Rašytojas Rokas Flick: „Istorijos ratas sukasi ir baudžia nepasimokiusius”

Savo knygų tematika unikalus 29-osios Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas Rokas Flick – archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, buvęs energetikos viceministras ir galiausiai – rašytojas. Paskutinieji šio autoriaus romanai „Šiaurės Sachara”, „Paskutinis traukinys”, „Emma, pastoriaus duktė” sugulė į brandžią trilogiją, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio.

Rokas_Flick4

Rokas Flick. Algirdo Kubaičio nuotr.

Roką Flick labiausiai domina Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, jis, tarsi tęsdamas I. Simonaitytės tradiciją, epiškai, per kelias kartas atskleidžia skaudžius šio krašto istorijos puslapius. Jo protėviams, kaip ir romano herojams, teko emigrantų Rytų Prūsijoje dalia, todėl rašytojas jaučia empatiją savo kuriamiems veikėjams. Skaitant Roko Flick romanus, greitai sužavi ir įtraukia rašymo maniera – trumpi, savo struktūra ir stilistika neperspausti sakiniai, sykiu savyje talpinantys daug jautros ir išgyvenimų. Pats autorius sako stengęsis nesiblaškyti įmantrybėse, o rašyti paprastai ir suprantamai.

Sausio 23-iąją, minint 118-ajį Ievos Simonaitytės gimtadienį, Jums buvo įteikta rašytojos literatūrinė premija. Minėjote, kad I. Simonaitytės kūryba paklojo pamatą ir Jūsų literatūrinei krypčiai. Kuo Jus žavi, kuo artima ši asmenybė?

Įdomu tai, kad rašydamas visiškai nesistengiau priartėti prie Ievos Simonaitytės kūrybos ar jos rašymo metodo. Žinoma, aš gerai žinau jos kūrybą, esu skaitęs visus jos kūrinius, tačiau tai buvo jaunystėje. O dabar rašydamas stengiausi absoliučiai neskaityti, kad nebūtų imitavimo ar jos rašymo manierų manuosiuose darbuose. Ir vis dėlto, kas mus suartino, kas bendro tarp mano ir Ievos Simonaitytės kūrybos? Mano nuomone, bendri yra keli momentai. Ji analizavo XIX a. pab. ir XX a. pr. Vakarų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos gyventojų istorinę praeitį, daugiau gilindamasi į lietuvininkų valstietiškus pradmenis, Pirmąjį pasaulinį karą, lietuvininkų santykius su vokiečiais… Mano trilogijoje paliečiamos lygiai tos pačios temos, tik laikotarpis apima XVIII a. pr. ir XX a. 8-ąjį dešimtmetį.
Beje, aš valstietiško gyvenimo nepažįstu, todėl įsigilinau į kitą šio krašto plotmę – intelektualinės visuomenės, dailininkų, verslininkų gyvenimus. I. Simonaitytė analizavo krašto santykius per lietuvininkų požiūrį į atėjūnus. Kadangi pagal tautybę aš esu vokietis, todėl žiūrėjau iš kitos, vokiškosios, pusės į lietuvį. Tad trilogijos leitmotyvas – kaip visiems reikėjo gyventi ir sugyventi šiame krašte. Nes Mažoji Lietuva nėra vien tik lietuvininkų kraštas. Tai yra ir vokiečių, ir prūsų, ir kuršių, ir austrų žemė. Nesiblaškiau jokiose įmantrybėse. Stengiausi rašyti paprastai ir suprantamai.

Savo trilogija tapote literatūrinį, istorija persipynusį Prūsijos krašto paveikslą. Tematikos atžvilgiu esate unikalus. Kodėl, be gentinio ryšio, Jus dar jaudina šio krašto likimas?

Esu Lietuvos vokietis, man labai artima tautinė Mažoji Lietuva, kadangi mano protėviai buvo išvaryti iš Austrijos kaip protestantai. Todėl ir paskutinioji mano knyga „Emma, pastoriaus duktė” kalba apie praeitį, atėjusią iš amžių glūdumos. Beje, prūsų gentis buvo artima lietuviams tautiniu aspektu. Esame giminės ir, manau, dabartinei visuomenei turėtų kilti klausimai, kodėl ji išnyko, kas juos sunaikino? Turime prisiminti ir spręsti šiuos moralinius klausimus. Juk tai buvo gražūs laikai, nors ir sunkūs. Iš Mažosios Lietuvos atėjo šviesa – žinia, paštas, knygnešiai, pirmoji knyga, Kristijonas Donelaitis. Todėl šis kraštas yra susaistytas labai artimais ryšiais su Lietuva ir be galo svarbu, kad skaitytojas neužmirštų to, susimąstytų: gal šiais laikais ir mūsų laukia panašus likimas?

Vadinasi, Jūs jaučiate moralinę atsakomybę apie tai kalbėti.

Taip, o kuo mes garantuoti, kad po keliasdešimties metų to paties nenutiks Lietuvai… Mano moralinis tikslas ir pareiga yra apie tai kalbėti.

