Teroras ir svajonė – stalinizmo raktažodžiai

Vakarais jau kurį laiką skaičiau vokiečių istorijos profesoriaus Karlo Schlögelio knygą „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“. Dieną stabtelėdavau ties antraštėmis apie įvykius Ukrainoje, o vakarais palinkdavau ties Rusijoje 1937-aisiais siautėjusiu teroru.

Knyga

Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“ ir t. t.

Ir kodėl būtent 1937 metai? Anot profesoriaus, „1937 metų Maskva – tai Europos istorijos arena. Maskva įsikūrusi ne kur kitur, o Europos civilizacijos lūžio vietoje. 1937 metais nužudytieji gyveno ir mirė „kraštutinumų šimtmetyje“, kuris peržengė visas ribas. Todėl be 1937 metų Maskvos neįmanoma suprasti, ką Europai reiškė XX amžius“ (14 p.).

K. Schlögelio knyga mane pirmiausia sudomino savo sandara. Kelionė į Maskvą prasidėjo nuo Meistro ir Margaritos, Michailo Bulgakovo romano herojų, skrydžio virš šio miesto į laisvę. Autorius net pareiškia, kad norint tyrinėti to meto Maskvą, „nėra geresnio navigacijos instrumento už Bulgakovo romaną“ (32 p.). Būtent jam skirtas visas pirmas skyrius.

Tai neįprastas pasirinkimas – istorijos pamoką pradėti nuo fikcinio kūrinio, įtraukti jį kaip dokumentą, geriausiai perteikiantį tikrovę. Toks žingsnis rimtam akademikui gali pasirodyti nepakankamas.

Bet, kita vertus, tai atrodo pats geriausias sprendimas, mat sunku to meto įvykius paaiškinti logiškai. Jie patys atrodo kaip fikcija – šiurpi, neįtikima siaubo istorija. Tad norint juos suprasti, sugebėti apie juos kalbėti, pirmiausia reikia atrasti tinkamą kalbą, žodyną. Paprastų statistinių duomenų, archyvų nepakanka – tai per silpni įrankiai. „Bulgakovo „magiškasis realizmas“ leidžia rašyti taip, kaip istorijos mokslas nelabai ir gal: sugriauti visa, kas rodėsi taip tvirta, nukelti veiksmą į fantastikos erdvę, kuri anaiptol nėra nei nereali, nei siurrealistinė, – realiosios fantastikos erdvę. Suvokti ją istorijos mokslo priemonėmis ir būtent ne literatūriškai, o more historico – to ir turėtų siekti istorijos pasakojimas, jeigu literatūrai leistinos pažinimo ir vaizdavimo priemonės ne atbaidytų, o įkvėptų istoriką. Magija – tai realizmo priešybė. „Fantasmagoriškam siužetui“ (Irina Belobrovceva) nėra nieko neįmanomo: herojai stebuklingai atsiranda ir dingsta, žmonės ir gyvūnai magiškai virsta vieni kitais, <…> apsirengusios pilietės virsta nuogomis, eiliniai piliečiai – apgavikais ir skundikais, gyvi žmonės – mirusiais“ (28 p.).

Jurijaus Pimenovo paveikslas  „Naujoji Maskva“ (1937). Stalino naujosios Maskvos gatvėmis skriejantis automobilis simbolizuoja naująja sovietinio socializmo erą.

Jurijaus Pimenovo paveikslas „Naujoji Maskva“ (1937). Stalino naujosios Maskvos gatvėmis skriejantis automobilis simbolizuoja naująja sovietinio socializmo erą.

Bulgakovo romanas buvo rašytas keliolika metų ir išleistas praėjus 30 metų po autoriaus mirties. Visą pirmą skyrių skirdamas „Meistrui ir Margaritai“, K. Schlögelis jį pristato kaip suteikiantį topografinius atspirties taškus kelionei po Maskvą, pasiūlantį tinkamiausią miesto apžvalgos perspektyvą ir, kas turbūt svarbiausia, atrakinantį kalbą – tai, kas tuo metu vykdavo Maskvoje, nuraibuliuodavo per visą Rusiją ir galiausiai Europą pasiekdavo kaip magiškasis realizmas. Gyvi žmonės netikėtai tapdavo mirusiais. Be jokių priežasčių. Draugai tapdavo išdavikais. Budeliai – aukomis.

Pirmasis skyrius yra kompasas visai knygai. Žvalgantis po turinį potencialų skaitytoją gali sutrikdyti temų gausa: Maskvos-Volgos kanalas, architektų pasiekimai, sportas, kinematografas, parodomieji teismo procesai, Puškino jubiliejus, gyventojų surašymas, žudynės, džiazas, išdavikai, savižudybės ir t. t. Tas tariamasis chaosas iš tiesų yra pagrindinė knygos stiprybė. Taip pat tai iš dalies yra atsakymas į klausimą, kaip visa tai, kas vyko, buvo įmanoma, kuris kamuoja besidominčius masinių žudynių laikmečiu.

