Jovita Saulėnienė: Klaipėda – argi ji ne karališka?

Literatūrologė Jovita Saulėnienė, knygų „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje“ ir „Nugrimzdusi Klaipėda“ autorė, žinoma kiekvienam besidominčiam Klaipėdos miesto istorija. Autorė pristato naują knygą „Karališkoji Klaipėda“, kurioje atskleidžiamas beveik keturis šimtmečius (1525–1918) trukęs Prūsijos valdovų viešpatavimas.

Anot autorės, šis laikotarpis – tarsi paveikslas, kuriame įvairiausių spalvų, tonų bei pustonių fone švyti karalių, ne tik paveldėjusių titulą, bet ir įgijusių garsų vardą bei užtarnautą garbę, karūna. Kunigaikščių ir karalių valdymo metu Klaipėdoje susiformavo aukštuomenė, kuri savo kultūra, išsilavinimu, elegantišku elgesiu, apranga bei gyvenimo stiliumi, stipriu atsakomybės ir tvirtu pareigos jausmu sudarė miesto elitą. Mėmelyje buvo garbingi, savo vertę žinantys ir ne visada aukštos kilmės pirkliai, tapę ir svarbiausiais miesto kūrėjais.

Jovita Saulėnienė. Eugenijaus Maciaus nuotr.
Jovita Saulėnienė. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Esate knygų „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje” ir „Nugrimzdusi Klaipėda” autorė. Iš kur semiatės įkvėpimo vis naujoms knygoms?

Mano knygos gimsta iš smalsumo, iš noro pažinti seniausio Lietuvos miesto Klaipėdos, anksčiau vadinto Mėmeliu, istoriją ir kultūrą. Palinksti prie žinių šaltinio ir vis grimzti gilyn. Kuo daugiau sužinai, tuo įdomiau. Ir pradeda vyniotis istorijos tarsi siūlų kamuolys. Taip ir skleidžiasi nugrimzdusios Klaipėdos paveikslas. Man rūpi prikelti iš užmaršties didingus Klaipėdos vaizdus, pristatyti šio miesto didžiuosius ir mažuosius miestiečius, meno paminklus… Ir nepatinka Klaipėdai nusakyti vartojamas žodis – dingęs  miestas. Tai tinka Vilniui. Mūsų vandenų miesto praeičiai nusakyti daug tikslesnis žodis „nugrimzdusi“.

Kiekviena mano knyga  turi savo gimimo istoriją, kaip ir savo likimą. Štai studijėlė apie pirmąjį žinomą Klaipėdos dainių S. Dachą atsirado perskaičius jo eiliuotą dedikaciją, skirtą  pirmajai lietuvių kalbos Danieliaus Kleino gramatikai „Gramatica Litvanica” (1653 m.) Poeto pagarba lietuviškam žodžiui, žinoma, ir paminklas meilei pagal S. Dacho to paties pavadinimo dainą „Taravos  Anikė” Teatro aikštėje man buvo paskata išleisti knygą „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas. 400-osioms gimimo metinėms”. Tik ar mano knygų gimimo istorijos kam įdomios?

Žinoma, įdomios. Jūsų dėka dar kartų kartos skaitys knygas apie Klaipėdą ir Jus minės. Prūsiškasis Klaipėdos laikotarpis tęsėsi 393 metus. Šį laikotarpį jūs vadinate karališkuoju, nors karaliai mieste gyveno metus – 1808–1809 m. Reikia žvelgti plačiau?

Atsakymai – mano naujoje, ką tik pasirodžiusioje knygoje „Karališkoji Klaipėda”, kurią spaustuvė-leidykla „Druka“ išleido poligrafiškai nepriekaištingai. Ne vienas mano bičiulis, paėmęs ją į rankas, sako, kad ši knyga – kaip meno kūrinys. Aš dėkinga leidyklos direktoriui A. Apulskiui, dizainerei A. Zybartei ir korektorei R. Maksimavičienei, kad skaitytojas turi galimybę paimti į rankas knygą, užgimusią kuriant su didžiausia meile ir pagarba Klaipėdos istorijai, kultūrai.

Jovitos Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ viršelis. „Drukos“ nuotr.
Jovitos Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ viršelis. „Drukos“ nuotr.

O dabar apie knygos turinį. Iš tiesų karališkosios valdžios viešpatavimas Klaipėdoje užsitęsė beveik keturis amžius. Net keturiolika Hohenzolernų dinastijos Dievo „pateptųjų” valdovų, vienas po kito atėjusių į sostą, negailėjo jėgų iš mažo miestelio išauginti Klaipėdą į žinomą pirmos klasės Prūsijos jūrinį, prekybinį miestą, sudaryti sąlygas čia susiformuoti stipriam pirklių luomui, kuris ir tapo svarbiausiu miesto gerovės kūrėju, išreikalauti laikytis miestiečius ir čia atvykusiuosius prūsiškos tvarkos, įtvirtinti evangelikų liuteronų tikėjimą. Tai labai svarbus ilgas istorinis miesto vystymosi tarpsnis. Ir daug nuveikta. Karališkuoju miesto laikotarpiu buvo suformuotas savitas miesto vystymosi modelis, įtvirtintas miestiečio moralės kodeksas, o vėliau karališkasis miesto statusas išryškintas ir iškiliais pastatais, paminklais…

