Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas
„Išsikėliau taisyklę: neįtrauksiu nieko, ko žmonės jau nebūtų darę kokioje nors kitoje vietoje ar kitu laiko, ar kam dar neegzistuotų technologijos”. Margaret Atwood Ne per seniausiai „Baltos lankos” išleido populiarios kanadiečių rašytojos M. Atwood romaną „Tarnaitės pasakojimas”. Pirmą kartą pasirodęs dar 1985 m. – jis iki šiol skaitomas ir diskutuojamas. Romanas buvo draustas, pagal jį pastatyti filmas ir opera. Rašytoja palietė nervą, kuris jautrus ir šiais, atrodo, laisvais ir tolerantiškais laikais – moterų teisės, teokratinė diktatūra, kalbos kontrolė. Įtraukiančiame ir lengvai skaitomame tekste pinasi provokuojančios temos, o nekantriai pasiekta knygos pabaiga nenuramina, mat lieka kyboti klaustuku. „Tarnaitės pasakojimas” vaizduoja netolimos ateities distopiją. Grėsminga ateities vizija M.Atwood nėra naujiena – lietuviai skaitytojai jau galėjo šiurpintis skaitydami jos knygą „Oriksė ir Griežlys”. „Tarnaitės pasakojimas” nukelia į nelabai tolimą ateitį, į Gileado respubliką, įskūrusią buvusioje JAV teritorijoje po ekologinių katastrofų ir vyriausybės eliminavimo. Gileado visuomenė suformuota pagal ligotą biblijos interpretaciją. Įtvirtintą tvarką griežtai stebi ir kontroliuoja visoje teritorijoje dislokuoti militaristiniai dariniai. Žiniasklaida Gileade yra propagandinio pobūdžio, maištautojams prieš režimą vykdoma egzekucija arba jie ištremiami į itin toksiškas „kolonijas”, kur jų bet kuriuo atveju laukia skausminga mirtis. Moterys čia sėdi namuose ir rūpinasi jų ūkiu, joms draudžiama skaityti, jų apranga taip pat yra reglamentuota. Pasakojimas plėtojamas pirmuoju asmeniu. Apie Gileadą pasakoja Fredinė. Tai nėra jos tikrasis vardas, pastarojo skaitytojui neišduoda. Fredinė (Offred) tėra primityvus vardo konstruktas – nuoroda, kokiam vyrui ji šiuo metu priklauso. Fredinė yra moterų kastos, kurią apibrėžia jų vaisingumas, atstovė. Ekologinė katastrofa lėmė vis didėjantį visuomenės sterilumą, tad Gileado kūrėjai, Jokūbo sūnūs, suformavo Tarnaičių kastą. Tai vaisingos moterys, kurios tam tikram laiko tarpui skiriamos aukšto rango pareigūnų šeimoms. Dalyvaujant žmonai, vyras ir Tarnaitė atlieka griežtai reglamentuojamą lytinį aktą, kuris, jeigu pasiseka, gali baigtis Tarnaitės nėštumu. Visą laikotarpį, kol mėginama apvaisinti Tarnaitę, ji gyvena toje šeimoje, vėliau pereina į kitą. Jei per nustatytą laiko tarpą jai nė karto nepavyksta pastoti – Tarnaitė yra išsiunčiama į Kolonijas. Tarnaičių instancijos atsiradimas Gileade pateisinamas precedentu Senąjame Testamente (Pr, 30:1-3), tad viskas vyksta tarsi sekant Dievo žodžiu. Pasakojimas prasideda netolimos praeities prisiminimu, netolimos, bet jau tos, kai egzistavo Gileadas. Kitame skyriuje pereinama į dabartį. Pastaroji pristatoma labai grafiškai – išvardijant visus, net smulkiausius Fredinės kambario elementus. Vėliau aprašymas nuo vieno kambario plečiasi į kitas namo erdves, paskui peržengia už durų, kol galiausiai skaitytojas kartu su Fredine atsiduria mieste. Laipsniškas perėjimas iš ankštos ir uždaros erdvės į atvirą ir plačią padeda gerai pajusti ribas, kurios, kaip aiškėja skaitant knygą, yra labai svarbios. Fredinės vieta yra mažas baltas kambarys, nuo kurio prasideda pasakojimas. Tai jos dabartinės visatos centras, bet kokios deviacijos nuo jo turi atitikti iš anksto numatomas trajektorijas ir turėti aiškų praktinį tikslą. Moteris negali