Margaritos skrydis virš Maskvos pasiūlė pasirinkti skrydį kaip geriausią būdą stebėti neįtikimais tempais augantį miestą. Skrydis atveria platesnį žiūros lauką. Istorijos linijiškumas kartais gali pakišti koją: tikslingai tyrinėdamas kurį nors vieną įvykį, istorikas jį izoliuoja, atskiria nuo visų kitų įvykių. Bet tai ne visada yra teisinga taktika.  K. Schlögelis aiškina, kad mėginant perprasti stalinizmą negalima nieko izoliuoti, svarbu aprėpti kuo platesnį lauką. „Pagrindinis šios knygos sumanymas visai paprastas. Jos tikslas – istoriografiškai susieti tai, kas istorijoje ir gyvenime visada ėjo kartu, bet dėl mokslo specializacijos pateko į skirtingas jo šakas. Atsparos tašku čia tapo ne dar viena tezė apie stalinizmo esmę arba jo plėtotę, o mėginimas suaktualinti momentą, aplinkybių sutapimą, kurį jau to meto žmonės suvokė kaip „istorijos ženklą“, pažvelgti į jį tarsi per prizmę“ (18 p.).

Žmonės prie paminklo Puškinui. 1937-aisiais minėtos Puškino 100-osios mirties metinės. Tai buvo vienas didžiausių renginių tais metais.

Žmonės prie paminklo Puškinui. 1937-aisiais minėtos Puškino 100-osios mirties metinės. Tai buvo vienas didžiausių renginių tais metais.

Kaleidoskopiška knygos sandaros logika paprasta ir geniali. Prieš skaitytojo akis veriasi istorinio laikmečio pjūvis – nuo skurdžiausiųjų iki vadų, nuo sporto iki NKVD. Yra ir kita šio knygos fragmentiškumo reikšmė, tik nežinia, ar autorius mąstė apie ją rašydamas. To laikotarpio istorija ne vienam skaitytojui gali pasirodyti pernelyg sunki. Ir iš tiesų, prieš pradėdama skaityti knygą pati, buvau ją paskolinusi – grįžo su pagyra puikiam tekstui ir su pastaba, kad kartais buvo skaudu skaityti, nes daug prisiminimų tebėra nesurambėję.

Grįžtu į knygą, kurioje kyla Maskva, didžiuliais srautais sugerianti žmones. Tai grandiozinių statybų karščiu gyvenantis miestas, kuriame atidaroma daugybė bibliotekų ir mokyklų, vyksta įspūdingi paradai, aktyvus kultūrinis gyvenimas, didžiuliais tempais auga knygų tiražai, kyla gyventojų raštingumo statistiniai duomenys.

Tuo pat metu užtikrintai sukasi propagandinio mechanizmo smagračiai, kuriami ir medžiojami priešai – jais tampa ne tik tie, kas veikia už šalies sienų. Naujieji priešai yra šalia. Jie yra buvę herojai, žinomi žmonės, jais gali būti pažįstami ir kaimynai. K. Schlögelis įtaigiai vaizduoja, kaip auginama meilė valdžiai. Ekonominės, socialinės gerovės viltį patvirtina tuo pat metu vykstanti sparti pažanga. Tačiau šviesaus rytojaus pažadui neva nuolat grasina priešai, sabotuojantys darbą fabrikuose, kasyklose, bendradarbiaujantis su šnipais užsienyje, rengiantys pasikėsinimus.

Knygos autorius gausiai cituoja tuometę spaudą, susirinkimuose skambėjusius pranešimus. Skaitytojas susiduria su mums neįprasta terminija, plūstančia visuomenės informavimo priemonėse. Kalbant apie priešus nevengiama pačių vulgariausių, primityviausių pasakymų („šunys“, „niekšai“, „kiaulės“) bei skatinimų su jais susidoroti. Gaila, kad profesorius neskyrė papildomo dėmesio vien žiniasklaidoje naudotos kalbos nagrinėjimui. O ji juk labai svarbi formuojant visuomenės nuostatas. Galima tik prisiminti prieš kurį laiką Lietuvoje sklidusį violetinį vajų. Jo advokatų plakatuose buvo ta pati leksika, kurią sutikau K. Schlögelio cituojamų 1937 m. laikraščių žinutėse, ta pati kalba skamba ir internetinės žiniasklaidos komentarų skiltyse – brutali, nieko nepaisanti, radikali. Išlaikant objektyvumą, nepuolant, išsaugomas šioks toks atstumas, kuris leidžia stebėti ir kelti klausimus. Tuo metu agresija ne tik kursto dar didesnę agresiją, bet ir ją pateisina.

