Bruno le Coutre. Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai
Retas kitas Lietuvos miestas turi tokį pjūvį savo istoriniame audekle – tarp Prūsijos karališkojo miesto ir šiandienės Klaipėdos plyti sunkiai suvokiama praraja. Senojo miesto pėdsakai – senamiesčio gatvių tinkle, karo bombardavimus išgyvenusių pastatų sienose. Bet žmonės, kultūra, kalba, dažniausiai skambėjusi uostamiesčio gatvėse, – nebe tie. Jei manysime, kad miesto gyventojai yra miesto kraujas – tuomet laikui bėgant Klaipėdos kraujo grupė tikrai pasikeitė. Netrūksta literatūros apie miesto praeitį. Atrodo, kad jai netrūksta dėmesio. Šiemet devintą kartą vykusiuose populiariausios Klaipėdos knygos rinkimuose gražiausia 2014 m. knyga buvo pripažinta Lietuvos jūrų muziejaus išleista Bruno le Coutre atsiminimų knyga „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai”. Jos puslapiuose nepaprastai ryškiai atgyja XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės Klaipėda ir gyvenimas joje. Šio teksto tikslas – sužymėti pagrindinius prisiminimų struktūros elementus bei pasakojimo apie miestą ypatumus. Iškalbingasis pasakotojas Bruno le Coutre buvo mokytojas, vėliau mokyklų tarėjas, miesto tarybos narys. Jis uostamiestyje gyveno XX a. pirmojoje pusėje. Mieste, kur stipriausiai reiškėsi vokiškoji kultūra – jo prancūziškai skambanti pavardė, paties B. le Coutre žodžiais tariant, nereiškė, kad jis buvo svečias – giminė Klaipėdoje tuo metu gyveno jau apie 200 metų. B. le Coutre tėvas buvo jūrų kapitonas, paskutinio uostamiesčio burlaivio „Ekspres” bendraturtis (šeimoje buvo ir daugiau gyvenimą su jūra susiejusių žmonių). Giminės kelią į Klaipėdą XVII a. lėmė evangelikų reformatų tikėjimo išpažinėjų persekiojimas Prancūzijoje, vėliau kvietimas keltis į maro nusiaubtą Prūsijos šiaurę. Prisiminimus apie Klaipėdą B. le Coutre pradėjo rašyti jau gyvendamas Vokietijoje. Jie spausdinti 1953–1973 m. laikraštyje „Memeler Dambfboot” ir leidinyje „Memelland Kalender”. Tai po Antrojo pasaulinio karo miestą palikusių gyventojų balsas – nepaprastai nostalgiškas, atmintyje saugantis menkiausias smulkmenas apie gimtąjį miestą ir žmones jame. „1914 m.! Buvau jaunas ir nežinojau, ar besugrįšiu. 1944 m.! Spalio mėnesį paskutinį kartą perėjau mūsų gatve. Ji buvo ištuštėjusi ir niūri, tarsi negyva savo ramybe. Slėgė supratimas, kad atsisveikinu su ja labai labai ilgam… Mano gatvės vaizdas išliko man kaip kažkas nepamirštamo, spinduliuojančio laimingos vaikystės džiaugsmu. Ji tebešviečia man linksmų jaunystės metų spinduliais.” (139 p.) B. le Coutre – pagaulus pasakotojas: nenuilsdamas žeria faktus apie senąjį miestą, prisimena gatves, pastatus jose, žmones ir papročius, iš atminties lobynų traukia pokalbius, įvairius nuotykius. Tai pasakotojas, kurio neįmanoma nemėgti. Galima pabandyti surikiuoti tai, kas jo pasakojimą daro tokį įtraukiantį. Pirmiausia tai pasirinktas kalbėjimo būdas ir tonas. Prisiminimai dėstomi pirmuoju asmeniu, „aš”, bet B. le Coutre taip pat dažnai kaip „aš” sako ir „mes” (vien pirmasis tekstas „Apie jūros vilkus” ir kitus mielus klaipėdiečius” prasideda nuo „mūsų”). Žinant, kad jo tikslinė auditorija buvo to paties likimo kraštiečiai, galima numanyti, kad jo tekstus jie galėjo skaityti veik kaip laiškus. Juk „mes” vienu metu kartu gyveno Klaipėdoje, susidurdavo su aprašomomis asmenybėmis, vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis. „Mes” yra toks paveikus, kad nejučia įtraukia net ir šiandienį skaitytoją. Tebus tai kalbos galios pavyzdys. Šį „mes” papildo ir tai, kaip konstruojamas pats prisiminimų tekstas. Jis