juokais spėliojo – ar neteks vieniems apie jį kalbėtis.

vizualizacija

Projekto „Atminties sodas – Wittės vynuogynas“ vizualizacija, autorius – architektas Saulius Druskis.

Neteko. Viešoje erdvėje sklandantys gandai apie visuomenės abejingumą šįkart buvo sudaužyti į šipulius, muziejaus mansardinė salė buvo sausakimša, o pavėlavusiems netgi pritrūko kėdžių. Skaityti pranešimų buvo pakviesti projekte dalyvaujantys įvairių sričių ir profesijų žmonės: istorikai, architektas, biologijos mokslų daktaras, kultūros įstaigos atstovai. Į pristatymui moderavusio MLIM direktoriaus dr. Jono Genio kvietimą po pranešimų diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę įvairiaamžė publika nuoširdžiai atsiliepė: užvirė karšti ginčai, it iš gausybės rago pasipylė siūlymai. Bet apie viską iš eilės.

Globoti kvartalą

Dr. Jonui Geniui Klaipėdos senamiesčio kvartalas, įrėmintas Didžiosios Vandens, Bažnyčių, Aukštosios ir Daržų gatvių, kelia sentimentų ne tik todėl, kad čia įsikūręs jo vadovaujamas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Šiame pastate prasidėjo jo kaip archeologo veikla – atvažiavusį į Klaipėdą jauną istoriką, anot jo paties, „įgrūdo” į šio namo rūsį. Tai buvo pirmas jo tirtas objektas Klaipėdoje. Be to, jam teko tyrinėti ir patį kvartalo centrą – Wittės sodo aplinką. Ten jaunasis mokslininkas rado „labai gražią ūkinę duobę, dabar mes ją vadiname šiukšlynu, kuri buvo pilna XVIII a. pab. – XIX a. pr. butelių. Keistas sutapimas: tie radiniai užvedė ant kelio, kad čia būta kažkokios kultūrinės veiklos ar bendravimo formos. Kitaip tariant, šiek tiek žinau ir kas šiame kvartale yra po žeme”.

Projekto pristatymo įvadinei užsklandai buvo pasirinktas koklis, rastas visai netoli šios vietos. Jame pavaizduotas vadinamasis grotesko ornamentas su simetriškai išdėliotomis vynuogėmis. Tai nėra koks nors atradimas – vynuogės motyvas taikomajame, vaizduojamajame mene naudotas visais amžiais. Tačiau šiuo atveju koklis su vynuogių ir delfinų motyvais – tikrai klaipėdietiškas. Tie delfinai – ne delfinai, anot J. Genio, gali būti tam tikras raktas į ateities planus.

„Kalbame apie sklypą nuo Didžiosios Vandens gatvės iki Daržų gatvės, kur abiejuose galuose yra du patys vertingiausi pastatai: šis baroko architektūros pastatas, kuriame dabar įsikūręs MLIM, ir Daržų gatvėje esantis pastatas. Klaipėda nėra labai turtinga senosios architektūros, bet šitame kvartale yra visa esmė, Klaipėdos architektūros aukso fondas. Čia vyrauja tikras XIX amžius: didelė fachverko koncentracija, labai gražūs XVIII a. pabaigos Aukštosios gatvės nameliai. Kitaip tariant, turime architektūriškai labai ypatingą kvartalą, kurio centre yra du ypač poniški namai, siejami su pašto istorija”, – pasakojo dr. J. Genys.

DSCF5565

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. Astos Grušelionienės nuotr.

Šis kvartalas pergyveno labai įvairius laikus, jame viskas tilpo: sandėliavimas, reprezentacija, amatininkų namai. Ypač gražus jis buvo XIX a. pab. – XX a. pr. Pokariu apstatytas menkaverčiais statiniais, kvartalas palaipsniui valėsi ir tapo gražiai sutvarkyta teritorija.

