Davidas Mitchellas. „Debesų atlasas“

Praėjus dešimčiai metų nuo išleidimo, prestižinei Bookerio premijai nominuotas Davido Mitchello romanas „Debesų atlasas“ pagaliau pasirodė ir mūsų šalyje. Tikriausiai prie to svariai prisidėjo šio romano ekranizacija, pasirodžiusi kino teatruose dar 2012 m. Iki tol leidėjai nesiryžo rizikuoti. Vieninteliu šio autoriaus kūriniu, išverstu į mūsų kalbą, buvo jo 2006-ųjų autobiografinis romanas „Juodųjų gulbių slėnis“ („Black Swan Green“), pasakojantis apie paauglio gyvenimą Anglijos provincijos miestelyje Folklendo salų karo metu.

Vis dėlto kol kas svarbiausia D.Mitchello kūrybos palikimo dalis yra 2004-ųjų „Debesų atlasas“. Beveik šešių šimtų puslapių romane pasakojamos šešios iš pažiūros nesusijusios istorijos, kurių veiksmas plėtojamas skirtingomis laiko linijomis, tik iš pažiūros neturinčiomis nieko bendra.

D. Mitchellas ne tik stengiasi maksimaliai tikroviškai atkurti kiekvieną savo vaizduojamą laikotarpį, bet ir mėgdžioja atitinkamu metu vyravusias literatūrines tendencijas. Pavyzdžiui, pirmoji knygoje pasakojama istorija daug kam primins D. Defoe „Robinzoną Kruzą“ ar Juleso Verne‘o knygas apie keliones  (pavyzdžiui, „Kapitono Granto vaikus“). Taip pat skiriasi kiekvienoje siužetinėje linijoje vyraujančios nuotaikos.  

Pirmoji istorija, kurios veiksmas vyksta XIX a. viduryje, pasakoja apie romantiką keliautoją, teisininką iš JAV, Adamą Ewingą, klajojantį po Ramiojo vandenyno salas, bei jo draugystę su gydytoju, turinčiu ne pačių doriausių motyvų teisininko atžvilgiu. Kelionės metu Adamas apsilanko Čathamo salose, netoli Naujosios Zelandijos.

Ši istorija parašyta kaip dienoraštis. Savo užrašuose minėtasis personažas fiksuoja archajiškus vietinių čiabuvių papročius, atskleidžia kolonistų diduomenės iš Vakarų tuštybę bei gyvenimo XIX a. laive detales.

Laukdamas laivo remonto, Adamas susipažįsta ir susibičiuliauja su daktaru Goose‘u. Išplaukus laivui, pagrindinis veikėjas suserga nežinoma liga, daktaras ima jį gydyti, o padėtį apsunkina pabėgęs vergas, paprašęs Adamo jį užtarti prieš kietakaktį laivo kapitoną.

Antrojoje istorijoje pasakojama niūri ir tragiška maištingo biseksualaus kompozitoriaus Roberto Frobisherio, kurio personažas akivaizdžiai įkvėptas poeto A. Rimbaud asmenybės, gyvenimo drama.

Šios istorijos veiksmas vyksta ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, didžiosios depresijos metu Belgijoje. Susipykęs su šeima, prasilošęs, turintis ne tik finansinių skolų, bet ir gigantomaniškų kūrybinių idėjų, jaunas ir ambicingas anglų tautybės kompozitorius atvyksta pas seną, prie mirties slenksčio atsidūrusį, muzikos kūrėją Vyvyaną Ayrsą, kad taptų jo sekretoriumi.

R. Frobisherio drama parašyta kaip laiškai jo draugui ir mylimajam Rufusui Sixsmithui. Dirbdamas V. Ayrso sekretoriumi Robertas atranda sugadintą knygą, kuri, savaime suprantama, yra ankščiau minėtas A. Ewingo dienoraštis.

Vieną naktį V. Ayrsas prikelia Robertą ir jam liepia užrašyti sapne girdėtą muziką. Vyvyanas pasakoja sapnavęs keistą restoraną, kuriame visos padavėjos buvusios vienodo veido, vienintelis pirkėjams patiekiamas maistas – skystas muilas, o patalpoje skambėjusi ši muzika. Tai aliuzija į penktąją šios knygos istoriją „Somnės 451 orizonas“.

R. Frobisherio istorija yra viena stipriausių, jeigu ne pati stipriausia visoje knygoje – niūri, brandi, dramatiška ir tuo pačiu be galo įtaigi bei įtraukianti. Joje galima įžvelgti XX amžiaus pradžios „prarastosios kartos“ rašytojų įtaką – ypač brito Evelyno Waugh („Sugrįžimas į Braidshedą“) ir amerikiečio F. S. Fitzgeraldo („Didysis Getsbis“).

Trečiosios istorijos veiksmas vykta po keturiasdešimties metų, aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Žurnalistė Luisa Rey susipažįsta su Roberto draugu Rufusu Sixsmithu, kuris yra branduolinės fizikos ekspertas. Jo paskatinta, žurnalistė bando ištirti korupcijos tarp atominės elektrinės savininkų ir šalies politikų, atvejį.