reaktyvus, būtąjį laiką dažnai keičia esamasis. Įvairūs nutikimai aprašomi ne kaip vykę, o kaip vykstantys esamuoju metu. Skaitytojas, padedamas „mes”, jau ir taip tarsi stovi vienoje gretoje su pasakotoju, bet jam to negana – „eime su manimi” sako jis ne vienoje vietoje. Ar šūkteli: „Žiūrėk! žiūrėk!”, kartais retoriškai klusteli, lyg savęs, lyg kažko „mes” gretose, pavyzdžiui, „viešpatie, dar vienas pažįstamas? Taip!” B. le Coutre – išmintingas pasakotojas: jis pastebi detales, bet jaučia saiką ir nevargina smulkmenomis. Jo tekstas tankiai pribarstytas kasdienio gyvenimo nutikimų, keliančių šypseną ar ir visai rimtą juoko pliūpsnį. Tai, viena vertus, neleidžia skaitytojui nuobodžiauti, kita vertus, iš tiesų įlieja gyvybės į to seniai dingusio miesto gyvenimo paveikslą: „Velionis mano broliukas sykį buvo apkaltintas kaip nelabai padorių piešinių autorius. Viena susijaudinusi mama pasiskundė klasės mokytojui. Šis nenurimstančiai poniai pasakė: „Ką padarysi, tai šiuolaikinis jaunuolis, kuris savarankiškai šviečiasi pažindamas žmogaus kūną ir kada nors bus gydytojas.” Paskutiniai žodžiai ne visiškai atspindėjo tiesą. Su jaunuoliu akis į akį jis, matyt, kalbėjo visai kitaip.” (219 p.) Aprašomi šmaikštūs susikirtimai su valdininkais, vaikų ir jaunimo išdaigos, įvairūs nukrypimai nuo viešosios tvarkos ar socialinių normų reikalavimų. Bet B. le Coutre juokas niekada nėra piktas, jei jis aštresnis – tuomet dažniausiai juokiamasi iš savęs paties. Būtent tai ir traukia – šiluma ir taktas, kurių persmelktas kalbėjimas apie miesto gyventojus – nesvarbu, ar tuo metu pasakojama apie garbius mokytojus, ar neturtingus žvejus. Per daug ar tiek, kiek reikia? Knygos sudarytojai B. le Coutre tekstus sudėjo į septynis skyrius pagal jų tematiką: „Senajame uoste”, „Uosto priemiestis”, „Miesto grindinio aidai”, „Klaipėdos ypatingieji”, „Išeivio dalia”, „Atminties eilės” ir „Bruno le Coutre atminti”. Paskutinieji trys skyriai tarsi papildo pirmus keturis. Apžvelgiant juos galima pastebėti, kad šiuo atveju, norint pateikti kuo daugiau medžiagos, kiek nukentėjo knygos struktūra. Pirmieji keturi skyriai nukelia į senąją Klaipėdą, o paskutiniųjų būtinumas yra diskutuotinas. Iš vieno teksto ir dviejų eilėraščių sudarytas skyrius „Išeivio dalia” yra kiek pakibęs, nelabai tvirtai laikosi bendroje knygos struktūroje. Jis perteklinis – arba reikėjo daugiau tekstų apie gyvenimą traukiantis iš uostamiesčio, arba, jei jų nesama, – jis išvis nebuvo būtinas. Panašiai galima vertinti ir skyrių „Atminties eilės”, kuriame pateikiama Klaipėdos ilgesio inspiruota B. le Coutre poezija. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš knygos skyrių prasideda vienu autoriaus eilėraščiu – vien jiems dedikuotas skyrius jau nebėra būtinas. Svarstyti galima ir skyrių „Bruno le Coutre atminti”. Jame pateikiami sveikinimo tekstai autoriui jubiliejų ir svarbaus apdovanojimo proga. Jie leidžia skaitytojui suprasti, kad autorius buvo svarbus, gerbiamas žmogus, tačiau kažin ar šiems tekstams reikėjo atskiro skyriaus. Galų gale autorius ir jo prisiminimų kilmė yra pristatomi net trijuose tekstuose knygos pradžioje (Vertėjo žodis, Knygos lietuvių kalba pasirodymo aplinkybės, Įvadas). Maršrutas po Klaipėdą Kelionė po miestą prasideda ten, kur stipriausiai justi jo jūrinė dvasia – uoste. Pasakotojo žvilgsnis susitelkęs į laivus, vandenį, uosto šurmulį. Uostas skaitytojui pasirodo užburiantis ne tik dėl pasibaigusios burlaivių eros prisiminimo, locų bokšto varpo skambesio, darbininkų margumyno, bet ir žvilgsnio perspektyvos – prisiminimai pradedami vaikyste, kuomet jūra