„Bet manome, kad to nepakanka. Visa kvartalo istorija, jo perspektyva, netgi susiformavusi čia įsikūrusių institucijų specifika: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Parodų rūmai, Lėlių teatras, Etnokultūros centras, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Dailininkų sąjunga, Architektų sąjunga – visos kūrybinės organizacijos susibėgo į šitą kvartalą, ir jo kitaip negalėtum pavadinti, kaip kultūros kvartalu. Manau, kad visų čia esančių institucijų pareiga šitą kvartalą globoti, jį puoselėti ir vystyti tam tikromis kryptimis su aiškia vizija. Viena iš tokių vizijų ir gimė mūsų galvose: „Atminties sodas – Wittės vynuogynas”, – apie projekto idėją kalbėjo muziejaus direktorius.

Wittės vynuogyno istorija

MLIM Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, pristatydama projektą, džiaugėsi atradusi gražių istorinių faktų ir įdomių asmenybių, padėsiančių įkvepiančiai atskleisti šio kvartalo praeitį: „Wittės vynuogyno idėja gimė netikėtai, žiūrint į tą mūsų urbanizuotą kiemą, kuris yra per didelė prabanga būti vien mašinų stovėjimo aikštele. Ir mes prisiminėme istorinį faktą, užfiksuotą literatūroje, apie kažkada čia klestėjusį pašto viršininko Wittės vynuogyną.

Johannas Christianas Wittė (1722–1796) Klaipėdoje vadovavo pašto kontorai ir 1774 m. įkurtam pirmajam Prūsijoje oficialiam bankui, pastatė du namus Didžiojoje Vandens ir Daržų gatvėse, kuriuose veikė banko ir pašto kontoros ir kur jis pats su savo žentu gyveno. Apie juos mes sužinojome iš istorinės literatūros. Ir tie faktai, kuriuos sužinojome, labai gražūs – mums net nereikia kurti savų istorijų ar miesto legendų, – pasakojo Z. Genienė. – 1779 m. Leipcige buvo išleisti Johanno Bernoullio (1744–1807), vieno iš žymių Europos mokslininkų Bernoulli dinastijos, kuri prasidėjo XVII a. pabaigoje ir pusantro šimto metų dirbo Bazelio universitete, kelionės po Europą aprašymai. J. Bernoullis, kilęs iš garsios matematikų, astronomų, fizikų šeimos, buvo vunderkindas – jis 13-os metų baigė universitetą ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį, po metų apsigynė juristo magistro laipsnį, 19-os metų buvo pakviestas į Berlyną vadovauti karališkajai observatorijai. Kadangi buvęs silpnos sveikatos, vaikystę praleidęs tarp knygų ir daug dėmesio skyręs mokslui, domėjosi istorija, filosofija, kitais dalykais. Vėliau vadovavo Berlyno mokslo akademijos matematikos departamentui, buvo Švedijos mokslo akademijos narys, Peterburgo mokslo akademijos garbės narys, parašė matematikos, astronomijos sričių veikalų. Bet reikšmingiausias jo darbas – kelionių aprašymai. J. Bernoullis buvo puikus pasakotojas, mokėjęs vienu sakiniu atskleisti esmę. Savo knygoje jis rašė ne vien apie kelionėse patirtus išskirtinius reiškinius ar įvykius, aplankytus miestus, bet ir apie sutiktus žmones.

Zita_Geniene

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė. Astos Grušelionienės nuotr.

1777 m. J. Bernoullis, keliaudamas pašto karieta iš Karaliaučiaus į Peterburgą, atvyko į Klaipėdą. Jo pažįstami Karaliaučiuje buvo paprašę Klaipėdoje nunešti pašto viršininkui Wittei rekomendacinį laišką. Apsilankymas pas pašto viršininką J. Bernoulliui sukėlė dviprasmiškų įspūdžių: jis buvo labai gražiai priimtas, kaip pats rašo, nuostabiame sode, kuriame augo vynuogės, figmedžiai ir kiti vaismedžiai. Tačiau praleidus su pašto viršininku tris valandas bediskutuojant, mokslininką nustebino faktas, kad pašto viršininkas labai skeptiškai žiūrėjo į skaitančius, rašančius žmones – literatus ir kitus menininkus, ir po savo mokslų baigimo iš principo neskaitė knygų, nors vadovavo paštui ir bankui. Šis J. Bernoullio aprašymas rodo, kaip susiduria akademinio sluoksnio žmogaus ir praktiško žmogaus pasaulėžiūros. Klaipėdai 1777-ieji metai – tai jos proveržio, klestėjimo laikotarpis, čia atvykdavo pirkliai iš Škotijos, Anglijos, kūrėsi medienos apdirbimo bendrovės, buvo statomi laivai – virė praktiškas gyvenimas. Svarbus buvo ir prūsiškasis mentalitetas – darbas, o ne knygų skaitymas, yra žmogaus paskirtis ir gyvenimo tikslas.