Kai kuriuose namuose, ypač centrinėje Maskvos dalyje, buvo vykdomas ypač intensyvus „valymas“. Per 1937–1938 metus buvo sušaudyta 18-a šio namo Zemlyanoy Val gatvėje 27 gyventojų.

Kai kuriuose namuose, ypač centrinėje Maskvos dalyje, buvo vykdomas ypač intensyvus „valymas“. Per 1937–1938 metus buvo sušaudyta 18-a šio namo Zemlyanoy Val gatvėje 27 gyventojų.

„Svajonė ir teroras. Maskva, 1937-ieji“ įdomi savo šaltiniais. Juose – prisiminimai, garsių žmonių ir eilinių piliečių dienoraščiai, užsienio svečių pastebėjimai, grožinė literatūra, spauda. Išsaugodamas siekį žiūrėti plačiai, knygos autorius stengiasi kuo dažniau sugretinti kelias nuomones. Pavyzdžiui, rašydamas apie 1937 m. švęstas Spalio revoliucijos 20-ąsias metines, jis šventę pateikia per JAV diplomato Josepho Davieso ataskaitą savo valdžiai ir šalia aukščiausios tarybų valdžios buvusio komunisto Georgijaus Dimitrovo užrašus. Amerikietis pasakoja apie šventės išorę, jos puošnumą, mastą. Ruso užrašuose – aukštų valdininkų pokalbių nuotrupos, tarsi gėlėse ir transparantuose skendinčių iškilmių garso takelis. Minimaliomis priemonėmis, visiškai nesikišdamas, K. Schlögelis atskleidžia įspūdingą vaizdą. Skaitytojas regi didžiulį entuziazmą, puošnumą ir tuo pat metu klausosi monotoniškai beriamos Stalino litanijos, kurioje jis savo bendražygiams vardija išdavikų vardus.

Pristatydamas parodomuosius teismos procesus, profesorius skaitytoją supažindina tiek su scena, tiek su užkulisiais. Įvardijamos svarbiausios asmenybės, jų laiškai, prisiminimai, aptariamos ir visuomenėje vyravusios nuotaikos, stebėtojų iš užsienio atsiliepimai, ir, kas labai svarbu, paminimi greta vykę renginiai. Žudynes keičia koncertai ir parodos. Kraupūs faktai paskęsta šventėje.

Geriausiai šią plačiai taikyta praktiką iliustruoja pati Raudonoji aukštė. „Viskam čia užtenka vietos: konfeti paradams ir minios teismui, liaudies šventėms ir keršto troškimui, nežabotam karnavalo šėlsmui ir neapykantos orgijoms“ (242 p.).

Spalio revoliucijos 20-mečio šventė Maskvoje, 1937 m.

Spalio revoliucijos 20-mečio šventė Maskvoje, 1937 m.

„Svajonė ir teroras. Maskva, 1937-ieji“ – neįprasta, bet labai išsami istorijos knyga. Atkurdamas miestą, kuriame buvo rašoma istorija, autorius padeda suprasti, kodėl to meto liudininkai šiandieniam stebėtojui gali pasirodyti naivūs; rekonstruoja propagandos mechanizmo veikimo principą; leidžia pajusti, kokiu mastu, iki pačių menkiausių smulkmenų, buvo orkestruojamas ir režisuojamas gyvenimas. Leidžia pajusti viltį ir energiją, o tuo pat metu siaubą bei nerimą, kurie tilpo gaivališkojeje Maskvoje. Leidžia patirti svajonę ir terorą.

Bet net ir dairantis iš paukščio skrydžio, net prisiglaudžiant taip arti, kaip gali būti dienoraščio puslapiai, tebelieka neaišku, kaip buvo tampama priešais. Priklausantys etninėms mažumoms, turintys savo nuomonę, kritikuojantys, prieštaraujantys, gyvenantys geriau, turintys butą – taip, to nepakanka sunakinimui, bet tai bent jau yra kažkoks išskirtinis žymuo. Kaip istorikas pastebi, adresų knygose buvo tiesiog susižymimos nerusiškos pavardės, vėliau sušluojami jų savininkai. Žmonės pasmerkiami jų nė nemačius, nieko apie juos nežinant. Bet  kodėl eliminuojami dirbantys partijos aparate, kodėl naikinami savi valdininkai, specialistai, vadovai? Stalinizmo terorą sunku paaiškinti, pasaulį regint per humanizmo prizmę.

Knyga ne tik įdomi, ji ir aktuali. Žinia, netrūksta norinčių rebilituoti Staliną, pagražinti jo kultą.  Visai šalia ir Ukrainos realybė. K. Schlögelis primena, kad teroro siaubas ir mastas amžininkų akyse gali būti pridengiamas didingomis svajonėmis.

„Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“, Karl Schlögel

Vilnius: Tyto alba, 2013. – 734 p.

Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas.

Ištrauka iš filmo „Naujoji Maskva”, kurioje užfiksuotas neįtikimas statybų tempas:

Leave a Reply