laisvai klajoti net visoje likusioje namo erdvėje – ji valgo savo kambaryje, o maudosi prižiūrima kitos moters. Vienintelė Fredinės laisvė yra jos mintys, nors ir jas pasakotoja stengiasi normuoti, kad neišprotėtų. Vis tik minties judesys – vienintelis laisvas judėjimas, tad pasakojimo temporalinė plotmė nuolat banguoja. Nuo dabarties nuklystama į praeitį – į tolimą, kai Fredinė dar buvo mums įprasto pasaulio gyventoja, turėjo vyrą, dukrą, darbą; į artimesnę – kai prasidėjo režimo tvirtinimasis ir ji su šeima mėgino pabėgti; ir į dar artimesnę – kai moteris jau buvo paruošiamąjame Tarnaičių centre. Fizinės erdvės apribojimai lemia ir pasakojimo toną. Fredinė stengiasi išlaikyti sveiką protą, kažkaip susivokti esamoje situacijoje, suvaldyti prisiminimus, kurie kartais grasina nušluoti savitvardos likučius. Suvaržyta, nužmoginta dabartinė jos būsena jai pačiai kartais yra labai sunkiai suprantama, moteris niekaip negali užčiupti momento, kuriuo įvyko lūžis visuomenės santvarkoje, kuomet gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Atstumas tarp dviejų visuomenių, tarp dviejų Fredinių atrodo kur kas didesnis nei yra iš tiesų. „Laikas – spąstai ir aš juose įstrigau. turiu užmiršti savo slaptąjį vardą ir visus kelius atgal. Dabar mano vardas Fredinė ir aš gyvenu čia. Gyvenk šia diena, džiaukis kuo gali, daugiau tu nieko neturi”. (P. 156) Fredinės tone kartais jaučiama neviltis, bet ji stengiasi susivaldyti, patrauklus ir jos juodasis humoro jausmas (kitoks turbūt esamomis aplinkybėmis nė būti negalėtų). Teksto kalba yra viena iš knygos stiprybių. Sakiniai konkretūs, koncentruoti. Nesimėgaujama dekoratyviomis kalbos galimybėmis. Pastebėtinas ir kabučių atsisakymas. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu kaip tik skaičiau vieną iš Gertrude Stein tekstų, kuriame ji aiškino savo pasirinkimą nenaudoti kai kurių skyrybos ženklų, tame tarpe ir kabučių. M. Atwood tekstas pasitarnavo kaip puikus pavyzdys. Gal kai ką toks rašymo būdas gali suerzinti kaip šventų gramatikos reikalavimų išdavystė, bet man tai buvo tikrai įdomi minimalistinė patirtis, leidžianti kiek įmanoma betarpiškiau pajusti istoriją, mėgautis pasakojimo vientisumu. Vaizduojant suvaržytą gyvenimą Gileade naudojamos priešpriešos. Jau minėta erdvės (uždara ir atvira) bei laiko (dabar ir seniau) papildoma ir gamtos priešprieša kultūrai. Vešinčio, spalvingo, kintančio sodo figūra paryškina režimo kontroliuojamos Gileado visuomenės stagnaciją. Pastebima, kad Vado žmonos sodas yra išskirtinai spalvingas, be to plėtojantis pasakojimui jis kinta, o tam tikras chromatines schemas norint galima traktuoti ir kaip papildomą pasakojimo lygmenį. Pasakojimui prasidėjus sode vysta narcizai ir intensyviai žydi raudonos tulpės, vėliau prasiveržia tamsūs irisai, „mėlyni, balzganai violetiniai ir tamsesni, aksominiai ir tamsraudoniai, juodos džiugūnės saulėje, indigo mėlynumo šešėliai ir dailieji auskarėliai, tokie moteriški, kad keista, kaip iki šiol jų niekas neišrovė su šaknimis lauk. Serenos Džoj sodas tarsi turi ardomąjį užtaisą, jauti, kad tai, kas pakasta po žeme, spraudžiasi lauk, nebyliai stiebiasi į šviesą, lyg norėtų parodyti, pasakyti: kas tik bus nutildyta, visa triukšmingai prabils ir bus išgirsta, nors ir be garso”. (P. 164) Galima prisiminti, kad sodas gamtos pasaulį atstovauja su tam tikromis išlygomis – juk jis taip pat yra žmogaus rankų kūrinys. Tad ir jo rodos nevaržomas, perteklinis