Agnė Žagrakalytė. Klara

Ant stalo naujausia Agnės Žagrakalytės knyga. Šiemet autorės pavardė kartu su R. Granausko, J. Melniko, P. Pukytės ir R. Aiškinytės rikiuojasi Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė jau yra atkreipusi dėmesį originaliu literatūriniu balsu. Buvo įdomu pasilenkti ties „Klara” ir įsiklausyti į jį.

Klara

„Kvėpuok, Klara, kvėpuok”

Imantis rašyti apie „Klarą” tenka pasirinkti tinkamiausią būdą tą daryti. Kažkas sufleruoja, kad tradicinis „kas, kur, kada, kaip” nelabai tinka – įpareigotų rekonstruoti tvarkingą pasakojimo liniją su pradžia, dėstymu ir pabaiga. Toks žingsnis įmanomas, bet atrodo, kad jis būtų bejėgiškumo pripažinimas. O gal tokia rekonstrukcija baigtųsi ne itin autentiška, man, kaip skaitytojai, patraukliausia pasirodžiusios tikrovės variacija. Faktas, kad „Klara” mirga ir nuolat mainosi, tie patys fragmentai blyksi kitais akcentais, apauga kaskart regimą vaizdą keičiančiomis papildomomis detalėmis. Ir skaitydami tikrai regime. Ne veltui „Klara” deklaruoja esanti ne romanas, bet komiksas (bande dessinée).

„Klara” trikdo nuo pat pirmojo puslapio, o vėliau sutrikimas tik gilėja. Kartais sakoma, kad atversdami knygą atveriame duris. Pasirodė, kad atverčiant „Klarą” atveriamas langas dangoraižyje. Aplink žyrant teksto fragmentams pro jį ir iškrentama. Pradėjus skaityti knygą paprastai vyksta šiokia tokia pažintis su pagrindiniu personažu, su aplinka, su laiku, į rankas įbrukamas veiksmo siūlas. O „Klara” atsisako mandagumo konvencijų. Sunku susivokti, kur esama, kas ir kam vyksta. Vieną veiksmo fragmentą keičia kitas ir sunku sugaudyti, kokie jų tarpusavio ryšiai.

Spėjame, kad Klara yra pagrindinė veikėja, bet sunku į ją gerai įsižiūrėti – čia ji nuskriausta mergaitė, čia – nesutramdoma moteris, čia – desperatiška, čia – laiminga, baltu kostiumu, pozuojanti šalia prabangaus automobilio prabangaus vyro draugijoje, už peties plytint prabangiam kraštovaizdžiui. Vienur Klara susigūžusi, kraujo pilna burna, kitur ji „trigalvė drakonė su kulkosvaidžiu”. Klara, Klarutė, Klara… Klaros aplinka tokia pat sunkiai įžiūrima – jos kojos pėduoja teritoriją nuo Ardėnų iki vėsios salos Suomijoje. Net ir pasakotojo instancija rodosi labai jau neaiški – vienur pasakoja trečiu asmeniu, kitur klausia pirmuoju – tuomet atrodo, kad pati Klara pasakoja savo istoriją. Vienur pasakojančioji nesikiša, kitur baksnoja, priekaištauja ar ragina personažus.

Nepaisant nežinios, atsitraukti nuo „Klaros” sunku – betarpiška, kartais net desperatiška kalba įtraukia. Skubumo, primygtinumo įspūdį palaiko nuolat kartojami kreipiniai – „Klara, tą”, „Klara, aną”. Tuomet pasakotojos (tebus tai ji) balsas lyg palaikanti ranka – apglėbianti, prilaikanti. To balso veikiamas skaitytojas savo kailiu ima justi virš Klaros galvos besiskliaudžiantį tamsų dangų su per jį tįstančiu grėsmingu sunkaus likimo lėmėjo mafiozo šešėliu (nuskriaudęs Klarą vaikystėje jis vėliau nuolat tūno jos mintyse). Žodžiai šiame netradiciniame romane veržiasi, klumpa vienas per kitą kiek sentimentalūs, kiek pašaipūs. Skirtingos intonacijos ir emocijos grūdasi greta, bet darniai sugyvena autentiškame minčių raizginyje. Jo skambesys atrodo neįprastas, bet taip pat kažkur girdėtas, atpažįstamas – panašiai skamba mintys – ne po vieną, būriais iškart, augdamos viena iš kitos, plisdamos įvairiomis kryptimis – prisimenančios, apmąstančios, projektuojančios, vertinančios.

„Mes, visos geriausios pasauly senutės, labai tave mylime, Klara, bet mes seniai jau išslydome tau iš rankų, muiluotos ir slidžios, švarios tvarkingos senutės, baltos, net peršviečiamos, visai išsisklaidančios, kvepiančios žagarėliais.” (36 p.)

Kiek atsitraukusi nuo rašomo teksto matau, kad ir kalbėjimas apie knygą rodosi priklausąs jos pasauliui – neapibrėžtas ir padrikas. O lyg ir viską būtų galima aprašyti labai paprastai. Tereikia pamėginti:

Klara yra kalėjime sėdinčio narkotikų prekeivio mergina. Ji glaudžiasi pas bulgarę senutę Ardėnuose ir mėgina nupiešti savo gyvenimo komiksą. Jame – varginga, vieniša vaikystė, disfunkcinė šeima, trauminės patirtys mokykloje. Vėliau – kelionės, prabanga, nerimas, pastanga ištrūkti, pabėgti.

