Gražiausia Klaipėdos metų knyga – tapybos albumas
Visą mėnesį visuomenė galėjo balsuoti už populiariausią 2015-aisiais Klaipėdoje išleistą knygą, o specialiai suburta ekspertų komisija išrinko metų gražiausiąją. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos surengtame jau 10-ajame konkurse dalyvavo 19 knygų, kurias pristatė 11 uostamiesčio leidėjų. Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisijai šiemet vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys, Šiaulių universiteto Piešimo katedros docentas, menininkas, fotografas, dizaineris Vilmantas Dambrauskas. Komisijos darbe dalyvavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dekanas, profesorius, dizaineris Alvydas Klimas, Klaipėdos universiteto leidyklos spaudos dizaineris, dailininkas Vilhelmas Giedraitis, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) narys, knygos dailininkas, dizaineris Arūnas Juozapaitis, LDS bei Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė, grafikė ir rašto menininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, fotomenininkas Remigijus Treigys, LGDA narys, dizaineris Ernestas Šimkūnas. Anot jų, tikslas buvęs ne kritikuoti, ne peikti, o įvardyti klaidas, kurias komisija pastebėjo visose 19-oje konkursui pateiktų knygų, ir galiausiai išrinkti pačią gražiausią. Dar neprasidėjus svarstymui komisijos pirmininkui kilo abejonių dėl pačios nominacijos formuluotės. Kokia knyga yra gražiausia? Kas gali tai įvertinti? Grožis niekada nebūna objektyvus. Tad vieningai buvo nutarta, kad bus analizuojamas ne grožis, o profesionalumas, kurį galima įvertinti objektyviai. Komisija, kaip ir kasmet, atrinkusi leidinius, kurie, jos nuomone, negali pretenduoti į gražiausios metų knygos titulą, plačiau kalbėjo apie vertingiausius. Tačiau komisijos pirmininkas apžvelgė ir trumpai įvertino visų leidinių vizualumą. Neįtiko viršeliai Štai trys „Eglės” leidyklos knygos. Jono Malinaičio „Lietuvos ekskliuzyvinė istorija. Liapsusai” (knygos dizaineris nenurodytas, spausdino UAB „Spaudos praktika”) – eklektiško dizaino, neteisingas maketo tinklelis (gridas), pretenzingas viršelis: prabangi M.K.Čiurlionio iliustracija ir aktyvus, retai naudojamas itin įmantrus šriftas. Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik knygos „Nugrimzdusi Klaipėda” (dizainerė Sigita Česnauskienė, spausdino UAB „BALTO print”) netinkamas viršelio dizainas, eklektiškas, neskoningas „aukso” naudojimas jame, chaotiškas maketo tinklelis, klaidingai panaudoti du serifiniai šriftai tekste ir antraštėse. Algirdo Stankevičiaus knygos „5000 valandų po vandeniu” (dizainerė S. Česnauskienė, fotonegatyvus nuskenavo Edmundas Sakalis, spausdino UAB „BALTO print”) mėgėjiškai sukurtas viršelis, ir vėl chaotiškas maketas: prastas atskirų skyrių grafinis sprendimas, jokios loginės funkcijos neatliekantis kerningas – tarpai tarp eilučių, žodžių, raidžių. Klaipėdos universiteto leidyklos knygos „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948–1955)” (maketavo Danguolė Stepukonienė, dailininkas V. Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas”) eklektiškas viršelio dizainas, neadekvatus grafinio sprendimo (šešėlių po nuotraukomis ar tekstinėmis išnašomis naudojimas) ir turinio santykis. Nereikalingas kiekviename puslapyje pasikartojantis aksesuaras – pabangavimas po skyriaus nuoroda. Pasirinkta viršelio spalva, nuotraukų kontūrų suapvalinimas nedaro rimtos lektūros įspūdžio, nors knygos turinys – dviejų garbių Lietuvos mokslo vyrų susirašinėjimo istorija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus konkursui pateikė Zitos Genienės knygą „Lietuvos jūrinės kultūros raida: 1925–2014 m. Jūros šventės” (dizainerė Lina Ličkienė) ir leidinį „Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XIV a. – XIX a. vidurys” (dizaineriai / dailininkai Jolanta Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė). Abi spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė. Pirmosios, anot ekspertų, nuobodus maketas, neteisingas maketo tinklelis, optiškai sunkesnės fotografijos sudėtos puslapio viršuje, o turėtų būti apačioje, per ilga tekstinė eilutė (daugiau kaip 100 spaudos ženklų), nereikalingas aksesuaras – foninis puslapių bangavimas. Kaip pastebėjo komisijos pirmininkas, bangavimas, matyt, klaipėdiečiams tikrai yra „įaugęs į kraują”. Bangos, pabangavimo motyvas pasikartoja ne viename konkursinės knygos makete. Knygos „Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XIV a. – XIX a. vidurys” – mėgėjiškas viršelis. Akį rėžia vietos taupymas. Tekste greta esančiuose puslapiuose (p. 15–17 ir p.18–21) neatitinka tarpai tarp eilučių. Eklektiškai pateiktos iliustracijos – nevienodas nuotraukų foninis pilkumas. Vienos nuotraukos iškirptos iš fono, kitos – ne. Naudojamas dirbtinis foninis perdėjimas, nereikalingas nuotraukų šešėliavimas. Forma ir turinys Spaustuvės „Druka” išleista ir atspausdinta A. Juozaičio drama „Karalienė Luizė teatre” (iliustracijų autorė Birutė Ukrinaitė, knygos ir viršelio dailininkė Sigita Raudienė) komisijos dėmesį atkreipė pavykusiu maketu, jaučiama formos ir turinio vienove. Gražiai pateiktas tekstas ir iliustracijos, sumanymas labai tinkamas dramaturgijos žanrui. Abejonių sukėlė tik viršelio atvartas ir piešinys. Vytauto Jokubausko, Jono Vaičeninio, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus mokslo monografijai „Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos” (dizainerė Ingrida Ramanauskienė, išleido ir spausdino „Druka”), komisijos nuomone, klaidingai parinkta viršelio stilistika: kertasi pavadinimo turinys ir popkultūrinės spalvos schemose, kurias tikriausiai padiktavo 1935-ųjų plakato panaudojimas viršelio iliustracijai. Knygoje per mažos, sunkiai įžiūrimos nuotraukos. Tekstinė dalis – be priekaištų. Bernardo Aleknavičiaus fotografijų knygos „Nebeužtvenksi upės bėgimo” (dizainerė Aida Zybartė, išleido ir spausdino „Druka”) – formalus dizainas, per didelis šriftas, puslapio makete akivaizdus vietos trūkumas, ypač po puslapių numeravimo. Komisijai ši knyga priminė „blokadinį” leidinį, bet, anot jos narių, veikiausiai toks ir buvo sumanymas: albume publikuojamos nuotraukos būtent iš 1988–1993 m. Vakarų Lietuvos kultūrinio, religinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo. S. Jokužio leidyklos-spaustuvės „Spaudos madoje” (dizainas, maketavimas ir paruošimas spaudai Gedvido Dobiliausko), komisijos nuomone, puikiai pateiktos poligrafijos galimybės, deja, su knyga neturinčios nieko bendro. Vlado Stūrio romano „Nomus: Oriono gatvės karta” (viršelio autorė Aneta Žilinskaitė, dizainerė-maketuotoja Lina Ličkienė) neaiškus viršelis, gadžeto imitavimas – naivokas. O knygos tekstinė dalis ir puslapių numeravimas pateikti teisingai. Leono Dykovo romano „Gyvatės vėmalai” (dizainerė Kristina Jurkienė, viršelio dailininkė Kristina Čebatavičiūtė) geras maketas. Kartu pastebėta, kad 2015 m. klaipėdiečių leidiniuose besikartojanti mada – viršelio atvartas ir šiuosyk nereikalingas, neatlieka jokios funkcijos. Ir pastarąsias dvi knygas išleido bei atspausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė. Meno