Iš tiesų, į karališkojo Klaipėdos miesto laikotarpį reikia žvelgti plačiai. Tik man norėtųsi, kad kiekvienas knygos skaitytojas, analizuodamas miesto praeitį, vertindamas dabartį ir išsakydamas savo viziją, neužmirštų savęs paklausti: „Ar pažinau karalių savyje?”, kad atsakydamas galėtų tiksliai pacituoti poeto V. Mačernio žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje”… Juk nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar išsipildo dar XIII a. miesto kūrėjų sutartyje miestui ir jo gyventojams įrašytas linkėjimas: „Didžiulės laimės ir išganymo”…

Knygoje „Karališkoji Klaipėda“ pasakojate apie 1525–1918 m. Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos Karalystės ir Vokietijos imperijos valdovų sprendimus Klaipėdos miestui, jo formavimui, plėtrai, charakteriui. Ką šie sprendimai atnešė Klaipėdai?

Kiekvienas XVI–XX a. pr. valdovas savaip sąlygojo Klaipėdos raidą, todėl dažnai kito miesto veidas ir jo charakteris. Klaipėda atlaikė miesto-tvirtovės gyvavimo išbandymus, patyrė prekybinio pakilimo ir nuosmukio metus, kūrė kultūrinio gyvenimo tradicijas. Miesto neaplenkė ir didžiosios nelaimės (maras, karai, gaisrai). Jo gyventojams teko iškęsti ir itin griežtą tvarką. XVII a. ne vienoje miesto vietoje stovėjo kartuvės, kaulų laužymo ratai…. Visko būta, kaip sakoma, šilto ir šalto. Ir garsių mirties nuosprendžių nepaklusniesiems, ir karališkosios malonės. Reikėjo neretai ir valdovų išminties bei paramos. Tačiau nežiūrint visų peripetijų, Klaipėda gyvybingai augo ir stiprėjo. O susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms napoleonmečiu, ji tapo laikinąja Prūsijos sostine.

Atvirukas, išleistas paminklo „Borusija“ atidengimo 1907 m. proga
Atvirukas, išleistas paminklo „Borusija“ atidengimo 1907 m. proga

Miestui tapus laikinąja šalies sostine, ar pavyko siekis „padaryti Klaipėdą dideliu, triukšmingu miestu“? Kuri sritis sunkiau sekėsi?

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas su karaliene Luize 1807–1808 metais apsistojo pirklio L. Consentiaus namuose, kurie išlikę iki šių dienų ir yra vienas iš svarbiausių istorinių pastatų mieste. Nors Klaipėda laikinąja sostine buvo tik vienerius metus, tačiau miesto istorijoje šis istorinis tarpsnis išskirtinai svarbus visais aspektais – politiniu, socialiniu, moraliniu, kultūriniu. Tuo laiku čia klestėjo karališkasis dvaras, čia lankėsi Rusijos valdovas Aleksandras I, Prancūzijos, Anglijos ir kt. šalių  aukšto rango diplomatai. Miestas tapo žinomas, nes čia sprendėsi daugelio Europos šalių likimai, buvo sudaromos politinės sutartys, priimami svarbūs sprendimai. Karališkoji šeima, ypač žmonių širdžių karaliene vadinama Luizė, žinomi politiniai veikėjai Šionas, Šteinas, Hardenbergas, Radziwillas ir kt. turėjo teigiamo poveikio miestiečiams draugiškumo ir kultūros prasme. Be abejo, paskelbtas baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, pradėtos Klaipėdoje reformos kariuomenės, švietimo ir kt. srityse turėjo įtakos ne tik miestui, bet ir visai išsaugotai Prūsijai.

Napoleono karo sąlygomis Klaipėda netapo „dideliu, triukšmingu miestu“, tačiau karalius Friedrichas Wilhelmas III praplėtė miesto teritoriją dovanodamas žemes, miškus, pailgino Liepų gatvę, pagerino švarą ir tvarką mieste. Darbų sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau apie tai skaitytojas plačiau paskaitys mano knygoje. Vėliau tiek miestiečiai, tiek ir jau vėliau atėję valdovai susirūpino karališkuoju miesto įvaizdžiu. Klaipėdoje iškilo karališkieji ženklai. Nemažai jų išliko iki mūsų dienų.

Ar vaikščiodama po Klaipėdą jaučiate tą karališkąją dvasią? Kuo jums asmeniškai ji svarbi?

Kai gražiausius savo gyvenimo metus pragyveni tame mieste, tu negali jo nebranginti. Todėl sakau nuoširdžiai: mano mieloji, gražioji Klaipėda… Ar tai ne karališka?

Leave a Reply