Galina Miškinienė: istorijos vadovėliuose totoriams skirta vos viena kita pastraipa

2021-uosius Seimas yra paskelbęs Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis. Apie šiandieninę Lietuvos totorių kalbos ir kultūros situaciją – rašytojo Mindaugo Peleckio pokalbis su orientaliste, turkologe, vertėja, totorių paveldo tyrinėtoja doc. dr. Galina MIŠKINIENE*.

Galinos Miškinienės asmeninio archyvo nuotr.
Galinos Miškinienės asmeninio archyvo nuotr.

Siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, Seimas yra paskelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Kokiomis nuotaikomis šiuos metus pasitinka Lietuvos totoriai (klausimas ne tik apie koronavirusą)?

Yra patvirtinta LR Vyriausybės minėjimo programa, pagal kurią planuojami darbai ir teikiamos paraiškos. Covidas gali pakoreguoti šių planų įgyvendinimą, bet kol kas ruošiamės geriausiam scenarijui, tikėdami, kad pavyks viską realizuoti. Sulaukėme įvairių institucijų susidomėjimo, todėl tenka daug laiko skirti konsultacijoms, interviu, net ir neplanuotoms paskaitoms ir susitikimams (kol kas virtualioje erdvėje).

Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, ši bendruomenė savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis. Deja, daugelis lietuvių kažin ar žino, kad Lietuvoje totoriai (kaip ir karaimai, žydai) gyvena jau seniai. Ar trūksta švietimo apie totorius? Kas yra daroma, kad Lietuvos totorių kultūra neišnyktų? Ar jai tai gresia?

Žinios apie Lietuvos totorius menkos, dažnai jie yra painiojami su karaimais. Istorijos vadovėliuose totoriams skirta viena kita pastraipa. Nėra kryptingo finansavimo (tokį turi mūsų totoriai Lenkijoje). Kryptingas finansinis palaikymas leistų planuoti įvairius leidinius, konferencijas, seminarus, edukacinius užsiėmimus, apeigų ir tradicijų fiksavimą. Šiuo metu bendruomenės rašo projektus, bet gaudamos dalinį, labai neženklų finansavimą, gali realizuoti labai nedaug.

Kokia yra totorių kalba ir jos istorija? Teko skaityti apie Krymo totorius, įdomu, koks dabar jų likimas? Kadaise lankiausi vienoje jų vasaros šventėje ant Ai Petri kalno.

Atsakant į šį klausimą, turime kalbėti apie tris kalbas: totorių, Krymo totorių ir Lietuvos totorių. Totorių kalba priklauso tiurkų kalbų (kipčiakų) grupei ir yra viena iš trijų didelių tiurkų kalbos šakų (kurlukų, kipčiakų, oguzų). Galima išskirti tris regionus: Juodosios jūros-Kaspijaus regioną (karaimų, Krymo totorių, karačajų-balkarų, kumykų); Volgos-Uralo regioną (totorių, baškirų) ir Aralo-chazarų regioną (kazachų, karakalpakų, nogajų, kirgizų).

Totorių kalbos pagrindas susiformavo Volgos bulgarų kalboje. Dabartinė totorių kalba turi tris dialektus: vidurio, vakarų (mišarų) ir rytų (Sibiro).

Lietuvos totorių istorinės kalbos rekonstrukcijos ėmėsi prof. E. Teniševas. Apie Lietuvos totorių istorinę šnekamąją kalbą ir prof. E. Teniševo įžvalgas galima paskaityti mano straipsniuose „Istorinė šnekamoji LDK totorių kalba“ (publikuotas leidinyje „Lietuvos totoriai“ Nr. 12 (50), 2001 m. gruodžio mėn.), „Lietuvos totorių rankraštinė knyga: istorija ir tyrimų perspektyva“ („Knygotyra“ Nr. 54. 2010).

