Kas yra Jono Meko žiūrovas / skaitytojas?

Jono Meko žiūrovas, skaitytojas – nomadas ar pilietis? Nesuklys tie, kurie pastebės, kad, atsakydamas į šį klausimą, remsiuosi pamatine medijų filosofijos knyga – Marshallo Mc Luhano „Kaip suprasti medijas”.

Mekas_Kadras_is_filmo_As_I_was_moving

Kadras iš filmo „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“/ „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“, 2000 m.

Snobizmas yra daugelio kasdieniame gyvenime vartojama sąvoka. Suprantama, ji turi neigiamą atspalvį. Iš tiesų, apibūdinimas „snobas” pirmiausiai pradėtas vartoti ekonomikos teorijoje, ir reiškia jis socialinį sluoksnį, kuris perka, vartoja tik tam tikras prekes ar paslaugas. Paprastai tie rinkos produktai būna susiję su prestižu. Tokia pirkėjų orientacija į mažesnį vartojimą kartu reiškia ir jų turtingumą. Taip snobizmas atrodo ekonomikos teorijoje ir šiek tiek skiriasi nuo šio termino vartojimo platesne, kultūros, prasme. Pastaruoju atveju snobizmas įgauna apsimetimo momentą: snobas tik dedasi turįs ypatingą skonį arba puikuojasi nesama erudicija, laikosi „madų vėjų”. Kaip matyti, snobo apibūdinimai yra pagrįsti specifine socialine žmonių sąveika, kuri, kaip vėliau matysime, yra piliečio, o ne nomado savastis. Taigi tie, kurie J. Meko kiną ar literatūrą vartoja kaip snobišką, turi pripažinti besą piliečiai.

Kita J. Meko kino ar literatūros mėgėjo apibūdinimo etiketė: žmogaus kūrybingumo tyrinėtojas. Tokiam asmeniui turėtų labai rūpėti avangardisto būdo, charakterio, elgsenos, pasąmonės ypatybės. Suprantama, J. Meko knyga „Mano naktys” gali sukelti tokių minčių ir netgi siekių. Vis dėlto pats autorius savo sapnų užrašus sudėjo į minėtą knygą ne tam, kad psichologai, psichoanalitikai narstytų jo psichiką „po kaulelį”. Tikslas turbūt buvo labiau žaidybinis. J. Mekas savo kūryba įtvirtina ne kokią psichologijos ar psichoanalizės kryptį, o verčiau apnuogina tokių krypčių apsimestinį rimtumą, norą paaiškinti viską. Tyrinėtojas, sukantis galvą ties J. Meko kūriniais, kartais pamiršta nusimesti rimtumo kaukę, norą tiesiog sužaisti linksmą žaidimą, kurio pralaimėti, beje, neįmanoma. Be to, mokslininkui rūpi reiškinių kilmė, o J. Mekui užtenka pasakyti, kad svarbiausia – vaikystė. Nereikia jos analizuoti. Kur kas linksmiau tai daryti su draugais geriant vyną ir užkandant ožkos sūriu. Tik pilietis gali būti linkęs atrodyti rimtas, nomadui rimtumas nerūpi.

O gal J. Meko kūryba, kaip prieš kelerius metus bandė sakyti Biržų meras, yra ligoto žmogaus tvariniai? Jei taip, ar ši liga – šizofrenija? Tokių apibūdinimų apie patį avangardistą prieš dešimtmetį dažnai tekdavo matyti bei girdėti viešojoje erdvėje. Tačiau čia nesileisime į J. Meko gynybą. Jei taip pasielgtume, neliktų laiko, prieš metant vieną ar kitą etiketę apie autorių, galvoti apie save – tai bus labiau žiūrovo gynyba. Vienas stipriausių šizofrenijos simptomų yra apatija. Toks J. Meko kino žiūrovo ar poezijos, dienoraščių, eseistikos skaitytojo apibūdinimų būtų akivaizdžiai klaidingas. Juk nebūtų tiek komentarų ir diskusijų, polemikų ir ginčų, jei J. Meko kūryba keltų apatiją. Antrasis šizofrenijos ypatumas – haliucinacijos – irgi akivaizdžiai netinka charakterizuojant avangardo žiūrovą bei skaitytoją, nes pastarasis regi ar skaitydamas įsivaizduoja ne ką kita, o tikrovę. J. Meko kūryba yra labai toli nuo fantazijos ar haliucinacijos. Avangardistas siekia ne mistifikuoti, o fiksuoti tikrovę. Šizofrenija sergantys žmonės paprastai kliedi. Tuo tarpu J. Mekas, nors ir šiuolaikiškas, bet labai racionalus autorius. Jo filmuose esama logiškos kompozicijos (fragmentas „Rabbit shit haikus” iš filmo „Lost lost lost”). Klaidina nebent kadruotė, kurios nagrinėjimas yra jau ne šio straipsnio analitinė užduotis.

