SALVADORAS. GENIALIOJO „AŠ“ KOMPILIACIJA

KKKC vyko Salvadoro Dali paroda.

Ją aplankė 10 000 žmonių.

Lankytojai brovėsi į pagalbines centro patalpas ir biurus, skambindavo sekmadieniais ir per valstybines šventes, grasindavo policija, jeigu nebus įleisti.

Gauta daug patarimų, komentarų, pasiūlymų.

Salvadoro Dali paroda KKKC. Algirdo Kubaičio nuotr.

Salvadoro Dali paroda KKKC. Algirdo Kubaičio nuotr.

Ir viskas dėl Salvadoro Domingo Felipe Jacinto Dalí i Domènech, 1st Marqués de Dalí de Pubol.

Arba paprasčiau – Salvadoro Dali.

Kuris pasakė: „Siurrealizmas – tai aš.“

Galima nesutikti.

Buvo daug ir labai įvairių ne ką mažiau žymių, įdomių, stilistiškai skirtingų, svarbių meno istorijai dailininkų siurrealistų.

Chuanas Miro, René Magrittas, Paulis Delvaux, Maxas Ernstas, Yves’as Tanguy…

Siurrealizmo Lietuvoje nėra, tiksliau, anot menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, yra tik vienas siurrealistas – Šarūnas Sauka.

Bet Salvadoras Dali – turbūt žinomiausias siurrealizmo atstovas. Google.com jus pasitinka „Liepsnojančiomis žirafomis“, „Ištirpusius laiku“ ir kitais paveikslais.

Kas yra siurrealizmas, daugiau mažiau aišku. Nesunku išsiaiškinti arba išaiškinti.

Kas yra „aš“, aiškinasi visi, kiekvieną dieną, visą laiką.

Tikriausiai 10 000 lankytojų rado 10 000 priežasčių, kodėl verta ateiti į šią parodą.

10 000 asmeninių priežasčių pasitikrinti, ar tikrai Dali buvo DALI.

Ar tikrai TOKS menininkas yra vienas, vienintelis, todėl – nepakartojamas.

Didybės manija čia niekuo dėta. Dali – tai gyvenimo kaip žaidimo, kuriuo galima tikėti, garantas.

Žmonėms reikia pranašų. Genijaus fliuidai traukia.

Žmonėms būtina sekti jų gyvenimo būdą, imituoti fantazijas ir stilių, kartoti pozas, mėgdžioti strategiją, išdrįsti atvirai pasakyti „pasaulis – tai aš“…

Gal todėl vieno genijaus mitas, kuris byloja „štai, jam pavyko, jam galima, jis savaime yra toks“, yra toks patrauklus.

Tam, kad galėtume mėgautis šio tikėjimo duota iliuzija, mokame apaštalams.

Būti pranašu nėra sudėtinga, tereikia apaštalams leisti formuoti viešąją nuomonę ir vėliau kompiliuoti savo ištarmių versijas.

Kuo daugiau apreiškimų scenarijų!

Gal todėl Dali nepakako vienos išraiškos sferos. Jis tapytojas ir grafikas, skulptorius ir scenografas, dekoratorius ir performeris, akcionistas ir tekstų autorius.

Siurrealizmas yra tarsi Šventasis Raštas. Nieko negali suvokti tiesiogiai, kitaip pasidarys baisu, beviltiška, nyku, o ir gaila savęs.

Magas ir šamanas turi kartoti žiūrovo sapnuojamą sapną, piršti jį patį įkyriai persekiojančių minčių kalambūrus.

Taip tobulėja ir žiūrovas, ir pats genijus. Taip gimsta popindustrija.

Tai ne mažiau svarbu nei „matyti skėtį ir siuvimo mašinėlę ant operacinio stalo“.

Salvadoras Dali. Mada ir prestižas. Kaina ir patikimo vaizdo garantija. Tobulas pasąmonės srautų vizualizacijos šablonas.

Jis yra realiai fantastiškas, mistiškas, netikėtas ir tikrai netikras, ekstravagantiškas, manieringas.

Jis sudėliotas iš fragmentų, kokius dažnas tariasi turįs, matąs, nujaučiąs, tačiau kurių nedrįsta vartoti.

Siurrealistais gimstame visi, tačiau mūsų vaikiškąjį linijinį paroksizmą anksčiau ar vėliau tėviškai ištiesina aplinkiniai.

Likusiųjų, kurie nepasiduoda – karstas.

Tiesa, lieka vienas kitas, kuriems, kaip ir siurrealizmui, skirta misija išlaisvinti pasaulį iš realizmo gniaužtų.

Tačiau laimėjo tie, kurie parodoje vietoje dogmos ir konstatavimo pasirinko reagavimo į „atpažįstamą“ taktiką.

Dali kūryba yra patogi stebėti ir, sakytum, mažiau įpareigoja žinoti.

Žinios apie modernizmą ir Dali tarsi egzistuoja a priori, pasiekia mus net nekviestos, paties autoriaus ir jam prijaučiančių, vis dar iš jo užsidirbančių, ar kitaip atnašaujančių anaiptol ne siurrealistų praktikų dėka.

Reklamos galia. Ji visai nesvarbi tiems, kurie gimė tuomet, kai modernizmas jau buvo pasibaigęs, kai DALI jau netgi ne istorinis faktas, o istoriniu faktu tapęs prekinis ženklas.

Pasak F. N i e t z s c h ė s, žvelgdami į grožį, trokštame būti gražūs, nes mums atrodo, kad su grožiu susiję daug laimės.

Ko tikėjosi lankytojai, žvelgdami į Salvadoro Dali kūrinius? Gal pasitikrinti savąjį legalios beprotybės ir genialumo santykį, laisvo mąstymo proporcijas, fantazijų mastelį ir tapatybę?

DALI – tai vieno autoriaus improvizacijos. Religija. Teatras. Metafizika.

Ir archetipinis genijaus šešėlio ilgesys, kuriame jauku. Nes enciklopediškai patikrinta.

Būtent jis parodo menininko galią ir charizmą.

Ją lydi elementarus fiziologinis spindesys ir nuolat transliuojama žinia – „tuoj kažkas įvyks“.

Tai, ką žinojote ir apie ką dažnai galvojate.

Nuolat transliuojamos naujos istorijos tobulina viena kita ir tampa mitais.

Svarbu ne tai, ką tu darai, ir netgi ne kaip tu tai darai, o kaip tai suprantama.

Genijus entuziastingai, romantiškai, šelmiškai ir sykiu droviai kūriniuose užkoduoja paklaidą, kuri žūrovų ar kritikų, pasyvią ar aktyvią, neapsisprendusių stebėtojų reakciją gali nukreipti bet kuria norima linkme.

Tam, kad spektaklis keistųsi kas vakarą.

Genijus žino, dėl ko verta mirti.

Tačiau mirštate jūs, o jūsų pelenais tręšiami genijaus fantazijų sodai.

Leave a Reply