vešėjimas iš tiesų yra kažkiek suplanuotas sodo sodintojos. Tikroji gamta pasakojimo veikėjams yra nepasiekiama, ji per toli ne fizine prasme, nes Fredinė nurodo visai netoli esant upę, ji nepasiekiama dėl nustatytų elgesio normų. Vis tik, net jei nėra savaime vešinčios gamtos dalimi – sodas byloja, kad nėra numaldomų dalykų. Tas Vado kieme tarpstantis sodas tarsi juokiasi iš nevaisingos visuomenės – augalai keroja, žydi, dauginasi. Tuo pačiu jų nevaržomos formos ir spalvos yra ir maišto simbolis. „Tarnaitės pasakojimas” sujudino skaitytojus dėl kelių pagrindinių temų. Pirmiausia tai moters kūno politizavimas – atrodo, kad visas Gileado politinis aparatas sukasi aplink reprodukcijos užtikrinimą ir kontroliavimą. Visas dėmesys skiriamas „teisingam” vaisingų moterų išnaudojimui. Reprodukcinio projekto tikslas – vaikai nuo aukščiausių pareigūnų. Atrodo, kad norima ne tik kad išsaugoti žmonių giminę, bet ir sukurti ją tobulą. Tiesa, bet kokia sistema šlubuoja, žinant, kad dauguma didžiųjų vadų yra nepajėgūs seniai, tarnaites paslapčia kartais apvaisina daktarai ar kiti jaunesni vyrai (net žinant žmonoms). Bet tai itin pavojinga. Mat siekiant „apsaugoti” moteris nuo gašlaus vyrų dėmesio – tarnaitėms griežtai draudžiama bendrauti su bet kokiais vyrais, o jiems draudžiama bendrauti su jomis. Net tie patys aukščiausieji pareigūnai, kurie gauna teisę mėginti pasidauginti – net jie negali mėginti užmegzti jokio emocinio kontakto. Tarnaitės yra dieviškieji indai. Meilei ir bendravimui – žmonos. Kai Gileado režimas tik tvirtinosi, vienas iš jo kūrimosi pretekstų ir buvo moterų saugumas. Esą tuometinė visuomenė negerbė moterų, jos buvo išnaudojamos kaip seksualiniai objektai (na, tiesiog mums įprasta kasdienybė), tad reikėjo jas apsaugoti nuo vyrų agresijos ir gal nuo pačių savęs. Bet nuogumo draudimas moteris ilgainiui tarsi supriešina su savo kūnu, „Mano nuogumas man jau atrodo neįprastas. Kūnas tarsi kokia atgyvena. nejau aš iš tikrųjų vilkėdavau maudymosi kostiumėlius paplūdimyje? Taip, vilkėdavau, prie vyrų, nė nesusimąstydama, kad mano rankos, šlaunys ir nugara visiems rodoma, kad visi viską mato. Gėda, nekuklu. Aš vengiu žiūrėti į apatinę savo kūno dalį, ne dėl to, kad gėda ir nekuklu, bet tiesiog nenoriu matyti. Nenoriu žiūrėti į tai, kas mane taip esmingai apibrėžia”. (P. 71) Savas nuogumas atrodo svetimas ir naujaukus, tad galiausiai net kūnas nebėra sava erdvė. Tai yra maksimali kontrolė. Tiesa, romano herojė ilgainiui apsipranta su viską dengiančiais rūbais, juos priima ne tik kaip slepiančius, bet ir kaip suteikiančius tam tikros galios. Eidama pro vyrus ji jaučia, kaip jos paslėptas kūnas juos vilioja ir tai nors trumpam jai leidžia pasijusti stipriai. Kita svarbi „Tarnaitės pasakojimo” tema – kalba kaip galios įrankis. Moterims draudžiama skaityti, iš jų atimami vardai, jos įvardijamos pagal šeimynines pareigas (tik žmonos turi vardus). Eidamos apsipirkti jos parduotuves atpažįsta iš iškabose vaizduojamų produktų, o ne iš pavadinimų. Kai vadas mėgina suvilioti Fredinę jis jai pasiūlo ne šokolado ar gėlių – jis pakviečia sužaisti žodžių loto, vėliau duoda paskaityti žurnalų iš „senų” laikų. Ir tos, rodos, niekinės dovanos iš tiesų yra nepaprastai maištingos. Kalbos kontrolė pasireiškia ne tik draudimais, bet ir režimo naujadarais – feministės vadinamos Nemoterimis, o apsigimę vaikai Negyvagimiais, taip juos atskiriant nuo likusios bendruomenės. Skaitant