Ar J. Meko poeziją galime vadinti kliedesiu? Jei kas taip ją ir vadintų, tai jau primintų pilietį, tačiau ne šių laikų, o sovietinį. Imtume kalbėti apie keliolika poetų, uždarytų beprotnamiuose. J. Mekas, gyvendamas Vakaruose, tokios grėsmės niekad nejuto, todėl jo kūryba nėra skirta nei dabartiniam Lietuvos piliečiui, nei sovietmečio visuomenės žmogui. Ji tiesiog skirta žmogui kaip tokiam. Dar viena šizofrenijos charakteristika – ligonio mąstymo nenuoseklumas. J. Mekui šios ydos tikrai neprikiši: jo filmai turi labai aiškią struktūrą (kaip atskleidžia filmo „Zefiro Torna” analizė), tačiau kitas dalykas – ji nėra prieinama kiekvienam, nėra teksto paviršiuje. Kad žiūrovo ar skaitytojo mąstymas, žiūrint J. Meko filmus ar skaitant poeziją, taptų nuoseklus, reikia daug kontekstinių žinių, kurių žiūrovui ar skaitytojui lietuviui akivaizdžiai trūksta.

Mekas_Kadras_He_Stands_in_a_Desert_Counting_the_Seconds

Kadras iš filmo „He Stands in a Desert Counting the Seconds of his Life“ / „Jis stovi dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes“, 1969 / 1985 m.

Šizofreniškas žmogus yra beveik nejausmingas, jam būdinga vos keletas nuolat besikartojančių emocijų. J. Mekui Vilniaus mokytojų namų kieme prieš dešimtmetį rodant filmą „Walden”, teko sėdėti vienoje iš pirmųjų žiūrovų eilių ir viduryje kino atsisukti į už manęs sėdinčius žiūrovus: jausmų gama jų veiduose buvo labai plati. „Šizofrenikas menkai tesidomi gyvenimu.” Tokia frazė iš „Medicinos enciklopedijos” verčia klausti: o kas gi tas gyvenimas? Turbūt kiekvienam jis vis kitoks, unikalus. Nepaisant šios ligos ypatybės apibūdinimo absurdiškumo, reikia ir vėl prisiminti J. Meko kūrybą: ji, kaip minėta, reikalauja kontekstinių žinių, kurių įgyti neįmanoma neatsivėrus gyvenimui ir patirčiai – turbūt todėl dažnas lietuvis, atsidūręs Niujorke, nepraleisdavo progos pasisvečiuoti pas J. Meką. Daugelis likusiųjų Lietuvoje tiesiog tingi domėtis avangardisto kūryba, todėl ją belieka atmesti arba garbinti, nesuprantant adoracijos objekto. Čia prieiname svarbią prielaidą ar klausimą: gal nesidomėjimas gyvenimu ir yra dažno šiandienos lietuvio charakterio bruožas, tačiau to tikrai nepasakysi apie daugelį J. Meko kino žiūrovų užsienyje.

Dar vienas šizofrenijos apibūdinimas – ligonio socialinė izoliacija. Atsakydamas į šią charakteristiką, leisiu sau padaryti mažą logikos klaidą – kad įrodyčiau teiginio klaidingumą, pasiremsiu kitu teiginiu, kurį teksto pradžioje paneigiau. Taigi, jei pripažintume, kad J. Meko kinas yra skirtas snobams, tuomet negalėtume teigti, kad jis skatina asocialumą. Juk snobai mėgsta neformalų bendravimą, yra socialūs. Ir pagaliau paskutinė šizofrenijos charakteristika: ligoniui būdingos nenatūralios pozos. Po tokio apibūdinimo į galvą ateina daugelis J. Meko filmų kadrų, kuriuose nufilmuoti žmonės elgiasi tik tariamai nenatūraliai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad avangardisto kūryba skirta šizofrenija nesergančiam žmogui, ir, remdamasis paskutine pastaba, galiu teigti, jog netgi saugo nuo minėtos ligos.

