Japonijos nuotakos Amerikos jaunikiams

„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo” (12 p.).

Japonų šaknis turinčios rašytojos Julie Otsuka romanas „Buda palėpėje“ dienos šviesą išvydo jau 2011 m. Lietuvą jis pasiekė tik šiemet. Bet gerai, kad pasiekė. Viliuosi, kad knyga nebus užgožta didesnių leidinių, kad skaitytojai atkreips į ją dėmesį. Pati knyga nedidelė ir pernelyg nešokanti į akis. Mažas formatas, šokoladinis viršelis, purpurinis skėtis rožiniais žiedais. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad skėtis guli senoviniame tamsiame lagamine. Skaitymo pusiaukelėje stabtelėjau, vėl atsiverčiau viršelį, ir, kol baigiau gerti arbatą (be medaus), mintijau, kad turbūt šis viršelis vienas iš tų, kur tinka gaubiamai knygai. Smulkaus sudėjimo japonės nuotakos – tylios, susiliejančios su aplinka, kantriai laukiančios, kol istorijos tamsa praris jų gyvenimus.

Romane pasakojama „fotografijų nuotakų“ kartos istorija. Po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į JAV ieškoti darbo, vieni kažkiek užsidirbę grįždavo namo, kiti likdavo. Į Japoniją keliaudavo nuotraukos, kartais savo, kartais kitų, kartais tikros, kartais pagražintos – pagal jas būsimos nuotakos rinkdavosi vyrą ir ruošdavosi kelionei į kitą žemyną, kitą kultūrą. Palikdavo namus, šeimas, kartais – ir nesantuokinius vaikus. Išvykdavo žinodamos, kad nebegrįš. Išvykdavo, nes Japonijoje jų laukė sudėtinga, skurdi ateitis. Išvyko ieškodamos gero, aprūpinto gyvenimo, vildamosi, kad galės finansiškai paremti vargstančius namiškius. Uoste jas pasitikdavę vyrai ne visada būdavo panašūs į vaizduots nuotraukose, o jų gyvenimas Amerikoje nė kiek nepriminė aprašytojo laiškuose. „Buda palėpėje“ prasideda laive, jau atsitraukus nuo Japonijos krantų ir tęsiasi iki Perl Harboro ryto, kai japonai buvo masiškai iškeldinami, išvejami iš savo naujųjų namų.

Pirmasis akį patraukęs dalykas – kolektyvinis pasakotojas. Mes. Tai yra visą knygą persmelkęs japoniškosios kultūros žymuo. Jei mūsuose aukštinamas individualizmas, Japonija tebėra kolektyvinė bendruomenė. Romane šis kolektyvizmas pasireiškia nuolankiu savo lemties priėmimu, tylumu, paklusnumu.

Pasakojama vardijant. Tai lemia veik meditavyvų romano ritmą. Daugybė skirtingų moterų likimų, pačios įvairiausios patirtys, bet visos telpančios po tuo vienu „mes“, kuris jas unifikuoja, stiprina jų balsą. Įdomu ir tai, kad skaitant tokio tipo pasakojimą labai aiškiai justi, kad net pačios asmeniškiausios patirtys iš tiesų yra bendražmogiškos.

„Pagimdėme Tamežį, kuris atrodė visai kaip mūsų brolis, ir nudžiugusios žvelgėme į jo veidelį. Ak, tai tu! Pagimdėme Eikičį, kuris atrodė visai kaip mūsų kaimynas, ir mūsų vyras nebežiūrėjo mums į akis. Pagimdėme Misuzu, kurios virkštelė buvo apsivyniojusi aplink kaklą lyg rožinis, ir mes žinojome, kad vieną dieną ji taps šventike. Tai Budos ženklas! Pagimdėme Daisukę didelėmis ausimis, ir žinojome, kad vieną dieną jis bus turtingas“ (67 p.). Veik kiekvieno tokio rečitatyvo metu nuotaika palaipsiniui kinta. Pavyzdžiui, vaikų gimimai prasideda gana skaidria nuotaika, o baigiasi slogiai, „vos nepagimdėme, bet kūdikio galva buvo per didelė, ir po trijų dienų stanginimosi mes pažvelgėme į savo vyrą, tarėme: „Prašau, atleisk man“, ir mirėme. Pagimdėme, bet mergytė buvo per gležna net verkti, tad palikome ją pernakt lopšyje prie krosnies. Jei ištemps iki ryto, vadinasi, yra pakankamai stipri, kad išgyventų. Pagimdėme, bet kūdikis buvo sykiu ir mergytė, ir berniukas, ir mes jį mikliai uždusinome skudurais. Pagimdėme, bet neturėjome pieno, ir po savaitės kūdikis buvo negyvas. Pagimdėme, bet mergytė mirė dar įsčiose, ir mes ją nuogą palaidojome laukuose, prie upokšnio, tačiau nuo to laiko tiek kartų persikraustėme, kad jau nebepamename, kur ji“ (69 p.).