Kuo, Jūsų manymu, Prūsijos likimas ir jai tekusių iššūkių, išgyvenimų patirtis artimi Lietuvai, ypač šiandienių politinių įvykių kontekste. Juk istorija linkusi kartotis…

Istorija kartojasi. Jeigu žmonės, visuomenė nepasimoko iš istorijos, tai ji pasikartodama labai skaudžiai nubaudžia tautas, jos piliečius, šeimas. Dėl to kūriniai, kuriuose keliamos tautiškumo problemos, labai reikalingi.

Iš kur gimė Jūsų veikėjai, kas buvo Jūsų kūrybos pamatas? Juk rašėte apie tai, ko jau seniai nebėra.

Rašytojas toks žmogus – jis privalo turėti fantazijos, emocinės pajautos. Galima parašyti istoriją – surinkti faktus, ir tai bus istorija. Bet istorija nėra meninis kūrinys, ar ne?

Rokas_Flick5.Kubaicio_foto

Po premijos įteikimo. Iš kairės: UAB “Mūsų laikas” valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas, rašytojas Rokas Flick, I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. Algirdo Kubaičio nuotr.

Sąmoningai akcentuojate, jog Jūsų romanai nėra istoriniai? Juk juose nemažai istorinių realijų.

Aš manau, kad istoriniame romane neturėtų būti daug fantazijos. Nors aš labai stengiausi savo knygose parodyti istorinius asmenis tokius, kokius aš įsivaizdavau juos esant. Demonstratyviai pabrėžiu, kad mano romanai nėra istoriniai. Taip, juose yra tikra istorinė epocha, istoriniai įvykiai, istorinis fonas. Rašydamas apie tai daug skaičiau. Ir šalia viso to yra tikros istorinės asmenybės, bet jos yra perleidžiamos per mano fantazijos filtrus. Vyrauja išgalvoti veikėjai, jų charakteriai, artimi tos epochos gyvenimo būdui, kalbos manieroms, papročiams.

Bet vis dėlto Levo Tolstojaus „Karas ir taika” laikomas istoriniu romanu. Karo, politinių asmenybių fone autorius sukūrė daug išgalvotų personažų, tačiau nevengė ir istorinio vertinimo.

„Šiaurės Sacharoje” taip pat vyksta net trys karai. Tačiau šalia to daug išgalvotų žmonių, kurie – mano fantazijos produktas, reikalingas tam, kad tas romanas būtų gyvas, turėtų emocinį užtaisą. Jame daug visko: meilės ir net sekso, t. y. tokių dalykų, kurie parodo tikrąjį gyvenimą, ir dėl to nedrįsau nė vieno savo romano pavadinti istoriniu, nors jie ir yra kurpiami ant tikros istorinės epochos ir įvykių gijos.

Ar rašydamas pirmąją trilogijos dalį „Šiaurės Sachara” jau žinojote ar bent numanėte, kad ji turės dar kelis tęsinius?

Taip jau išėjo, kad chronologiškai turėjusi būti pirmoji trilogijos dalis buvo parašyta paskutinė. Tad iš tikrųjų „Emma, pastoriaus duktė” turėtų keliauti į pradžią. O tik tuomet „Šiaurės Sachara” ir galiausiai – „Paskutinis traukinys”. Kadangi veiksmas apima visą epochą – tikrą istorinį laikotarpį, toliau tęsdamas rašymą privalėjau viską sujungti. Pradėjęs rašyti antrą romaną supratau, kad manęs laukia kūrybos proceso sujungimas į tam tikrą sistemą.

Paskutiniojoje knygoje „Emma, pastoriaus duktė” daug religijos temos. Esate tikintis?

Esu liuteronas, tikiu į Dievą. O romane daug religijos dėl visai suprantamų priežasčių – dalis žmonių buvo išvaryti iš katalikiškos Austrijos, tuomet valdžia ir religija buvo susiplakusios, nes religinis vadas buvo ir valstybės tam tikro regiono vadas, administratorius. Liuteronų ir krikščionių nesutarimai tuomet buvo labai gajus klausimas, dėl to aš norėjau parodyti religinius susipriešinimus – juk suskilus religijai vyksta baisūs dalykai. Mano protėviai buvo išvaryti iš savo žemių, buvo atimti jų turtai, todėl jie atvyko į Prūsiją, lietuvininkų žemę. Šis kraštas tuomet buvo liuteroniškas, čia nevyko jokių religinių prieštaravimų. Tad atvykėliai, laikui bėgant, pradėjo sugyventi su vietiniais, kurti šeimas ir šis kraštas, Mažoji Lietuva, greitai pakilo – tapo pačia turtingiausia Prūsijos sritimi.

Savo kūryba ugdote skaitytojų moralines vertybes, inspiruojate atsakomybę savo kraštui, jo žmonėms. Nuolat primenate, kad negalima individui gyventi tik sau, atsiribojant nuo valstybės, svarbu žinoti jos istoriją. Ar šiuo metu šis žinojimas mūsų yra primirštas?