Rusijoje totoriai – antra pagal gausumą etninė grupė. Ar totoriai visame pasaulyje gali susikalbėti viena kalba, ar jos dialektai, atmainos labai skiriasi? Kiek žmonių kalba totoriškai?

Atsakydama į prieš tai užduotą klausimą apie totorių kalbos istoriją, šiek tiek plačiau aptariau totorių kalbą ir pateikiau informaciją apie straipsnius, skirtus Lietuvos totorių istorinei kalbai. Krymo totorių kalba taip pat priklauso tiurkų kalbų grupei. Ji vartojama Krymo totorių ir ją sudaro trys dialektai: šiaurinis, vidurinis ir pietinis. Dialektai yra stipriai susimaišę tarpusavyje. Krymo totorių dialektai buvo tiriami, tačiau išsamių straipsnių nėra daug. 2010 m. buvo išleista puiki prof. Henryko Jankowskio monografija „Język Krymskotatarski“. Krymo totorių kalba skiriasi nuo totorių kalbos, šių kalbų bendrumas yra tas, kad abi yra tiurkų kalbų grupės kipčakų pogrupio dalis, tačiau abi jos beveik nesuprantamos. Totoriškai kalba apie 5 427 318, o Krymo totorių kalbą vartoja apie 540 000 žmonių.

Galinos Miškinienės asmeninio archyvo nuotr.
Galinos Miškinienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko skaityti Jūsų tyrimą apie labai įdomų reiškinį – kitabus. Ar daug yra likę dvikalbių totorių knygų, rašytų arabiškais rašmenimis ir leistų Lietuvoje ar greta jos? Ką tyrinėjate šiuo metu? Tikriausiai, tiriant Lietuvos totorių palikimą, dar daug galima padaryti atradimų?

Totoriai iš Aukso Ordos ir Krymo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlę prieš 625 metus, greitai prarado savo gimtąją ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Kalbos egzistavimo negalėjo palaikyti ir religija. Lietuvos totoriai, išpažindami islamą, liturginių apeigų metu vartojo arabų kalbą, kurios nemokėjo. Pasikliaujant istoriniais šaltiniais manoma, kad XVI a. viduryje didžioji dalis LDK totorių nekalbėjo tiurkiškai. Būtent tuo laikotarpiu atsiranda ir pirmos totorių rankraštinės knygos. Jausdami būtinybę paaiškinti svarbiausias religines dogmas, totoriai pradeda versti savo religinę literatūrą į rusėnų kalbą, o vėliau – nuo XVII a. – ir į lenkų kalbą. Šalia slaviškų tekstų gausu tekstų arabų bei tiurkų kalbomis. Viena iš šių rankraštinių knygų ypatybių ta, kad tekstai slavų kalbomis užrašomi arabiškais rašmenimis.

Priklausomai nuo turinio, totorių rankraščiai skirstomi į Koranus, tefsirus (Korano vertimas–komentaras), kitabus (knygas), chamailus (maldaknygės, be maldų, chamailuose apstu liaudies kūrybos, patarimų įvairiais kasdieniais gyvenimo klausimais, taip pat ir burtų), tedžvidus (Korano skaitymo taisyklės). Lietuvos totorių rašytinė tradicija, šiek tiek modifikuota ir modernizuota, išliko iki mūsų dienų. XIX a. pabaigoje atsirado chamailų, rašytų kirilica, o XX a. aštuntajame dešimtmetyje – ir mašinėle atspausdintas kitabas lotyniškais rašmenimis.

Kitabai – vienas iš svarbesnių rašytinių žanrų, išvertus iš arabų kalbos, reiškia „knyga“. Kitabais totoriai vadino ne kiekvieną knygą, o tik didelio formato ir apimties knygas. V. P. Demidčiko nuomone, „iš pradžių kitabas buvo suvokiamas kaip Koranas arba tekstai iš Korano. Vėliau šiai sąvokai buvo suteikta kita prasmė. Nesuprantamos vietos pradėtos komentuoti, į kitabų sudėtį vis daugiau įtraukiama didaktinė medžiaga, o vėliau ir apokrifai. Kitabai virto savotiškais rinkiniais, sujungiančiais tekstus iš Korano, apokrifus, pranašystes ir būrimo tekstus, kurių šaltinių nustatymas nėra itin lengvas darbas“.