Tačiau kam gi buvo reikalinga argumentacija, beteisinant J. Meko kino žiūrovą ar knygų skaitytoją? Tikrai ne tam, kad konstatuočiau sveikumą. Tiesiog priežastys, kurios vertė imtis gynybos, atskleidžia vieną paprastą tiesą: visos minėtos charakteristikos kyla iš piliečio, o ne nomado mąstymo. J. Meko kūryba skirta tik nomadui, ir tai toliau bandysiu įrodyti. Kas gi tas nomadas ir kuo jis skiriasi nuo piliečio? Labiausiai tuo, kad pirmasis visuomet yra klajoklis. Akivaizdžiausia būtų konstatuoti, kad pats J. Mekas didžiąją savo gyvenimo dalį buvo klajoklis, praradęs tėvynę. Tačiau mums rūpi žiūrovas. Kodėl jis, užsiėmęs statymu, negali suvokti klajoklio sukurtų kūrinių? Todėl, kad jo patirtyje nėra klajojimo, jis negeba suprasti to, ko nėra jo gyvenime, biografijoje. Nomadas žiūrovas / skaitytojas, kaip ir pats J. Mekas, nėra kaltas dėl savo išskirtinumo. Tiesiog jis yra atsisakęs „tvarkingo” gyvenimo iliuzijos. Jis nebetiki, kad gyvenimo pabaigą lemia patirtis. Gyvenimo pabaigoje (vėlgi pagal „Rabbit shit haikus”) nėra nieko, išskyrus triušio išmatų krūvelę. Piliečiui, užsiėmusiam gyvenimo statinio kūrimu, tokia tiesa sukelia šiurpą. Ar tai tikrai tiesa? Tik pilietis ir beieško tiesos, nomadui labiau rūpi aistra, su kuria J. Mekas rodė gyvenimą kine ir literatūroje, kuri yra savotiška asmeninė, vidinė „žurnalistika”.

J. Meko kino žiūrovo pranašumas yra tas, kad jis, nors ir nekaupia patirties, tačiau yra stiprus. Pilietiškam J. Meko žiūrovui ar skaitytojui nuolat reikalingas autoritetas, patvirtinantis autoriaus vertę. Pagal minėtąjį Marshallą Mc Luhaną pilietis yra susirūpinęs dėl tikrojo meno, o nomadui pakanka sapno. Būtent tokiam nomadui ir skirta J. Meko knyga „Mano naktys”. Avangardisto kino žiūrovas ar knygų skaitytojas yra susirūpinęs, kaip jam iš sąlyčio su meno kūriniu patirti laimę ar gyvenimo prasmę. Toks asmuo yra pilietis, o štai nomadui niekada nerūpės tokios sunkiasvorės konstrukcijos, jis mėgausis žiūrėjimo procesu, nekels klausimų, kurių kelti J. Meko kūryba galimybių nepalieka. Nomadas pagal M. Mc Luhaną yra barbaras, atmetantis civilizaciją. Todėl J. Meko meno vartotojas visų pirma turi mėgti avangardą, kurio tikslas ir yra savotiška barbarybė. Civilizacijos, kultūros lobių atmetimu skaitytojui reikėtų domėtis J. Meko dienoraštyje – romane „Žmogus be vietos”.

Galima prieiti netgi gana silpną, tačiau visai įmanomą prielaidą: tas, kuris nėra išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo, negebės atmesti Vakarų kultūros antstato. Dabartiniai žmonės neretai yra linkę sakyti: „Mano namai – tai kultūra.” J. Meko žiūrovas ar skaitytojas pasakytų: „Neturiu namų, esu klajoklis barbaras, man nerūpi kultūra.” Kultūra, kaip ir sėslus gyvenimas, visuomet diktuoja ribas, o aptariamam avangardistui būdingas beribis tekstas, naikinantis erdvės ir laiko nuoseklumą. Atsiribojimas nuo kultūros, ribų nomadui atveria kvietimą į pavojingą, tačiau daug tikresnę nei piliečio kelionę, kurioje J. Meką inventorizuos ne kino ar literatūros istorikas, o nomadas, linkęs į legendą – tai puikiai paaiškina tendenciją, kodėl dabar reikalingas ne metodiškas J. Meko kūrybos tyrinėjimas, o tam tikri beribiai ir gražūs, net blizgantys mitai.

Leave a Reply