Štai taip. Intriguojanti istorija turėtų įtikti ne tik sunkiasvoriams skaitytojams.

„Klaros” intriga yra jos fragmentiškumas, skaitant jis nevalingai kreipia dėmesį ir į pačią A. Žagrakalytę – autoriaus paprastai neliečiu ir nejudinu, bet šįkart vis atklysdavo mintis, jog Agnė nepaprastai meistriškai veria įvairiaspalvius ir įvairiaformius Klaros gyvenimo karolius. Iš pažiūros padriki epizodai, dažnos anachronijos, atsikartojimai ir papildymai – reikia tikrai geros pajautos visam tam sujungti į augančios įtampos kūrinį, turintį spartų tempą ir aiškų ritmą. Jei imčiau pieštukus nupiešti „Klarai” – mėginčiau pavaizduoti ne pagrindinės veikėjos akis, bet romano struktūros schemą.

schema

Tokios schemos įprastas dalykas literatūros kūrinius analizuojantiems studentams.

Dar norisi atkreipti dėmesį į knygos pabaigą. Tiksliau, tris pabaigos mėginimus („Pabaiga”, „Pabaiga”, „Visiška, visiška, visiška pabaiga”). Čia pasitvirtino įtarimas, kad skaitytoją romano pasauliu vedėsi pati Klara. Aišku ir kodėl ji kartais atrodo esanti pasakojimo viduje, o kartais atsitraukusi už jo ribų, kodėl ji tokia empatiška pagrindinei veikėjai, nuolat ją raginanti. Klara nėra viena – jos trys, visos skirtingos, apibrėžtos skirtingų patirčių, visos jos pasakoja kiekviena savo istoriją, kuri galiausiai yra viena ir ta pati istorija. Klaros daugiskaita gali būti vienas iš romano fragmentiškumo paaiškinimų.

„Mūsų pirštai tris mėnesius nesitrauks nuo klavišų, mes dainuosim ir grosim, ir šoksim, mes rašysim it pieštume ligne claire, Klara, taip lengvai, kaip į feisbuko langelį, tai labai paprasta, bande dessinée, komiksas, nagi, Klara.” (129 p.)

Kitas iš paaiškinimų yra jau minėtasis bande dessinée, komiksas. Bet norint pamatyti ryškėjant komikso langelius, pirmiausia vis dėlto reikia sekti tradicinėmis žodžių eilutėmis. Ir tik vėliau, kai visos jos perskaitytos, galima „Klarą” versti iš naujo, pamatyti ją kaip piešiamą komiksą. Piešėjo ranka paskubomis štrichuoja vieną ar kelis langelius, papildo juos detalėmis, piešia toliau, vėl grįžta, vėl atsitraukia. Iš pradžių piešiamas veiksmas, personažus brūkštelint bendrais bruožais, vėliau susitelkiama ties jais, atidžiai fiksuojamos asmenybės. Galima pastebėti, kad tai ne bet koks komiksas, Klara piešia claire ligne. Šauniojo žurnalisto Tintino kūrėjo belgo Hergé (Georges Prosper Remi) išpopuliarintas stilius išsiskiria ryškumu, grynomis, griežtomis linijomis, jame su vienoda atida fiksuojamos visos detalės. Claire ligne pasižymi ir tuo, kad karikatūriniai veikėjai vaizduojami kuo tikroviškesnio peizažo fone. Scottas McCloudas („Understanding Comics” autorius) rašo, kad karikatūrinis personažo vaizdavimas gali būti suvokiamas kaip „sustiprinimas per supaprastinimą” – nereikalingų detalių eliminavimas pirmame plane palieka esmę.

Tintin

Claire ligne klasika – „Tintino nuotykiai”

Su šiomis žiniomis galima vėl naujai pažiūrėti į „Klarą” – nepaprastai gyvą, išraiškingą kalbą, vizualius aprašymus. Taip pat ir Klaros pastangas piešti, „Klara pieš, kol išmoks piešti žmones iš tikrųjų, tokius, kokie jie būna iš tikrųjų” (80 p.), klaidžiojimą, bėgimą, desperaciją. Klausimas, ar Klarai (kurios pačios vardas reiškia aiškumą, grynumą, šviesumą, be to, Klara, Claire, kaip ir Claire ligne) galiausiai pavyksta nupiešti savo gyvenimo bande dessinée, ar galiausiai pavyksta aiškiai ir paprastai nupiešti save, išskleisti aiškų gyvenimo peizažą. Šį klausimą galima palikti atvirą, kiekvienas „Klaros” skaitytojas regės skirtingą komiksą. Vis dėlto lieka įtarimas, kad Klaros komiksas nėra baigtinis, kad jį regime jo kūrimo metu – tą nurodo kelios pabaigos, kelios Klaros – lyg su mumis būtų pasidalinta eskizų variantais, piešėjai vis dar neapsisprendus, kaip jie bus sulieti į vieną visumą.

Apibendrinant – „Klara” tikrai nenuvylė. Kai kur tekste pasitaikiusį terminą „romanas” vartoju sąlyginai laisvai ir su šiokia tokia dvejone. Perskaitę „Klarą” suprasite, kodėl.

„Jūs mane labai nuskriaudėt”, – sako atsisukus nuo veidrodžio Klara visiems, suėjusiems į kambarį, – broliams, mokytojams ir baisiam mafiozui.” (132 p.)

„Kvėpuok, Klara, nagi”

Žagrakalytė Agnė. Klara
Vilnius: Tyto Alba, 2014. – 151 p.

 

Leave a Reply