„Nemirtingasis” Jonas Mekas

Jonas Mekas (1922 – 2019) – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. Gyvenęs ir dirbęs Niujorke, kūrėjas įrašytas į 80 žymiausių XX a. Amerikos menininkų grupę. Jo filmai pelnė daugybę apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose, įvertinti Los Andželo kino kritikų asociacijos, Niujorko kino kritikų sąjungos, menininkui suteiktas Prancūzijos menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulas ir kt. J. Meko filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą” JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą. Ne mažiau subtili ir Jono Meko literatūra, jo knygos paplitusios Amerikoje, Anglijoje, Japonijoje. Lietuvoje Jono Meko nuopelnai buvo įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Didžiuoju kryžiumi, Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija bei kt.

Po atsisveikinimo su filmininku, kaip save mėgo vadinti kūrėjas, ir belaukiant jo paskutiniosios kelionės į Lietuvą, žurnalistas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis siūlo ramesnį įsižiūrėjimą į Jono Meko kūrybinį palikimą.

Lost_Lost_Lost

Jonas Mekas, kadras iš filmo „Prarasta, prarasta, prarasta” / „Lost, Lost, Lost“ (1976 m.).

Kai postmodernizmo autoriai, nurašę klasiką, ėmė kurti elitinį meną, avangardui neliko nieko kita, kaip grįžti prie klasikos. Jono Meko atsigręžimas į klasiką paradoksalus, nes šiuolaikiniams teoretikams bekalbant apie literatūros kūrinio autoriaus mirtį ir patiems menininkams su tuo tyliai susitaikant, J. Mekas išlieka gyvas. Toks jis tebėra kaip savo kūrybos autorius.

Teorinės šio reiškinio svarstymo prielaidos galėtų būti ir semiotinės (juk J. Mekas „įsirašė” į savo filmus, matome ne tik tai, kas nufilmuota, bet ir tą, kuris filmavo), tačiau renkuosi kitą kelią – analizei pasitelksiu klasikinį Roland’o Barthes’o tekstą „Autoriaus mirtis”. Autoriaus mirties fenomeną bus įdomu pritaikyti kino kūriniams, jų kalbai. Be to, laukia neišvengiamas literatūros ir kino kūrinių autoriaus statuso palyginimas.

Viena iš akivaizdžiausių literatūros ir kino skirčių yra ta, kad kiną kuria kolektyvas, o literatūros kūrinį – vienas žmogus. Taigi tradiciniam kinui reikia režisieriaus, operatoriaus, montuotojo bei redaktoriaus. Visa tai tik tuo atveju, jei kūrinys yra mažo biudžeto ir ne Holivudo produktas. Pirmasis faktas, leidžiantis teigti, kad J. Mekas yra gyvas kino autorius, yra tas, kad jis atliko visus keturis vaidmenis vienas pats: jis nieko nerežisavo, filmavo, kaip papuolė, montavo kadrus, remdamasis vien savo atmintimi ir intuicija, o ne kino kalbos taisyklėmis, redaktoriaus tekstas jo filmuose taip pat priklauso tik jam pačiam ir niekam kitam. Avangardistas yra uzurpatorius, ir šio uzurpavimo rezultatas yra viena iš kūrybos savitumo sąlygų. Panašiai atsitiko ir su J. Meko literatūros kūriniais – redaktorius menkai kišosi į autoriaus tekstą, todėl kalba liko „nesušukuota”, kartais primenanti tarpukario Lietuvą.

Skaitant dienoraštinį romaną „Žmogus be vietos”, akis užkliūva už sakinių, kuriuose konstatuojama Vakarų kultūros mirtis per Antrąjį pasaulinį karą. Neabejotina, kad šis lūžis taip pat bus prisidėjęs prie autoriaus „marinimo” mūsų kultūroje. Tačiau tai – tik viena, bene pati paviršutiniškiausia pastaba apie J. Meko kaip autoriaus gyvybę.

Atrodytų, keista kalbėti apie kino režisierių mirtį, kai pasaulyje vyrauja toks jų kultas. Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus, aiškėja, kad tie režisieriai daugeliu atvejų yra turėję reikalų su Holivudu. Išimtis būtų gal tik keliolika pavardžių arba daugiausia kinotyros specialistams bei melomanams žinomi nekomercinio kino autoriai. Dauguma režisierių yra tapę pramogų industrijos dalimi, todėl, suprantama, jų filmai žiūrimi, tačiau jei paprašytume žiūrovų išvardyti savo „dievukų” kūrybos bruožų, apie beveik visus išgirstume tas pačias charakteristikas. Reiškinio anatomija tokia, kad tarp filmų ir jų režisierių gyvenimo būdo yra abipusis ryšys, kai pikantiškos smulkmenos neleidžia pamiršti kino kūrėjų. Tai skatina vartojimą.