Romane pasakojama „fotografijų nuotakų“ kartos istorija

Romane pasakojama „fotografijų nuotakų“ kartos istorija

Patirčių gausa, pasakojama ramiu, gana monotonišku tonu leidžia pajusti istorinio lauko mastą, ką ne visada pavyksta užčiuopti skaitant pasakojimus, vedamus per vieno herojaus prizmę. Tuomet kiti yra tik fonas, kurį sunku personifikuoti. „Buda palėpėje“, kalbėdamas per „mes“, vieningoje daugiskaitos plotmėje sutalpina daugybę gyvenimų ir patirčių. Tai choras, bet atlikėjų balsai jame nepradingsta.

Pasakojimas tęsiasi nuo alinančio jaunųjų nuotakų darbo laukuose iki darbo amerikiečių namuose, įsikūrimo jų gyvenvietėse. Laiko slinktis juntama ne per pasakotojų amžių, nes jis atrodo nekintantis, bet per besikeičiančias gyvenimo aplinkybes – iš laukų ir pašiūrių pereinama į namus, vaikai gimsta, o vėliau jie jau praaugę ir net šiek tiek svetimi, jiems neaktuali tėvų kultūra. Jaunąsias nuotakas sutinkame skurstančias, bet pasakojimo pabaigoje išlydime iš tvarkingų, dailių namų. Kur išlydime? To niekas nežino. Tiesiog vieną dieną japonų kilmės gyventojai tyliai pasitraukia, „patikrinome, ar salotų neužpuolė kirmėlės, saujomis semdamos šviežiai supurentą juodžemį. Paskutinį kartą prikrovėme skalbykles. Užrakinome krautuves. Iššlavėme grindis. Susikrovėme krepšius. Susirinkome vaikus ir išėjome – iš kiekvieno miestelio, iš kiekvieno slėnio, iš kiekvieno didmiesčio, iš visos Kalifornijos pakrantės“ (113 p.). JAV valdžia japonus laikė priešais. Žmonės buvo tardomi, kartais dingdavo. Juk žinome, kaip veikia šie mechanizmai.

Paskutiniuose romano skyriuose „mes“ tampa „jais“. Išeinantieji vardijami kažkokio pastabaus žiūrovo, o paskutiniame skyriuje vėl atsiranda „mes“ instancija, tik tie „mes“ jau yra tie likusieji: kiek sutrikę amerikiečiai – kaimynai, draugai, darbdaviai, klientai. Šie „mes“ bejėgiškai gūžčioja pečiais, šie „mes“ nejaukiai žmogiški – pamirštantys, egoistiški.

„Buda palėpėje“ ne tik supažindina skaitytoją su įdomiu istoriniu faktu, bet ir leidžia suvokti laiko rajumą. Ištisos bendruomenės išnyksta be pėdsako. Veidai dingsta iš atminties. Tuščius namus užpildo kiti gyventojai arba pasiglemžia sąžalynai.

Citatos knygos pradžioje kviečia apmąstyti laikinumą ir atmintį.

„Bus išklausytos maldos tų, kas paliks po savęs vardą. Bet bus tokių, apie kuriuos neišliks atminimo; kurie išnyks, tarsi nebūtų buvę; kurie mirs, tarsi nebūtų gimę; ir jų vaikai paskui juos“. Ekleziastas 44:8-9

P.S. Romanas „Buda palėpėje“ 2011 m. pelnė „American Historical Fiction“, 2012 m. – PEN Faulknerio apdovanojimus ir „Prix Femina Étranger“, išrinktas „The Bostone Globe“ metų geriausia knyga, nominuotas „National Book Award“, „Los Angeles Times Book Prize“ apdovanojimams.

 Julie Otsuka. Buda palėpėje

Vilnius: Vaga, 2013. – 144p.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė

Leave a Reply