kūrėjų sąjungos išleistos Dariaus Vaičekausko „Dekonstrukcijos” (leidinys neturi metrikos), ekspertų teigimu, – ne knyga, o atvirukų rinkinys. Žinantiesiems apie fotomenininko D. Vaičekausko pomėgį rekonstruoti toks leidinio formos pasirinkimas atrodo logiškas. Tačiau tokia leidinio konstrukcija yra nepatvari, o sprendimas – ne ergonomiškas. Vos mėnesį (tiek, kiek vyko konkursas) pavartytas leidinys jau dekonstravosi. Sentimentai nesuklaidino Leidyklos „Libra Memelensis” konkursui pateiktas „Kretinga: XXI amžiaus pradžios vaizdų albumas” (dailininkė J.Mažeikaitė, spausdino „Spindulio spaustuvė”) – nuobodokas, formalus, neaiški leidinio funkcija, menkas dėmesys nuotraukų atrankai: nepajaustas jų svarbumas ir atraktyvumas. Tos pačios leidyklos savininko Kęstučio Demerecko „Klaipėdos vaizdų albumą” (dailininkė J. Mažeikaitė, spausdino „Standartų spaustuvė”) vertinti komisijos nariams klaipėdiečiams buvo nelengva, – leidinio turinys užhipnotizuoja, nėra jokio noro ieškoti klaidų, o jų vis dėlto yra. Vertinant būtent šį leidinį, labai pasitvirtino komisijos pirmininko nešališkumas. Jis – ne klaipėdietis, tad sentimentai knygos turiniui jo neklaidino. Vertinimai buvo tikslūs ir objektyvūs. Komisijos verdiktas: labai geras turinys, bet nėra vieningo maketo tinklelio – panaudoti turbūt visi įmanomi gridai, dailininkė taip ir neapsisprendė, kurį modulį geriau pasirinkti. Kai kuriuose puslapiuose – aiškios maketavimo klaidos. Per daug aktyvus puslapių numeravimas. Dekoro elementas prie numerių visai nereikalingas. Abejonių komisijai kėlė nuotraukų aprašų pateikimas. Pagalbiniai tekstai ne tik sumažinti, neretai „nušokę” žemyn, bet ir išskirti spalva. Nepaisant visų šių pastabų, visi komisijos nariai puikiai suvokė, kad suvaldyti tokį didelį kiekį informacijos – titaniškas darbas. Svarbu, kad jis atliktas. Klaipėdiečiai turi kapitalinį leidinį ir gali tuo didžiuotis. Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus” išleistos Venanto Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas” išvaizda – mėgėjiška, eklektiškas knygos dizainas, neprofesionalūs titrai (šešėlių naudojimas). Knygoje nėra metrikos. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) leidinį „Remake: meno terminalas” (dizaineris Darius Petreikis, kūrybinė grupė „Mamaika”, spausdino „Spaudos praktika”) gražiausios knygos komisija įvertino kaip puikiai tinkamą parodos katalogui, tačiau iki knygos „nepriaugintą”. Tokį gavęs parodoje tikrai mielai pasiimtum. Be abejonės, kitų leidinių kontekste šis išsiskiria ypatingu dizainu, novatoriškumu. Tačiau komisijos nariai vieningai nutarė, kad panašių leidinių, kurių leidėjas yra KKKC, o maketuotojas „Mamaika”, jau yra matę. Tai racionalus, logiškas kompiuterinis sprendimas, tačiau „bekraujis”, pasigesta emocijos. Varžėsi dėl titulo Viešosios įstaigos „Verslas ar menas” išleistos „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu” (dailininkas ir iliustruotojas Vilmas Narečionis, spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė) – įspūdingas ir brangus leidinys, Lietuvos knygos meno konkurse pelnęs gražiausios 2015 metų knygos titulą. Apie šį leidinį Klaipėdos gražiausios metų knygos komisija diskutavo ilgiausiai, tačiau jo laimėjimas neturėjo įtakos vertinant leidinio dizainą. Visiems atrodė labai gražios dizainerio V. Narečionio sukurtos kompiuterinės iliustracijos. Kaip pastebėjo V. Giedraitis, tokių iliustracijų galimybės neišsemiamos. Tačiau tų pačių foninių piešinių naudojimas (klonavimas) menkina projekto originalumą bei išskirtinumą. Neišvengta