Taip, dabar labai daug nihilizmo, sumaterialėjimo, netikėjimo savimi. Na, pavyzdžiui, teko skaityti, kad Lietuvoje per vienerius metus nusižudo viena gimnazijos klasė. Jauni žmonės, dar besiformuojančios asmenybės, kurioms visas gyvenimas prieš akis, žudosi. Tad kyla klausimas – kodėl taip yra? Kas kaltas? Vadinasi, yra spragų mokykloje, šeimoje. Jaunimas neturi atsparos taško. Anksčiau juo buvo patriotizmas.
Manau, kad mūsų krašte yra tokių ligų, kurios gali mus privesti prie to, apie ką aš ir rašau savo romanuose, – mes galime išnykti. Į mūsų gražų kraštą prie Baltijos jūros gali kėsintis kiti. Istorijos ratas sukasi. Todėl, manau, reikia auklėti jaunimą ir patiems būti savo krašto patriotais, mylėti savo šalį. Būtina kalbėti apie pareigą savo šaliai, savo tautai, savo šeimai. Visa tai ir sudaro tautos tvirtumą.

Esate labai plataus profilio asmenybė. Rašymas, ko gero, nėra pirmoji Jūsų veiklos sritis. Ir vis dėlto – kuri iš veiklų maloniausia?

Rokas_Flick3

Gimiau neturtingoje šeimoje, augome aštuoniese, bet man atrodė, kad aš viską sugebu, viską galiu. Vidurinėje mokiausi vidutiniškai, tam nebuvo gerų sąlygų, bet turėjau labai daug interesų. Sportavau, dainavau, domėjausi literatūra, baigiau muzikos mokyklą. Vėliau įstojau mokytis archeologijos, studijavau pramonės ekonomiką, galiausiai įstojau į aspirantūrą Maskvoje. Apgyniau daktaro disertaciją, po devynerių metų įgijau habilituoto mokslo daktaro laipsnį. Iš to ir gyvenau, išlaikiau šeimą ir kūriau savo aplinką, dėsčiau universitete. Baigęs tarnybinę karjerą prisiminiau savo jaunystės rašliavas. Mat daug metų buvau Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, taip pat Lietuvos vokiečių draugijos pirmininkas.
Kartą žmona, neiškentusi mano nesibaigiančių pasakojimų, padovanojo man knygelę odiniais viršeliais ir pasakė: „Žinai ką, tu pradėk rašyti.” Naktimis rašydavau dienoraštį, kurio rezultatas – pirmoji mano eseistikos knygelė „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą”. Vėliau gimė ir plati autobiografinė apybraiža. Tad paskutiniuosius dešimt metų aš labai aktyviai dirbau su literatūra. Išleidęs knygas, stengiausi neužsidaryti namuose, važinėjome su žmona po mažų miestelių bibliotekas. Kadangi ji aktorė (Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Arbačiauskaitė. – Autor. past.), man labai padeda pristatymuose, skaito mano knygų ištraukas. Taip pat bendraujame su žmonėmis, nes jiems juk ir yra skirtos tos knygos. Todėl džiaugiuosi, kad buvau įvertintas. Tiek komisijos, skyrusios premiją, tiek pačių žmonių, kurie prašo, kad ir toliau rašyčiau.

Vadinasi, nebus kada tinginiauti.

Žinoma, planų yra visokių, bet sakoma: „Žmogus planuoja – Dievas juokiasi.” Tikiu, kad, jei sveikata bus gera, plunksnos į stalčių nepadėsiu.

Nemažai knygų personažų yra suvaidinusi Jūsų žmona Regina Arbačiauskaitė-Flick.

Taip, pavyzdžiui, istorinėje dramoje „Ištiesk pagalbos ranką man”, kuri buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui ir Mindaugo 750-osioms mirties metinėms. Tai trijų veiksmų drama apie žymias skirtingų istorinių laikotarpių lietuves: „Karalienė Morta”, „Kunigaikštienė Ona” ir „Valerija”. Mano žmona Regina kaip tik ir suvaidino karalienę Mortą. Ne tik scenoje, bet ir vaizdo juostoje, kuriai parašiau scenarijų. Tai buvo 45 min. trukmės ekranizuotas spektaklis.

Dabar belieka ekranizuoti trilogiją.

Tai nuo manęs jau nepriklauso. Nors daug kas sako, kad mano kūriniai labai kinematografiški. Be abejonės, aš nebūčiau prieš šią idėją. Manau, kad kiekvienas romanas, kurį aš rašau, tikrai gali būti įdomus žiūrovui. Aš nesuprantu rašytojų, kuriančių sau. Aš rašau ne tik sau, bet ir plačiajai visuomenei, tam, kad tie dalykai, kuriuos aš proteguoju, būtų išgirsti. Kad turėtų tam tikrą moralinį aspektą formuojant jaunimo, žmonių pasaulėjautą.

 

Apie Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją

Premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Jos steigėjai – UAB „Mūsų laikas” ir Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d.

Leave a Reply