Pašto viršininkas Wittė sukaupė didelius turtus. Panagrinėjus jo biografiją, kiek įmanoma rasti šaltinių, atrodo, kad į Klaipėdą jis atvyko apie 1766–1768 m. iš Pomeranijos (dabartinis Lenkijos pajūris), gavo čia paskyrimą ir gyveno šiame name iki 1796 m., iki savo mirties. Iki tol čia egzistavo ir pašto įstaiga. O paštas tuo metu buvo vieta, kurioje apsilankydavo visi keliaujantys žmonės. Pro čia ėjo didžioji pašto trasa iš Berlyno į Peterburgą.

Į Klaipėdą J. Bernoullis atvyko ne vienas – su išskirtine Europos istorijoje asmenybe kontroversiškuoju grafu Lietzenu. Lenkų kilmės grafas buvęs puikus pasakotojas – savotiškas baronas Miunhauzenas. Bernoullis savo literatūriniame kūrinyje jam aprašyti skyrė net ketvertą puslapių.

koklis_121

Projekto pristatymui pasirinktas cokolinis koklis, puoštas grotesko ornamentu (delfinai abipus vazos) ir akanto lapų juosta. XVII a. Jolantos Mažeikaitės nuotr.

Klaipėdoje J. Bernoullis apsilankė ir aprašė ne tik vizitą pas Wittę. Popiet jis dar svečiavosi pas miesto bažnyčios kunigą Leppachą, ten irgi buvo nepaprastai gražiai priimtas. Vėliau jis rašė: „Gėlės prie namų, gėlės namuose ir patiekalai serviruojami gėlių žiedais.” Kadangi buvo turgaus diena, užsuko ir į turgų, kur jam didelį įspūdį padarė gražios lietuvaitės ir jų drabužiai, dabar jau tapę Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo pagrindu. Ir jis vėlgi rašo: „Aš pamačiau turguje lietuves moteris, apsirengusias nepaprastai puošniai.”

Štai tokie garsaus žmogaus įspūdžiai iš Klaipėdos tapo mūsų idėjos pagrindu. Dar gilinsimės į šią istoriją, tyrinėsime, kas buvo tas grafas Lietzenas ir kokios dar asmenybės lankėsi pas paštininką Wittę ir jo užveistame sode”, – ateities planais dalijosi Z. Genienė.

Sodai: buvę ir būsimi

Pasak dr. J. Genio, Klaipėdos istorija yra be galo įdomi, tik mažai eksploatuojama arba suformalizuojama iki sausų statistinių faktų: įvyko gaisras, sudegė tiek ir tiek pastatų ar pan. Bet iš esmės pasigilinus vien į šito sklypo istoriją galima atrasti sąsajų su puse Europos. Kita vertus, ši istorija paskatino susimąstyti apie grįžimą prie sodų kultūros. XIX a. II p. ir ypač XX a. pr. Klaipėdoje sodai buvo jos kultūros dalis. Kvartalai buvo dideli dėl to, kad sklypų viduje buvo formuojami želdynai. Klaipėdos želdynų istorijos pavyzdžių dar galima aptikti Liepų gatvėje. Nors mažai kas išlikę, bet Liepų g. 7 dar auga ypatingi bukmedžiai, kurie ir dabar yra retenybė. O Liepų g. 10 vešėjo fantastiški vadinamieji angliškieji sodai. Deja, dabar mes nejaučiame čia buvus šios kultūros – sodų nebėra. Tačiau šis senamiesčio kvartalas su jame augusiu Wittės sodu mums yra žaliosios gamtinės ir kultūrinės Klaipėdos pavyzdys.