Kitabai Lietuvos totoriams turėjo didelę kultūrinę ir šviečiamąją reikšmę. Iš jų buvo galima sužinoti apie musulmonų apeigas, tradicijas, susipažinti su populiariais chadisais – padavimais apie pranašą Muchamedą ir jo pirmtakus. Daug vietos juose užimdavo Rytų tautų apysakos, folkloras, kartais biblinės legendos. Kitabai buvo akylai saugomi, o XVI a. net įrašomi į testamentus. Neretai kitabų puslapių pakraščiuose atsirasdavo vertingų asmeninių įrašų apie kelionių įspūdžius, svarbius šeimos įvykius bei kitų įrašų, liudijančių tų laikų gyvenimą.

Daugelio kitabų turinys panašus, bet neidentiškas. Turinio pavyzdžiu galėtų būti vieno iš žinomiausių mokslui ir labiausiai tyrinėto Ivano Luckevičiaus kitabo turinys (I. Luckevičiaus kitabas buvo aptiktas 1915 m. Keturiasdešimties Totorių kaime ir imtas mokslininkų tyrinėti. Kitabą I. Luckevičius gavo iš mulos Stepono Paltarakovičiaus. Iki 1945 m. kitabas buvo saugomas Baltarusių muziejuje Vilniuje, vėliau perduotas į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrių, kur saugomas ir dabar (signatūra F21–814). – Aut. past). Platus ir įvairus tiriamojo rankraščio turinys teikia galimybę jį vadinti savotišku dvasiniu Lietuvos totorių gyvenimo vadovu. Rankraščio tekstai – svarbiausi liudytojai to, kuo vadovavosi vietinė totorių bendruomenė tiek religiniame, tiek kasdieniniame gyvenime.

Į Lietuvos totorių rankraštines knygas specialistai atkreipė dėmesį dar XIX a. viduryje. Tačiau išsamios ir kryptingos studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, profesoriui Antonui Antonovičiui išleidus monografiją „Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система“ (1968). Išjudinus turtingus Rytų kultūros klodus, buvo imamasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės (Andrzejus Drozdas, Joanna Kulwicka-Kamińska, Czesławas Łapiczius, Galina Miškinienė, Paulius Suteris).

Nuo 1997 iki 2020 metų išleisti septyni Lietuvos totorių rankraščių katalogai. Juose aprašomi įvairių šalių valstybinėse institucijose, muziejuose, archyvuose, taip pat ir privačiose kolekcijose saugomi Lietuvos totorių rankraščiai. Didžiausios rankraščių kolekcijos saugomos Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tokių katalogų atsiradimas tampa puikiu pagrindu tolesnėms lyginamosioms studijoms.

Išleistuose kataloguose aprašyta 290 rankraščių, tik 46 iš jų galima priskirti prie kitabų. 2020 m. man pavyko susipažinti su nauju rankraščių rinkiniu, saugomu privačioje kolekcijoje. Darbo metu buvo peržiūrėtos ir išanalizuotos penkios rankraštinės knygos. Visos jos puikiai reprezentuoja Lietuvos totorių rankraštinio palikimo pagrindinius žanrus – kitabus, pusiau kitabus, chamailus, tefsirus. Rankraščiai datuojami XIX a. pab. – XX a. pr.

Galina Miškinienė (antra iš dešinės) su Lietuvos totorių bendrijos nariais. Asmeninio archyvo nuotr.
Galina Miškinienė (antra iš dešinės) su Lietuvos totorių bendrijos nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar lietuvių kalba yra išleistų totorių kalbos vadovėlių, žodynų? Kokius periodinius ir neperiodinius leidinius pastaruoju metu leidžia Totorių bendruomenė? Kuo pasižymi jos kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas? Ko jai trūksta? Iš ko vaikai mokyklose gali mokytis totorių kalbos?