ir jūrinės profesijos vilioja ir žavi vaiko sieloje slypintį nuotykių ieškotoją. Galima pastebėti, kad pasakotojas nesilaiko chronologijos – jis laisvai pasirenka laikotarpį, iš kurio pasakoja apie miestą, tokiu būdu viename tekste jis gali pradėti prisiminimą epizodu iš savo, kaip brandaus klaipėdiečio, gyvenimo, bet vėliau nušokti į vaikystės miestą ir pan. Uostui skirtas skyrius supažindina su jūros žmonių pamėgtais barais, Klaipėdos laivynu, žymiausiais kapitonais, uostu ir gyvenimo ritmu jame. Vėliau seka bene įdomiausias knygos skyrius, nuvedantis į Bomelsvitės priemiestį. Šiandienėje Klaipėdoje galima rasti tik labai menkas jo liekanas. Ši žvejų gyvenvietė vienu metu buvo tapusi B. le Coutre darbo vieta. Iš pradžių pasakotojas pateikia Klaipėdos Vičių istoriją, o vėliau nuosekliai aprašo Bomelsvitę: nuo gatvių tinklo, namų numeravimo, socialinės gyventojų padėties, jų charakterio bruožų, skaudžių ir juokingų nutikimų dirbant mokykloje ar bendraujant su žmonėmis: „Čia gyveno kitokios sanklodos žmonės nei mieste: ankštoje erdvėje susirinkę vokiečiai, kuršiai, lietuviai, svetimšaliai. Turiu galvoje visai ne papročių ir tradicijų savitumą, susijusį su gimimu, vestuvėmis, mirtimi krante ir vandenyje, ne dėl sunkių gyvenimo sąlygų dažnai ignoruotą įstatymo normų laikymąsi, o mano laikais taip juntamą bendruomenės jausmą, natūralų pamaldumą, meilę ir ištikimybę tėvynei.” (50 p.) B. le Coutre vietos aprašymus meistriškai papildo kvapais ir garsais, bet didžiausia jo stiprybė – gebėjimas pasakoti apie žmones. Tiek šiame, tiek kituose prisiminimų skyriuose senieji klaipėdiečiai prieš akis iškyla kaip gyvi ir, kad taip nutiktų, pakanka kelių aprangos ar elgesio detalių. Pasakotojas prisimena vardus, pavardes ir pravardes, šeimyninius santykius, savo ryšį su aprašomais žmonėmis. B. le Coutre miestą prisimena metodiškai, keliauja iš gatvės į gatvę – praveria daugelio namų duris, supažindina su juose gyvenančiomis šeimomis, jų likimu. Daug dėmesio skiriama gimtajai Puodžių gatvei, socialinio ir ekonominio gyvenimo centrui – Liepojos gatvei (dabartinė Herkaus Manto), užsukama į Aleksandro gatvę (dab. Liepų g.), Turgaus, Tiltų gatves ir t. t. Jau minėta, kad B. le Coutre buvo pedagogas, tad daug vietos skiriama prisiminimams apie mokymosi metus (Senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje ir vėliau Klaipėdos seminarijoje), kur atidžiai aprašomos ne tik išdaigos, bet ir mokytojai bei jų naudoti mokymo metodai. Atskirai aprašomi ir karinės tarnybos metai. „Ko tik tie žmonės nepripasakoja! Ne taip blogai karo tarnyboje! Į mus kreipiasi „jūs”, net ponais vadina. Tiesa, „ponai” skambėjo taip, lyg mano teta būtų pasakiusi.” (233 p.) Prisiminimų gražumas B. le Coutre prisiminimai gražūs ne tik turiniu. Jau minėtas Gražiausios knygos apdovanojimas pelnytas ne veltui. Knygos formatas, viršelis, popierius, spalvinė gama, šriftas, iliustracijos – visa tai jungiasi į prasmingą dermę, subtiliai papildančią prisiminimų nuotaiką, pabrėžiančią tekstų istoriškumą. Pirmiausia dėmesį patraukia pasirinkta spalvinė gama: mėlyna drobinė nugarėlė, mėlyna numeracija, prierašai po nuotraukomis – tai knyga apie jūrinį miestą, kartu, pernelyg netraukdami žvilgsnio, šie paratekstiniai elementai kuria šiuolaikiško leidybos darbo įspūdį. Tai knyga, kurią malonu į rankas paimti šiuolaikiniam skaitytojui. Netikėtą miesto rakursą žada ir viršeliui pasirinkta juodai balta fotografija su netradicine miesto perspektyva – dirižablis virš bažnyčių smailių ir miesto stogų. Knygos tekstas gausiai pabarstytas apgalvotai parinktomis