J. Mekas, kaip ir turi būti, nuo Holivudo žvaigždžių gerokai skyrėsi – jis, rodydamas savo gyvenimą, kurį „nešėsi akyse”, išliko paslaptingas, nes jo biografijoje nėra pikantiškų faktų. Stebėtina, bet dėl to jis tapo tik dar gyvesnis, nes tai, kas visiems kaip ant delno, neįdomu, lėkšta ir primena daug kartų galimą perdirbti maišelį. Kaip literatūros autorius, J. Mekas tapti įžymybe pasaulyje neturėjo beveik jokių galimybių. Lietuvoje jis taip pat nėra išsamiai tyrinėtas, sovietmečiu leistas fragmentiškai. Literatūrinė J. Meko kūryba – tai pirmiausiai poetiniai ar proziniai dienoraščiai. Tokios formos pasirinkimas vėlgi esmingai susijęs su siekiu išsaugoti savo kaip autoriaus gyvybę. Juk dienoraštis – tai beveik ne kūryba, labai nepretenzingas žanras. Autorius tiesiog fiksavo realybę, nebuvo beveik jokios refleksijos ar autorefleksijos (ankstyvojoje avangardisto kūryboje dar esama tokių bandymų, tačiau kuo toliau, tuo labiau J. Mekas buvo linkęs likti tikrovės „fotografu”). Ne išimtis ir eseistika, nes autoriaus apmąstymus visuomet sukeldavo vienas ar kitas tikrovės reiškinys.

Dienoraštis patrauklus ir tuo, kad čia distancija tarp autoriaus ir pasakotojo yra minimali arba jos išvis nėra. Kai šis atstumas yra didelis, tuomet galime teigti, kad autorius ir kūrinys gyvena du atskirus gyvenimus. Tiksliau – autorius miršta, o kūrinys funkcionuoja. Galimas dalykas, kad tai yra vienas iš kūrinio tapimo klasika mechanizmų. Kai XX a. antrojoje pusėje šį potencialų dėsnį bandyta griauti, J. Mekas užėmė dviprasmišką poziciją: viena vertus, jis kartojo, kad kine ar literatūroje fiksuojamos tikrovės jis nekūrė, ji jau buvo savaime, kita vertus, jis kartais užsimindavo, kad už nufilmuoto kadro visuomet yra kažkas dar nematoma, bet pačiam autoriui svarbu.

Tokia dviprasmybė turbūt ir yra kūrinio „Žmogus be vietos” vadinimo romanu-dienoraščiu priežastis. Dienoraščio statusą palaiko tai, kad J. Meko kūryba yra tokia, kuria siekiama daryti poveikį tikrovei, bent kiek prisidėti prie jos keitimo. Suprantama, neturint didelių užmojų, būnant lyg skruzdėlei, kurios nešamas šapelis yra tiek pat reikšmingas, kiek pasaulio valdytojų žodžiai ir veiksmai. Todėl J. Meko kūryba yra nepublicistinė publicistika. Siekis daryti poveikį išliko, tačiau tai išreikšta gerokai atsitraukus nuo visuomenės. Tradicinė publicistika dažniausiai rašoma tada, kai autorius yra įsitraukęs į vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sferą, ir kažkas jo iš esmės netenkina, jis nori kritikuoti. J. Mekas į nieką nebuvo pernelyg įsitraukęs, viską stebėjo iš šalies, kritikavo taip pat nedaug, dažniausiai tik pastebėdavo ir mosteldavo ranka, tardamas „et”. Tai – ir vėl argumentas už autoriaus gyvybę. Juk dažniausiai visuomenės gyvenimo komentatorius, publicistus esame linkę pamiršti, jie – lyg vienadieniai drugiai.

Skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas, kodėl nekalbu apie konkrečius J. Meko kūrinius, nesiimu jų analizės. Atsakymas būtų toks, kad avangardisto kine ir literatūros kūriniuose svarbu ne medijos – kino ar literatūros – turinys (jo link būtų krypstama, jei straipsnio objektas būtų keli eilėraščiai ir vienas filmas ar jo fragmentai), o pati medija. J. Meko kinas yra ne vien apie Lietuvą, Niujorką ar dar ką, o ir apie tai, kas yra kinas. Kitaip sakant, kinu rodoma, kas yra kinas, literatūra atskleidžia savo pačios prigimtį. J. Mekas buvo lyg laidininkas, per kurį skleidėsi metakalba, kuri yra žmogaus savasties pagrindas. Asmens gebėjimas kalbėti apie save yra tiek pat svarbus, kiek galimybė literatūrai ar kinui kalbėti patiems apie save. Autorius buvo tiek atsitraukęs, kad leido reikštis metakalbai. Rinkdamasis metakalbinę raišką, autorius ne nusižudė, o įteisino save kaip besistebintį vaiką, kuris visai neseniai išmoko kalbėti ir matyti. Taip metakalba sutapo su autorine kalba. Taigi iš pirmo žvilgsnio galimà traktuoti kaip argumentas už autoriaus mirtį, metakalba tapo originalumo ir išskirtinumo sąlyga. J. Mekas sužaidė savotišką minimalistinį žaidimą, tokį artimą haiku žanrui. Japonų haiku meistras irgi tėra aplinkos laidininkas, atsitraukęs į nesamos scenos užkulisius.

R. Barthesas straipsnyje „Autoriaus mirtis” tvirtina, kad jei mes pripažįstame autoriaus gyvybę, tuomet įtvirtiname meno kūrinį kaip suvartojamą dalyką – neva užtenka žinoti autoriaus biografijos faktus, kad kūrinys būtų dešifruotas, esama tik vienos kiekvieno kūrinio perskaitymo galimybės. J. Meko kūryba yra priežastis nesutikti su R. Barthesu: autorius nėra vienaprasmis, nes vienaprasmių žmonių apskritai nebūna, tik meno istorija juos tokiais paverčia. Todėl labiau tiktų kalbėti ne apie autoriaus, o apie žiūrovo ar skaitytojo, apskritai neišgalinčio dešifruoti kūrinį, mirtį.

Leave a Reply