Totoriai Lietuvoje turi keletą sekmadieninių mokyklų Klaipėdoje, Visagine ir Vilniuje, kuriose visi norintieji, vaikai ir suaugusieji, gali mokytis totorių kalbos. Deja, kaip mokomoji priemonė  naudojami vadovėliai, išleisti Tatarstane arba Kryme. Lietuvių kalba išleistų totorių kalbos vadovėlių ir žodynų neturime. Neturime ir grožinės literatūros, verstos iš totorių į lietuvių kalbą. Klaipėdos bendruomenės „Nur“ iniciatyva poetas Alfonsas Jonas Navickas išvertė Gabdulos Tukajaus eilėraščius. Visagino totorių bendruomenė planuoja išleisti knygutę vaikams „Zilios nuotykiai“, kurioje žaisminga forma būtų pateiktos totoriškos pasakos, patarlės, padavimai. Dar sovietmečiu buvo išverstas Musos Džalilio kūrinys „Moabito sąsiuvinis“ (1964). Tačiau galimybės giliau pažinti ir susipažinti su turtinga totorių literatūra labai menkos.

Totorių kalbos galima mokytis ir nuotoliniu būdu. Tatarstane buvo sukurta moderniais kalbos mokymosi metodais grįsta totorių kalbos platforma „Ana tele“.

Lietuvos totoriai nuo 1995 m. leidžia laikraštį „Lietuvos totoriai“. Nuo 2004 m. laikraštis leidžiamas trimis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų, pastaruoju metu tapęs elektroniniu leidiniu. Bendruomenių ir mokslininkų pastangomis išleidžiami moksliniai ir populiarūs leidiniai apie totorių istoriją, kultūrą, religiją, kulinarinį paveldą.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 21 totorių organizacija. Aštuonios iš jų užregistruotos kaip religinės. Vienos iš aktyviausių totorių bendruomenių – Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, Nemėžio bei Keturiasdešimties totorių kaimo bendruomenės. Dar 1996 m., minint 600-ąsias totorių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metines, muzikos mokytojo, chorvedžio totoriaus Aliko Melecho pastangomis buvo įkurtas Lietuvos totorių folkloro ansamblis „Alije“. Šio ansamblio pastangomis totoriškos dainos ir šokiai, totorių tautiniai kostiumai pristatomi ne tik visoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 2012 m. viena iš „Alije“ solisčių Almira Parmaksizoglu prie Totorių kultūros centro įkūrė savo folkloro ansamblį „Ilsu“. 2017 m. nuo grupės „Ilsu“ atsiskyrė ir susiformavo dar vienas kolektyvas – „Efsane“. Asociacija „Totoriškas skonis“ pristato Lietuvos totorių kulinarinį paveldą. Taip Lietuvos totorių kultūrinis palikimas, tradicijos yra saugomos ir perduodamos iš kartos į kartą.

* Publikuojamas interviu iš spaudai rengiamos rašytojo Mindaugo Peleckio knygos „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.: poliglotai, nykstančios kalbos ir jų gaivintojai“. Joje autorius nagrinėja kalbos fenomeną ir naujausias su juo susijusias tendencijas: didėjantį poliglotų skaičių pasaulyje; kalbų nykimą bei jų gaivinimą; žmogaus padėtį XXI a., kai kalba arba neišvengiamai pakeičiama dominuojančiąja, arba turi iš visų jėgų būti gaivinama entuziastų. Terminas „kalbų ekologija“ (arba lingvistinė ekologija, angl. language / linguistic ecology) įvardija sritį, kuri tiria, kaip kalbos sąveikauja vienos su kitomis ir kaip išsaugoti nykstančias kalbas.

Leave a Reply