Architektas Saulius Druskis, pristatydamas projektą „Atminties sodas – Wittės vynuogynas”, pasakojo, kaip atrodys būsimieji kiemo želdiniai ir kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas. „Nors kalbėsime apie želdinius, apie sodą, bet šįkart tai bus kitokie – vertikalūs želdiniai, augantys ant fasadų. Šis vidinis MLIM kiemas unikalus tuo, kad erdvę supantys pastatai yra istoriniai ir ant bet kurio fasado kabinti žaliąjį rūbą nėra taip paprasta. Reikia atsirinkti, kur tinka, kur galima ir kur geriausia būtų žaliosios architektūros ir istorinės architektūros sankirta”, – kalbėjo architektas.

Renkantis fasadus buvo atsižvelgta į du kriterijus: kad pastatas nebūtų istorinis ir kad jo fasadas būtų vizualiai matomas bei randamas praeivių. Kad patrauktų atsitiktinių praeivių dėmesį, architektas siūlo Didžiojoje Vandens gatvėje, ant MLIM pastato, pritvirtinti kokį nors tūrinį informacinį objektą, kiti objektai galėtų atsirasti gatvelės, vedančios į vidinį kiemą, grindinyje.

DSCF5563

Architektas Saulius Druskis ir KKKC direktorius Ignas Kazakevičius. Astos Grušelionienės nuotr.

Vidiniame kieme vertikalaus želdinimo būdu palaipsniui trijose vietose planuojama sodinti vynuoges. Pirmasis augalas bus pasodintas žaliojoje zonoje prie MLIM pastato. Šiuo atveju vynuogė stiebsis į viršų ant apie 2 metrų aukščio metalinės konstrukcijos. Antroji ir trečioji vynuogių sodinimo vietos bus prie pastatų ir augalai lips fasadais, tiksliau, suformuotų metalinių trosų tinklais, pritvirtintais prie pastatų. Vėlesniais projekto etapais kieme turėtų atsirasti ir mobilios klombos su želdiniais, kurios padėtų erdvę transformuoti, padalinti į mažesnes erdves, planuojama pastatyti suoliukų, svarstoma galimybė įrengti pergoles – ažūrinius stogelius, suteiksiančius erdvei dar daugiau jaukumo.

Pasak architekto S. Druskio, šio projekto tikslas yra ne tik priminti istorinius įvykius ir čia kažkada buvusį sodą, bet ir paversti kiemą atvira ekspozicijų, renginių ir susibūrimo erdve, kurioje galėtų būti, pavyzdžiui, ant galinio fasado sienos sukabinti žemėlapiai ar meno kūriniai, arba naktį apšviestuose stenduose eksponuojami tūriniai daiktai. „Vynuogė yra gyvas daiktas, ji turi augimo, brendimo ciklus ir tam tikru metų laiku galėtų vykti kokie nors su tuo susiję edukaciniai renginiai. Šis projektas yra ne vien fasadų želdinimas, bet ir siekiamybė pasodinant vynuogę padaryti kiemą daug gyvybingesnį”, – atskleidė architektas.