Po Rufuso nužudymo Luisa atranda jam siųstus Roberto laiškus, susidomi šiuo kompozitoriumi ir bando gauti jo sukurtą muzikinę kompoziciją, kuri pavadinta „Debesų atlaso sekstetu“. Tai vienintelė knygos istorija, parašyta trečiuoju asmeniu.

Reikia paminėti, jog, skirtingai nei pirmoji istorija, kuri erzina savo grubiu XIX a. literatūrinio stiliaus mėgdžiojimu, ir antroji istorija, kuri, nepaisant savo stiprumo, slegia skaitantįjį, Luisa‘os Rey istorija yra labai lengva ir atpalaiduojanti, sąmojingai parašyta greitai perskaitomų ir užmirštamų detektyvinių skaitalų stiliumi.

Ketvirtoji knygos istorija pasakoja apie senuką, knygų leidėją Timothį  Cavendishą, kuris priverstas slėptis nuo galvažudžių, ir pavydžių giminaičių yra uždaromas į senelių prieglaudą neribotam laikui.

Ten jis turi paklusti autoritariškai medicinos seseriai ir žvėriškai prieglaudos tvarkai. Skamba šiurpiai, bet tai yra linksmiausia knygos istorija, kuri iš esmės yra Keno Kesey‘io „Skydžio virš gegutės lizdo“ parodija.

Keliaudamas į prieglaudą ir pakliūdamas iš vienos idiotiškos situacijos į kitą, Timothy‘s perskaito, jo žodžiais tariant, „banalų detektyvą poilsiui“, kuris yra apie Luisos Rey žurnalistinį tyrimą.

Penktoji istorija vyksta tolimoje ateityje, fašistinėje vartotojiškoje visuomenėje, dabartinės Korėjos teritorijoje, Seulo mieste, ir daug kuo primena Jevgenijaus Zamyatino „Mes“, Aldouso Huxley‘io „Puikų naują pasaulį“ ir Erico Arthuro Blairo, dar žinomo George‘o Orwello, pseudonimu, „1984“.

Pagrindinė šios istorijos veikėja yra mergina klonė Somnė 451, dirbanti restorane ir netikėtai imanti „jausti“ žmogiškas emocijas. Iš pradžių Somnė tampa mokslinių tyrimų objektu, vėliau ją įsakoma nužudyti ir kartu su maištininkais Somnė yra priversta slėptis atsiskyrusioje bendruomenėje.

Somnė sužino daugybę kraupių valdžios slepiamų paslapčių. „Somnės 451 orizonas“ parašytas interviu stiliumi – mergina pasakoja savo istoriją ją kvočiančiam valdžios pareigūnui.

Paskutinė, šeštoji, istorija vyksta postapokaliptiniais laikais Havajų salose. Piemuo Zachry prie laužo savo ainiams pasakoja apie jaunystės dienas: gyvenimą primityviame pasaulyje, tėvo mirtį, dėl kurios jis jaučiasi kaltas, susidūrimą su vietinių gyventojų baubu Šventuoju Jurgiu ir kitais demonais, karą tarp jo priešiškos genčių bei kelionę į aukštą kalną, lydint mokslininkę Meronyme. Zachry ir jo gentainiai garbina klonę Somnę kaip šventąją, pagimdžiusią dievybę Ch. Darwiną.

Beveik visos istorijos, išskyrus trečiąją ir penktąją, parašytos pirmuoju asmeniu. Kaip viename interviu teigė D. Mitchellas, tam įtakos turėjo jo gyvenimas Japonijoje. Autorius tvirtinta, jog aplankęs vienišumo, izoliacijos ir kultūrinių skirtumų sukelto šoko jausmas privertė jį vis dažniau išsilieti popieriuje bei perprasti monologo reikšmę.

Filme buvo akcentuojama idėja, jog visi, skirtingose laiko linijose susiduriantys, veikėjai yra tie patys žmonės, keliaujantys per laiką ir erdvę reinkarnacijos būdu, vykdantys vieną didelį planą ir šitaip paveikiantys vienas kito likimus. Todėl filme vienas aktorius vaidino kelis skirtingus personažus. Knygoje apie reinkarnaciją užsimenama smulkiomis, subtiliomis detalėmis, kurios skatina svarstyti įvairesnes veikėjų sąryšių prasmes.

Jeigu Jūs jau matėte filmą, skaitydami romaną prarasite 60 proc. malonumo, ne tik todėl, jog filme visa esmė yra pateikiama iš karto, bet ir todėl, jog šis filmas, kaip ir Y. Martelo „Pi gyvenimo“ perkėlimas į didžiuosius ekranus, yra pažodinė knygos ekranizacija, nepateikusi jokių režisūros staigmenų.

David Mitchell. Debesų atlasas. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 584 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.