Meilė, mirtis ir arktinė isterija
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido unikalaus balso suomių rašytojo Timo K. Mukka romaną „Balandis ir aguona”. Tai antroji šio anksti mirusio rašytojo lietuviškai išleista knyga. Perskaičius šią aistringą, kartu ir arktiškai šaltą istoriją, gali kilti stiprus noras skaityti poeziją, būti gamtoje arba įsimylėti. Nišinė, keista knyga. Ir dar keistesnio likimo autorius. XX a. 6–8 dešimtmečiai buvo ypač sudėtingi šiaurės Suomijoje. Kai pokario metais pietiniai centrai, tokie kaip Tamperė, Helsinkis ir Turku, ėmėsi iš pagrindų auginti ir stiprinti pramonę, mažai kam rūpėjo nuo karo kur kas labiau nukentėjusi ir vargana Laplandija. Pasikeitus svarbaus kultūros žurnalo „Kaltio” vyriausiajam redaktoriui, netrukus imta viešai kalbėti apie vangų Laplandijos kultūrinį gyvenimą. Panašias idėjas ėmė deklaruoti ir jaunas, tuomet vos dvidešimties metų menininkas Timo Kustaa Mukka. Jam išleidus pirmąjį savo romaną „Žemė – nuodėminga giesmė”, kilo audringos diskusijos dėl, pasak kritikų, neva „itin gyvuliško ir intymiai atviro”, taip pat „pernelyg primityvaus, romantiško ir neintelektualaus” turinio, iškreiptai vaizduojančio Laplandijos visuomenę. Helsinkio ar Tamperės intelektualai nesuprato, kodėl Mukka rašo apie šlykštų primityvumą, nesuprantamą žmogaus jusliškumą, neatsiejamą nuo gamtos, – visa tai buvo svetima išsimokslinusiam miesto žmogui. Nuo pirmojo romano iki pat mirties rašytojas buvo nuolat viešai pliekiamas tai už „nepadorų” gyvenimą, tai už „nepadorią” kūrybą. Galiausiai gandų žurnalas „Hymy” išspausdino kaltinamąjį straipsnį, pavadinimu „Tu jau kybai ant kryžiaus, Timo K. Mukka”, kuris šį visiškai sugniuždė: rašytojas savaitę nemiegojo, sveikata sparčiai blogėjo ir po mėnesio, praleisto ligos patale, būdamas 28 metų, Mukka mirė sustojus širdžiai, palikęs devynias knygas bei arkties mago, isteriko, „jusliojo romantiko” legendą. Tačiau po skandalingo gyvenimo ir mirties šio rašytojo kūryba buvo kone visai užmiršta beveik keturis dešimtmečius ir iš naujo ją atrasti Suomijoje pradėta tik visai neseniai. Kone svarbiausias Mukkos kūrybos bruožas, išskiriantis jį suomių literatūroje, yra itin natūralistinis žmogaus ir jo jausmų vaizdavimas. Jis jau buvo kitoks nei senoji rašytojų karta: drąsesnis, net šokiruojantis, tačiau nepritapo ir prie moderniosios literatūros atstovų. Septintojo dešimtmečio prozoje ryškėjo miesto kultūros atspindžiai, politinės pažiūros, net tam tikras revoliucingumas ir protestas, pramaišiui su netolimos praeities kronikomis, o Mukka parašo romaną apie gamtą, kaimą, šiaurę ir provincijos žmogų. Negana to, kūną vaizduoja labai proziškai, sekso scenas – beveik buitiškas, neromantizuotas, kartais kone keliančias šleikštulį. Tad kritikai įžvelgė vien tai, kas labiausiai krito į akis – gašlumą ir primityvų seksualumą, tik vieni tuo žavėjosi, o kiti smerkė. Visa kita – tikslus ir įspūdingas šiaurės kaimo vaizdavimas, jame gyvenančio žmogaus nuovargis ir neišvengiamos lemtys – liko nuošaly. Daug dėmesio kūryboje buvo skiriama ir žemei, žmogaus ryšiui su gamta, tačiau be sentimentalumo gaidelės. Mukkos vaizdavimas – intymus, apnuoginantis, vietomis kone groteskiškas. Rašytojas dažnai liaupsinamas už savo literatūrinę kalbą – ji poetiška, daili ir apgalvota, tačiau kartu natūrali, nėra perdėm pompastiška. Svarbi buvo ne tik kalbos estetika, bet ir autentika – veikėjų dialoguose jis stengėsi tiksliai perteikti šiaurinę tarmę, kuria šnekama beveik visoje Suomijos Laplandijoje. „Balandis ir aguona” (1970) – paskutinysis Mukkos kūrinys. Jame pasakojama apie tragišką 37-erių Piečio ir 17-metės Darjos meilę. Pietis – vėjavaikis, keliavęs po pasaulį, tačiau neradęs jame sau vietos. Viskuo nusivylęs, jis grįžta į gimtąjį kaimą Suomijos šiaurėje ir leidžia dienas dykinėdamas ir lošdamas, kol vieną dieną sutinka Darją – jaunutę mergaitę, sugrąžinusią jam norą gyventi. Tai romanas, į kurį sudėti, rodos, visi per devynerius kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė. Iš čia atsiranda ir Mukkos kūrybai būdinga arktinė isterija – graužiantis nerimas ir neslopstanti baimė, kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė. Tai būsena, apimanti kas kartą į žemę nusileidus kaamos – poliarinei nakčiai – kai nuolat trūksta tik vieno žingsnio iki beprotybės, ir kartu metafora pasyviam, niūriam ir uždaram šiaurietiškam charakteriui, linkusiam kartkartėmis suliepsnoti ir leistis į kraštutines proto būsenas. „Balandis ir aguona” buvo paskutinis Mukkos skundas, odė neišvengiamai pabaigai. Timo K. Mukka. Balandis ir aguona: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 112 p. ISBN 978-9986-39-679-0. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Dailininkė Eglė Maceinaitė. |