Prūsiška vynuogė

Visais projekto „Atminties sodas – Wittės vynuogynas” augalijos klausimais konsultavęs KU prof. biologinės medicinos dr. Algimantas Mečislovas Olšauskas džiaugėsi idėja augalais pagyvinti senamiestį, kad jis būtų žalesnis, ir ypač akcentavo fitoterapijos daromus stebuklus. Vienas iš Klaipėdos botanikos sodo įkūrėjų prieš 30 metų Leipcigo universitete gilinosi į Klaipėdos krašto, Rytų Prūsijos augmenijos specifiką: kokie buvo kultivuojami vaistiniai augalai, kokios naudos jie duodavo. Studijuodamas tą medžiagą profesorius sužinojo, kad nuo viduramžių Klaipėdoje beveik kiekviename kieme galima buvo rasti nuo keliolikos iki kelių dešimčių augalų rūšių: čia buvo auginamos ir levandos, ir šeivamedžiai, ir kiti sveikatinantys augalai. Pavyzdžiui, šeivamedis buvo sodinamas prie tualetų, nes jo skleidžiamo kvapo nemėgsta musės. Dr. A. M. Olšauskas pasiūlė apie 50 vaistinių augalų rūšių, kurios galėtų augti tame ir kituose senamiesčio kiemeliuose. Tačiau svariausias jo indėlis į projektą – iš Leipcigo botanikos sodo parsivežta senovinė prūsiška vynuogė ‘Luizė’. Tai istoriškai patvirtintas porūšis, galėjęs čia augti ir Wittės vynuogyno laikais. Ši mėlynos spalvos vynuogė vizualiai beveik nesiskiria nuo įprastų, tačiau ji prisitaikiusi augti mūsų klimatinėmis sąlygomis, ne taip bijo šalčio ir yra atsparesnė.

DSCF5592

Klaipėdos universiteto prof. biologinės medicinos dr. Algimantas Mečislovas Olšauskas. Astos Grušelionienės nuotr.

Erdvė laisvai kūrybinei minčiai

KKKC direktorius Ignas Kazakevičius, renginio moderatoriaus paprašytas pristatyti viziją, kokia kūrybinė veikla galėtų vykti naujai sukurtoje erdvėje, pradėjo nuo diskurso į žmonijos praeitį: „Profesorius kalbėjo apie fitoterapijos naudą. Manau, kad fitoterapija labiausiai reikalinga žmogaus smegenims. Žmogaus atmintis labai trumpa: jis iškirto miškus, išgrindė aplinką, padarė, kad būtų saugu ir komfortiška gyventi. Ir staiga tame komforte pasiilgsta natūros. Ir vėl laužia grindinį, asfaltą ir sodina medžius. Paskui užauga nauja karta ir vėl keičia architektūrą, interjerą, atsiranda dirbtinės saulės, dirbtinės vėdinimo sistemos, kondicionieriai ir pan. Tuomet jis supranta, kad tai blogai, kad reikia įsileisti gamtą, ir vėl bando derinti kultūrą su natūra. Toks žmonijos elgsenos modelis labai gerai atsiskleidžia šiame kvartale: dabar matomas labai sterilus vaizdas – vien akmuo ir tik lopinėlis dangaus, į kurį stiebsis mūsų visų pastangomis pasodinta vynuogė, naujos kūrybinės pradžios simbolis. Mes padarėme komfortišką zoną, tačiau ji išnaudojama automobiliams statyti. Priėjome ribą, kai laisva kūrybinė mintis uždaryta urbanistinės pseudogerovės kvadrate ir toliau nebegali vystytis. Žmogus ateina į kiemą, apsisuka ir išeina.

Klaipėda negali pasigirti labai didele kūrybine potencija: menininkų, kuriančių žmonių yra palyginti nedaug. Kiekvienas iš jų turi labai gerų minčių ir architekto vizijoje aš matau labai logišką plėtrą: žingsnis po žingsnio iš pradžių apželdinamas vienas fragmentas, paskui kitas, vėliau galbūt atsiras kokia nors perdanga, laikinos kompozicijos, kurios leis žmonėms bendrauti. Šiandien yra šansas išlaisvinti kūrybinę dvasią, panaudojus mūsų visų įgytą patirtį, sukurti miesto sodą, apie kurį ir aš visą laiką svajojau: kiekvienas turėtų po „savo augalą” – tikrą ar simbolinį, kaip kūrybinio laisvalaikio formą, kurią nuolat galėtų puoselėti. Šiame sode gali būti istorinis ekskursas, gali būti kuriamas menas, susijęs su atmosferiniais reiškiniais: šviesa, rūku, vėju ir pan. Mažas kūrybinis kvartalas gali tapti gerojo įveiklinimo pavyzdžiu, kuomet susijungia edukacija, menų ir mokslo: istorijos, biologijos, chemijos ir kt., patirtis. Toks dalyvavimas man primena atviro miesto atvirą forumą. Juolab kad miestas, konkrečiai savivaldybės Kultūros skyrius, inicijuoja daug projektų, susijusių su kvartalo įveiklinimu. Šis projektas yra unikalus bendradarbiavimo tarp įstaigų, tarp sektorių, tarp oficialių struktūrų ir kultūros vartotojų, kurie jau yra ir kurie dar bus, pavyzdys. Reikėtų ir eiti ta kryptimi.”