fotografijomis, puikus sprendimas naudoti ir spalvotas iliustracijas – jos pagyvina tekstą, nuotaiką kuria ir jų „vintažinės” spalvos. Galima atkreipti dėmesį, kad kartais naudojamos šiuolaikinės fotografijos neiškrenta iš bendro konteksto, neatrodo kaip svetimkūniai. Apie teksto gražumą jau užsiminta. Miesto gyvenimas aprašomas stilinga kalba, jautriai, šiltai, pasakotojas tolerantiškas, pasižymintis puikiu humoro jausmu. Bet skaitant neišvengiamai kyla dvejonė dėl pozityvaus miesto vaizdavimo, net ir negatyvūs epizodai rodosi pasidengę sunkiai nugrandoma nostalgijos patina (pvz., antausius skaldantis mokytojas). B. le Coutre taktas minėtas kaip vienas iš pliusų, bet galima į jį pažvelgti ir kitaip: multikultūriniame miesto audinyje virė interesų kovos, skirtingos gyventojų grupės ne visada sutarė darniai, buvo ir hierarchiniai ryšiai, ir dėl jų įtampos išsivystantys konfliktai. Prisiminimuose aprašomas laikotarpis Klaipėdai buvo labai jautrus (1923 m. ir laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, užsimenama ir apie 1945 m. tragediją, kaip karo pabaigą įvardija pasakotojas), bet tai tekste veik nejusti. Tiesa, vienu atveju, kalbant apie didlietuvius, antipatija veik nemaskuojama. O, pavyzdžiui, apie Klaipėdos žydus užsimenama labai fragmentiškai ir ne taip aštriai: „Vaistininkas Littmanas buvo žydas. Žydų Klaipėdoje gyveno daug, ir jie buvo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Tarp jų buvo žmonių su išskirtinai tauriomis pažiūromis, kurių dalis tarp kitų procentine išraiška kažin ar skyrėsi nuo mūsų tautos.” (181 p.) Pasakotojas lyg ir neutralus žydų atžvilgiu, bet nujaučiamas tam tikrų stereotipų buvimas (formuluotė, kad tarp jų buvo žmonių su tauriomis pažiūromis, suponuoja, jog į juos iš esmės žiūrėta kaip į žmones, nepasižyminčius tauriomis pažiūromis. Šią nuostatą papildo ir vaikystės prisiminimas, kuomet bjaurimasi žydu uoste). Nors politinė tarpukario situacija knygoje plačiai nenagrinėjama, pasakotojo pozicija yra aiški, nekyla abejonių dėl to, ką jis laiko tėvyne. Bet svarbiausia čia ne tai. Įdomu tai, kad visa ko centras yra Klaipėda. Ne kartą akcentuojamas ir istorinių aplinkybių nulemtas klaipėdiškių savitumas, nesvarbu, iš kurios tėvynės būtų atvykėliai – jie atsiduria tam tikroje priešpriešoje su itin bendruomeniškais vietiniais ir jų įpročiais. Pats atsiminimų buvimo faktas patvirtina Klaipėdos, kaip svarbiausio centro, vardą: karo išnešti į kitus tėvynės kampelius, senieji klaipėdiečiai ten liko ištikimi savojo uostamiesčio prisiminimui, stengėsi išlaikyti savo kaip memelanderių tapatybę. B. le Coutre prisiminimai – unikali proga pažinti Klaipėdą, kurios jau nebėra. Tai yra įdomi skaitymo patirtis – dažnai tekstas neša lyg ir pažįstamo miesto gatvėmis, tačiau jose visai kitokių pažiūrų žmonės, papročiai, gyvenimo tempas. Prisiminimais sukuriamas gilesnis miesto vaizdas – tai įvardinti galima ir papildomu dugnu, ir papildoma dimensija. „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai” taip pat mena meilės savo miestui paslapties mįslę, neišvengiamai ragina permąstyti ir šiandienio gyventojo santykį su Klaipėda, lyginant jį su senųjų miesto gyventojų patirtimis. „Baigėsi laimingai reisas, Bruno le Coutre. Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai |
2 komentarai
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
kur nusirkti ta knyga? toks ispudis,kad isleido knyga sau pasiskaityti kazkas ,prabangiai
Susisiekite su Lietuvos jūrų muziejumi, man ir į Vilnių atsiuntė. Knygynuose neprekiavo, gal dėl to ir antkainio nebuvo – graži, bet labai įkandama knyga.