ir verdant teisėtu feministiniu įkarščiu, keikiant vyrus ar religiją, jau galima manytis, kad knygos galimybės išsemtos. Bet man pačiai įdomiausia buvo knygos pabaiga. Fredinės pasakojimas nutrūksta gana įtemptu momentu, galimos kelios jo tolimesnio vystymosi galimybės. Bet užuot pasirinkusi tolygaus pasakojimo modelį, M. Atwood nustebina skaitytoją atlikdama didžiulį šuolį laike. Iškart po Fredinės pasakojimo (net nepereinant į kitą puslapį, nepradedant naujo skyriaus) pateikiama stenograma iš istorikų asociacijos suvažiavimo simpoziumo apie Gileado istoriją. Galima suprasti, kad Gileado monoteokratija neišsilaikė – simpoziume dalyvaujančių mokslininkų bendruomenė mišri (ir vyrai, ir moterys), be to dalyvauja įvairių rasių ar etninių grupių atstovai, kurie paprastai būtų priskiriami marginalioms visuomenės grupėms, o Gileado režimo metu jiems išvis grėstų susidorojimas (minimi indai, iš vardų galima nuspėti amerikos indėnus). „Tarnaitės pasakojimas” pasirodo esąs vienas iš pirminių šaltinių, kuriuo remiantis nagrinėjamas jau pasibaigęs Gileado monoteokratijos periodas – tai įrašas magnetofono kasetėse, kurios buvo atrastos statybų metu. Pranešimą apie „Tarnaitės pasakojimą”skaitantis istorikas mėgina objektyviai dekonstruoti pasakojimo autorės ir ją supusių žmonių tapatybes, gyvenimo aplinkybes. Mokslininkams Fredinė yra tik statistinis vienetas „viena iš daugelio”, jie nesigilina į jos sielos kančias, nesmerkia Jokūbo sūnų, simpoziume tvyro maloni atmosfera, mokslininkai juokauja vienas su kitu ir apie savo tyrimo objektą („Tarnaitės pasakojimą” sulygina su užpakalio pasakojimais, esą visos bėdos dėl „užpakalio”). Saugus atstumas laike mokslininkus apsaugo nuo pykčio, jie stengiasi suprasti ir nesmerkti, jų nejaudina Gileade gyvenusių žmonių likimai. Po jausmingo „bendravimo” su Fredine skaitytojui atsidūrus gana abejingų mokslininkų simpoziume galima kiek sutrikti. Bet galiausiai kyla pagunda keistą pabaigą priimti kaip metatekstą apie laiką, kur visas „Tarnaitės pasakojimas” – tik pavyzdys to, kad galiausiai viskas netenka svarbos. Taigi, galima sutikti, kad laikas yra puikus gydytojas. Taip pat galima pastebėti, kad užmarštis atneša ne tik palengvėjimą, bet ir abejingumą. Kyla klausimas, ar abejingumas istorijai neturi pragaištingų padarinių, bet knyga nekalba apie tai. Galima pasijusti nejaukiai supratus, kad nors ir kokia nemaloni kartais atrodo tų mokslininkų reakcija į Fredinę – jie teisūs, juk iš tiesų ji tik „viena iš daugelio”. Tiek vieno žmogaus gyvenimas, tiek viso režimo egzistavimas laikui yra niekis. Užkloja užmarštimi ir tiksi toliau. Be to skaitytoją sutrikdo ir laiko trukmės reliatyvumas – stebintiems iš saugios distancijos, Fredinė ir jos gyvenimas tėra tik nereikšmingas mirksnis, o juk jai pačiai atrodė, kad turi nepaprastai daug laiko, „Dar yra laiko. Tai vienas iš dalykų, kuris užklupo mane nepasiruošusią – neužpildyto laiko kiekis, ilgi tuštumos tarpai”. (P. 77) Apibendrinant, M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas” yra patogi knyga – ji siūlo pakankamą provokuojančių temų pasirinkimą ir visos jos „padėtos” gerai matomoje vietoje. Be to tos temos nėra ir pernelyg nepatogios ta prasme, kad tai žinomų visuomenės skaudulių hiperbolizacijos. Skaudulių, kurie galbūt tuo metu kai knyga pasirodė pirmą kartą buvo jautresni nei dabar. Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 332 p. Kulturpolis.lt |