Nuo skulptūros iki vynuogių šokio

Paskutinioji projekto pristatymo dalis buvo gyvybingiausia: pakvietus seminaro dalyvius diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę, beveik visi kalbėjusieji džiaugėsi projekto idėja ir pateikė projekto rengėjams klausimų, pastabų bei pasiūlymų. Pastarųjų sulaukta įvairių: pageidauta, kad ši vieta būtų lankytojams patraukli ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir ištisus metus būtų galima ateiti ir ką nors pamatyti: grožėtis augalais ar dalyvauti kokiose nors veiklose. Taip pat siūlyta pasinaudoti Užupio respublikos patirtimi ir ant sienos pakabinti kažką panašaus į jų konstituciją – tai būtų puiki atrakcija ir miesto bendruomenei, ir turistams. Kažkas pageidavo suoliukų, tačiau kartu ir abejojo, ar jie nepritrauktų kitokios, paribio bendruomenės. Siūlyta sodinti ne vynuoges, bet spalvingesnius ar žydinčius augalus.

Viena renginio viešnia apgailestavo, kad pastaruoju metu miesto apželdinimo srityje dominuoja sterilus vadinamasis skandinaviškas standartas. Bet jis yra šaltas ir nejaukus – daug akmens, mažai spalvų, net paukščiui ant sodinamų medelių nėra kur nutūpti. Architektas S. Druskis teisinosi, kad šioje vietoje neįmanoma įkurdinti tikro sodo: „Nors atrodytų, kad vietos yra, bet nėra vietos po žeme, nes labai daug inžinerinių tinklų. Vienintelis dalykas ir lieka tą žalumą arba kabinti ant fasado, arba daryti pastatomas klombas. Taigi tas sterilumas kartais nulemiamas tokių dalykų, kad kartais kitaip padaryti tiesiog neįmanoma. Todėl ir ieškojom tokio augalo, kuriam užtenka 60 x 60 cm žemės.”

Diskusijos dalyvis nuogąstavo, kad subrendusios vynuogės gali pritraukti būrius paukščių ir šie čia nuolat skraidydami susikurs savąjį mikropasaulį. Ir pateikė pasiūlymą: skinti uogas ir užsiimti vyndaryste. Istorikas J. Genys komentavo, kad tikslas yra ne tik suteikti šiai erdvei gyvybės, bet ir vėliau ieškoti įvairių veiklos formų. Tos veiklos gali būti įvairios, ir visiškai įmanoma tęstinė edukacija, kurios metu vynuogės gali virsti sultimis, o sultys – vynu. Tačiau šiuo atveju būtų reikalinga partnerystė su tos profesijos žmonėmis, kurie tuos dalykus išmano. KKKC vadybininkė, projekto bendraautorė Inga Norkūnienė papildė, kad yra svarstoma tokia galimybė ir ieškoma tarptautinių partnerių tiek vertikalaus želdinimo, tiek vyndarystės srityje: „Yra mintis bendradarbiauti su Graikijos vyndarystės tradicijų žinovais. Mes netgi juokavome, kad galėtų būti vynuogių mindymo šiuolaikinis šokis. Kadangi kalbame apie įvairių menų jungtis, ši erdvė turėtų būti įvairių menų sfera. Žiemos laikotarpiu mes žalumos, ko gero, nesukursim, bet yra mintis pasitelkti šviesas, instaliacijas. Kai pradėjome gilintis, sužinojome, kad šiuolaikinės technologijos leidžia netgi auginti vynuoges kolbose. Ir vertikalus apželdinimas šiandien labai toli pažengęs – derinamos augalų spalvos, patys augalai gali būti kaip užuolaidos, iš jų galima daryti menines instaliacijas. Minčių yra visokių, bet daug ką nulems finansai. Šio projekto atspirties taškas buvo istoriniai faktai ir noras sukurti miestui ekologišką žaliąją erdvę, kur burtųsi senamiesčio bendruomenė. Svarbu, kad miestui tai rūpėtų. O jei žmonėms tai rūpi, tuomet galima daug ką padaryti.”

