Laikas ir eilėraščiai (iš tikrųjų pažindinu su nauja E. Karnauskaitės knyga)
Jau visą mėnesį rankinėje veliu knygą. Vos radusi minutę atverčiu ir išleidžiu vieną kitą eilėraštį. Iškiša savo gana melancholiškus veidus, ištiesia permatomas begysles rankytes ir pirmyn – pasauli, ateinu. Vieną palikau prisiplojusį vaiko mylimiausios kavinės palubėje, kitas liko prisiglaudęs prie I. Simonaitytės paminklo Priekulėje, trečias paskendo vonioje, ketvirtas įsipainiojo į plaukus, o tas kitas prašosi būti padovanojamas mano vyrui (bet aš pavydi, tad nelabai išdegs). Kalbant rimtai – pasauliui reikia daugiau poezijos. O tai gūrina žmonės iš darbo į balių, į parduotuvę ir į kiną, bet akių į debesų fantasmagoriją nepakelia, vėjo nesiklauso ir nemato, kaip visi tie blyškūs eilėraščiai išeina su laiku toliau, negu kad už horizonto ar jūros. Ir jei laikas sugrįžta į mūsų jau paliktas, t.y. atlaisvintas vietas, tai eilėraščiai nesugrįš. Tikrai. Galės išdavikai žmonės burnoti feisbuke ant P. Gražulio arba skųstis, kad viskas kainuoja baisingus pinigus. Ir nieko neapkaltinsi, kad eilėraščiai išėjo. O juk jie šitaip geranoriškai (ir visai nemokamai) gydė nuo visų visuomenės ligų, saugojo nuo baimės, vienatvės, padėjo matyti tai, kas nematoma, ir t.t. Kasdien atversti knygą ir perskaityti bent vieną eilėraštį. Kiek tai užtrunka? Minutę! Et. Žodžiu, vieną rudenį, berods šį, sutikau naują Palangoje gyvenančios poetės Elenos Karnauskaitės eilėraščių rinktinę „Užpustomi” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Atrodė tokia nepaprastai graži knyga (o ir pati poetė), kad kaipmat geranoriškai palengvinau savo piniginę. Tada skaičiau ir vis svarsčiau, kad ruduo – pats nuostabiausias metas būtent šiems eilėraščiams. Kas kelias dienas pamatydavau iš rinktinės tiesiamą vis kito eilėraščio ranką. Esu paprasta mergaitė, nė karto nepasididžiavau, tad galiausiai jie nusivedė mane ten, kur visi garsai prislopsta, kur plyti švari beveik archetipinės jūros pakrantė, sninga, pučia kryptis keičiantis vėjas (koks jis iškalbingas), kur namuose tvyro tyla, kur savo galvas kelia pavasariniai krokai, kur visi žmogiški dalykai jau yra pasikartoję tiek daug kartų, jog prarado bet kokį asmeniškumo žymenį (tiek meilė, tiek indų plovimas). Nors ką čia pasakoju, vien pavadinimo ir viršelio dermė jau kalbėjo apie nykstančius būties klodus. Klausimas, ar jie bus atrasti, ir, ar juos atradus, iš padrikų artefaktų (lango stikle sustingęs neramaus žvilgsnio atspindys, parku tolstantys žingsniai) bus galima rekonstruoti kažką prasmingo. Kartais atrodo, kad turime beveik neribotą skaičių „rytoj”, bet E. Karnauskaitės eilėraščiai ramiai purtė galvas ir sakė, kad ne – visi „rytoj” jau seniai suskaičiuoti ir paslėpti po smėlio, šerkšno, vėjo, žuvies žvyno ir žingsnių sluoksniais. Man pasisekė, mat ne tik skaičiau „Užpustomi” ir kontempliavau amžinybę (ne vien kaip laiko matmenį, bet ir kaip tiesiog tuščiai skambantį žodį, prasmės netekusią abstrakciją), tačiau ir susitikau pačią poetę. Mes kalbėjomės, o nepasitikėdama savo galva viską rašiausi į diktofoną. Kai sėdau pokalbio perkelti ant popieriaus, namus užliejo paukščių čiulbesys ir žaidžiančių vaikų čiauškesys. Už langų žliaugė lietus, o iš įrašo plūdo saulėta sekmadienio popietė. Šitaip, mieli draugai, auga dalykai, didesni už mus pačius. Rašau jums apie „Užpustomų” laiko plotmę, kuri žadina kiek minorines nuotaikas, o pokalbis su E. Karnauskaite, – ne, net ne pokalbis, o jo aplinkybės, – atvėrė visai kito, nostalgijos laiko blyksnį (na, žinot – auksinės rudens spalvos, saulė, vaikai, paukščiai – ten, kur lyg ir būta, ir kur norisi būti). Atleiskite už lyrinį nukrypimą. Ir dar apie laiką. Kaip pastebėjo pati poetė, laiko tėkmė yra nepastovi, pavyzdžiui, mūsų pokalbio laiko tėkmė skyrėsi nuo likusios dienos, mat kalbėjome apie mums svarbius dalykus. O štai dažnai nekenčiamas rutinos laikas, anot E. Karnauskaitės, turi savo pranašumų. „Žinai, kad ta rutina išneš iš gelmės į paviršių. Jei yra koks sunkesnis momentas, rutina gali suteikti tam tikros paguodos.” Eilėraščių rinktinėje to rutinos laiko gana nemažai – atsikartojanti kasdienybė padeda suvokti savo praeinamumą ir bejėgiškumą amžinos gamtos akivaizdoje. Kita vertus, poetė priminė, jog į rutinos ritmiką galima pažiūrėti ir kaip į pagrindinę laimingo buvimo sąlygą. Čia galima vesti paraleles su gamtos pasauliu: „Gamtoje yra ritmas. Esame laimingi, kad galime pajusti visus metų laikus. Manau, kad visata kvėpuoja taip pat rimtingai, kaip ir jūra. Koks malonumas būti pajūryje. Dažnai manau, kad mus, gyvenančius pajūryje, dievas apdovanojo, nes mes tą gamtos kvėpavimą, ritmą galime girdėti aiškiau, ryškiau nei kur kitur. Nes jūra yra ritminga”, – svarstė E. Karnauskaitė. Rinktinę „Užpustomi” kiekvienas gali perskaityti savaip. Eilėraščiai yra labai jautrios būtybės – kiekvienam skaitytojui pasirodo vis kitu pavidalu. Man labiausiai įstrigo jų akyse tvyranti nutolusi tuštėjanti erdvė, o kitiems mano šio mėnesio draugai galbūt pademonstruos ironijos šarvus, ilgesį arba, o taip, galbūt kreipsis ir meilės balsais. Elena Karnauskaitė. Užpustomi Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 112p. Viršelis ir iliustracijos – Gražinos Oškinytės |
1 komentaras
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Labai nuostabi recenzija! Ja perskaicius butinai uzsimaniau nusipirkti sia poezijos knyga ir ne tik! Gal 2014 reiketu kasdien paskaityti po eilerasti??? Aciu!