ir fotošopinių pluginų (ruošiniai – įvairių kompiuterinių operacijų rinkinys, siekiant tam tikro efekto). Išvengti to, dirbant „Photoshop” programa, sunku, – neslėpė V. Dambrauskas. Komisijos nuomone, leidinys šiek tiek popsinis. Labiausiai užkliuvo socialinis knygos aspektas – atsiverianti praraja tarp matančiajam ir neregiui pateiktos informacijos. Tiek piešinių detalizacija, tiek informatyvumu. Nekyla abejonių, kad neregiui ar silpnaregiui paprasčiau būtų suvokiamos aiškios, minimalistinės formos. Šiuo atveju taktiliškai pateikiama tik maža iliustracijos dalis, vadinasi, galima teigti, kad suvokimas nėra lygiavertis. Bet tikslas buvo kitas – tai edukacinis leidinys, kuris padės visiems vaikams skirtingais pojūčiais skaityti tą pačią knygą bei pažinti kitokius pasaulius. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos išleistas albumas „Jonas Švažas” (dizainerė Jūratė Bizauskienė, spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė) – leidinys, nurungęs kitus savo svarba, solidumu ir profesionalumu. Ypač profesionalus dizainas, tekstinės dalies kerningas dėsningas ir motyvuotas. Nėra nė vienos eilutės, kurioje būtų daugiau kaip 100 ženklų. Albume daug erdvės – tai ypatinga prabanga leidiniui. Puiki poligrafija. Labai logiškai atskirta pagrindinė albumo informacija nuo bibliografijos dalies. Profesionalus sprendimas. Visame albume dominuoja būtent tapytojas J. Švažas, o ne knygą kūręs dizaineris. Anot komisijos, toks ir turėtų būti profesionalaus knygos kūrėjo darbas. Buvo atsižvelgta ir į albumo kultūrinį svorį bei išliekamąją vertę. Graži detalė – J. Švažo autografo įspaudas lininiame knygos viršelyje. Beje, ši prabangi detalė jau buvo panaudota 1985 m. išleistame Irenos Kostkevičiūtės sudarytame J. Švažo albume. Dar vienas gražus akcentas – puslapis, kuriame nurodyti leidinio rėmėjai. Tai tiesiog šedevras, kaip teigė V. Dambrauskas, lakoniška, skoninga. Albumas sukurtas su pagarba klasikui tapytojui J. Švažui. Jame išskleista daugiau nei 200 šio vieno iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos tapytojų darbų fotoreprodukcijų. Vienintelė pastaba – sunkiai suvokiamas originalių darbų mastelis. Reikia turėti gerą erdvinę vaizduotę, kad pagal nurodytą mastelį įsivaizduotum, koks iš tiesų yra kūrinys. Todėl albumo gale galėtų būti darbų aprašas, bet tai jau – tik vyšnaitė ant torto. Kai yra gerai, norisi dar geriau. Ši knyga vienbalsiai išrinkta gražiausiu 2015 metų Klaipėdos leidiniu. Pirmą kartą per 10 konkurso metų komisija balsavo vienbalsiai. Abu leidinius, kurie varžėsi dėl gražiausios knygos titulo, – albumą „Jonas Švažas” ir L. da Vinci pasakų knygą „Sparnuotosios raidės” – išspausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė. Galime tik didžiuotis, kad uostamiestyje turime tokią. Populiariausią knygą rinko skaitytojai, balsuodami internetu bibliotekos tinklalapyje arba „gyvai”, atiduodami balsus tik pasinaudoję galimybe susipažinti su leidiniais. Populiariausios knygos rinkimai sulaukė per 2000 balsų. Du trečdaliai jų – ne internetiniai. Šiuosyk, kaip niekada anksčiau, žmonės labai domėjosi konkurso knygomis. Biblioteka sulaukė interesantų ne tik iš Kretingos, Šilutės, Gargždų, bet ir iš Vilniaus bei Kauno. Aštuonių balsų persvara klaipėdiečių biblija vadinamas „Klaipėdos vaizdų albumas” (leidykla „Libra Memelensis”) kapituliavo prieš A. Stankevičiaus knygą „5000 valandų po vandeniu” (leidykla „Eglė”), tapusią skaitomiausia. Trečioji populiariausia knyga – „Sparnuotosios raidės”. DURYS, 2016 m. vasaris. Nr. 2 (26) |