Apie bendruomenę ir primestus projektus

Tačiau renginyje dalyvavusi menotyrininkė Rūta Jakštonienė nebuvo įsitikinusi idėjos prasmingumu. Ji piktinosi, kad projektas yra primestas įstaigų ir į procesą neįtraukta miesto bendruomenė: „Bendruomenė turi atnešti tas idėjas, o ne projektai, tvirtinami kažkur. Juo labiau jei tai skirta bendruomenei, kodėl nenuėjus ir nepaklausus, pavyzdžiui, į socialinės globos namus, kokią jie turi tos vietos viziją? O paskui stebimės: o kur yra bendruomenė, kodėl ji nelanko mūsų sugalvotų ir jiems jau pateiktų projektų? Todėl, kad ji net nebūna įtraukta į tą procesą.” Po šių žodžių kilo šurmulys: o kaip priversti bendruomenę ar pavienius asmenis įsitraukti, kai jie patys to nenori? Projekto iniciatoriai argumentavo, kad bet kurį projektą kažkas turi pradėti, o jie taip pat yra šios bendruomenės nariai, kuriems rūpi jų aplinka. „Kartais kai kažką sukuri ir žmogui parodai, jam pasidaro patrauklu ir jis patiki. Ir tai būna daug veiksmingiau negu jį priversti dirbti nuo pat pradžių. Nes jeigu lauksim, kol kažkas pradės, gali ir niekada neprasidėti”, – kalbėjo I. Norkūnienė.

Jai antrino ir viena iš diskusijos dalyvių: „Man atrodo, kad kaip tik labai gerai, jog iš pradžių profesionalai sudėliojo rėmus, ir tada jau bepigu kažką keisti. Jeigu ateitų tiesiog žmonės iš gatvės, entuziastai, būtų daugiau chaoso. Minimalaus profesionalumo reikia.”

KKKC direktorius I. Kazakevičius į repliką dėl bendruomenei primesto projekto atsakė vaizdinga metafora: „Jūs manote, kad įstaigos susitarė ir dabar darys projektą taip, kaip sugalvojo. Iš tiesų tai mes tik nukėlėm dangtį nuo puodo ir dabar jame yra tiktai verdantis vanduo, į kurį turėtų būti sudėti įvairūs ingredientai.”

Savo nuomonę išsakė ir MLIM direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Asta Grušelionienė: „Nebuvo taip, kad atėjo direktorius ir pasakė: rašysit projektą. Šis projektas išsivystė mums besikalbant, bendraminčių ratas palaipsniui vis augo, ir manau, kad jis dar augs. Tai, kas čia dabar pasiūlyta, nėra galutinis rezultatas. Tai yra gyvas procesas, prie kurio galima jungtis – ar kalbomis, ar realiais darbais. Kalbant apie patį projekto įgyvendinimą, galvojam, kad jam reikės ne mažiau kaip penkerių metų, tik tada pamatysime rezultatą. Nes tas finansavimas, kurį gavome šiemet, yra tikrai nedidukas – 3200 eurų, mes jo ieškosim ir toliau. Ir kuo daugiau ir įvairesnių žmonių prisijungs, tuo tas projektas bus gyvybingesnis.”

Konkretiems projekto „Atminties sodas – Wittės vynuogynas” darbams organizatoriai bendruomenę žada pakviesti jau visai netrukus – gegužės 20 d., per Muziejų naktį, senamiesčio kieme bus sodinama pirmoji vynuogė – prūsiškoji ‘Luizė’.

Leave a Reply